Naujausios
Autizmas — kitokio pasaulio stebėjimas
Vienam procentui pasaulio žmonių diagnozuojamas autizmas, tokių atvejų intensyviai daugėja, kai kurie žmonės net neįtaria turintys tokį sutrikimą — apie autizmą bei terapijos būdus pasakojo Australijos lietuvė Jura Tender.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Naujienos ir tėvų kraštui
Iš Australijos atvykusi ponia Jura Šiauliuose skaitė paskaitas apie autizmą.
Jura Tender, klinikinė psichologė, daugelį metų dirbanti su įvairiomis negaliomis, specializuojasi dirbant su autizmo sutrikimų turinčiais vaikais ir suaugusiaisiais. Darbo, ugdymo bei bendravimo metodus skleidžia Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietryčių Azijoje, Airijoje, Lietuvoje ir kituose kraštuose.
„Kas tris mėnesius grįžtu į Lietuvą. Kai pirmą kartą atvykau 1978 metais, ištiko šokas — tokie dideli buvo skirtumai tarp šalių. Dabar jų mažai likę. Šeimą sukūriau su estu. Vaikus mokiau lietuvių kalbos. Duktė pasekė mano pėdomis ir atvažiavo į senelių kraštą ne tik mokytis kalbos, bet ir padirbėti“, — pasakojo J. Tender.
Daugiau nei trisdešimt metų dirbanti su autizmo kamuojamais žmonėmis, ponia Jura pripažįsta, kad šių atvejų visose šalyse labai daug — „tai kažkas baisaus“. Australijoje, kaip pasakoja, reta klasė, kad nebūtų autizmo sutrikimų turinčių vaikų, dažniausiai jų yra po kelis.
Moteris pabrėžia, jei valstybė daugiau skirtų dėmesio šio sutrikimo kamuojamiems žmonėms, skirtų finansavimą ne tik specialistų, bet ir tėvų mokymams, išlaidos tokių žmonių išlaikymui pensionuose, ligoninėse, globos namuose sumažėtų.
Australijoje šeimai, auginančiai ikimokyklinio vaiką autistą, ugdymui per metus skiriama nuo 6 iki 8 tūkstančių dolerių. Pasak J.Tender, Lietuvoje autizmo diagnozavimo, ugdymo bei finansavimo padėtis nuo Australijos skiriasi per 20 metų.
Vaizduotės stoka
Sužinojus apie vaiko sutrikimą, tėvus pirmiausia ištinka šokas: jie nori atstumti nuo savęs problemą, jos nepripažįsta, slepia, užsisklendžia. Tai, pasak psichologės, vienas blogiausių atvejų, nes jei tėvai su vaiku nedirbs — jis bus bejėgis.
Autizmo sutrikimui pastebėti užtenka bent kelių šių pastebėjimų: nėra arba mažai akių kontakto, bendravimo stoka, nenori būti tarp draugų ar bendraamžių, nesugeba žaisti, nesupranta jausmų, užtrukusi kalbos raida arba tylėjimas, negalėjimas palaikyti pokalbio, vaizduotės neturėjimas, ribota kalba. Vaikai nenori glaustis prie mamos, jei glaus prievarta, gali ištikti isterija. Nemokės žaisti — skirstys ar dėlios žaisliukus.
Pasakoja, kad treti vaiko metai tėvams sunkiausi, vaikas atrodo sveikas ir gražus, tačiau nebendrauja, nekalba, ketverių jau tiksliai galima diagnozuoti autizmą, penkerių — sunkiai apsipranta su naujovėmis, būtinas intensyvus darbas su vaiku. Prieš paauglystę negabūs su žemesniu intelekto koeficientu blogai mokosi, silpsta intelektas, nelieka progreso. Kai kurie, turintys mažesnį autizmo sutrikimo laipsnį, gali mokytis profesijos, dirbti nesunkų darbą, tačiau nuolat reikės psichologo konsultacijos, daugumai tenka skirti nerimą mažinančių vaistų.
„Vieni autistai labai nori kalbėti, bet nemoka išreikšti minčių, kiti nemato reikalo daug kalbėti. Pavyzdžiui, sūnui nuolat skambina mama ir klausia kaip sekasi, jis atsako trumpai: “gerai“, o kad neturi valgyti, gyvena nešvaroje nepasako, nes mama to neklausia“. — pasakojo Jura Tender.
Nesupranta jausmų
Autistai dažnai kamuojami įvairių manijų, baimių, perdėtai domisi kai kuriais dalykais, renka kolekcijas. Ponia Jura pasakoja, kad praktikoje susidūrė su dvejopais kolekcionieriais: vienas autistas kolekcionavo itin brangią kinietišką keramiką, kuri papuoštų bet kokį muziejų, jų buvo pilni namai, saugojo dėžėse ir ieškojo vis naujų.
Kitas pririnko pilną kambarį eukalipto riešutų: tas su dėme, kitas su įbrėžimu, dar kitas su įlenkimu — jis žinojo kiekvieno riešuto skiriamuosius bruožus.
„Jie pasaulį mato ir girdi kitaip, jie jaučiasi lyg kiekvieną dieną nubustų nežinomame pasaulyje — o tai stresas. Nesupranta jausmų: mirus artimam žmogui, klausė, kodėl iš kitų žmonių akių bėga vanduo. Gali mušti kitą žmogų ir nesuprasti, kad jam skauda. Primityvios emocijos, ribota vaizduotė, nemėgsta vietų bei žmonių kaitos, dėl to patiria stresą, o į tai emocinis atsakas — agresija, pykčio, panikos priepuoliai“, — dalijosi patirtimi J. Tender.
Perpasakojo vienos mamos patirtį, kai ji negalėjo maitinti savo kūdikio krūtimi, jis rėkdavo, kol tarp savęs ir vaiko nepadėdavo pagalvės. Jis negalėjo pakęsti artumo.
Nuolatinis tobulėjimas
Autistams lavinti taikoma daug metodų, tačiau, pasak J. Tender, daugelis yra tik mitai. Sensorinė, muzikos, akupunktūros, vitaminų ar dietos terapija — pagrįsti klaidingu supratimu. Pataria tėvams būti atidesniems ir pirmiausia klausti, kur metodikų efektyvumo įrodymai, kokie įvertinimai, tyrimai, kas atsakingas, kas rekomenduoja.
„Indonezijoje viena mama kelis mėnesius mokėsi ABA terapijos, ir atėjusi pas mane parodė, kad jos vaikas jau kalba. Tai geriausias metodo įvertinimas. Pirmiausia reikia kantrybės, motyvacijos ir pasitikėjimo, dažnai tėvai neturi tam laiko. Mano, kad čia kaip pas dantistą. Atėjo, sutaisė dantį, sumokėjo, išėjo ir problemos neliko.
Turėjome mergaitę, kuri nieko nemokėjo: nekalbėjo, neprisileido svetimų žmonių, bijojo naujos aplinkos, ją per pusantrų metų išmokėme, pradėjo kalbėti, mokėjo save apsitarnauti, išmoko buities darbų, tačiau sugrįžusi į prieglaudą viską pamiršo. Sėdėjo ir žiūrėjo į rankas. Reikia nuolatinės stimuliacijos, visą laiką kartoti išmoktus darbus, žodžius„, — sakė moteris.
Kai kurie tėvai, pasak J. Tender, naudoja dietos terapiją, kai maitina vaiką tik kai kuriais produktais, tačiau nuo to dažniausiai gali išsivystyti anoreksija ir kitos ligos. Spalvų, garso, vaizdų terapija nėra itin veiksminga, nes vaikas pripranta prie nuolatinio triukšmo ir nebereaguoja.
Svarbiausia, pasak ponios Juros, dirbti su kiekvienu vaiku individualiai, iššaukti jo motyvaciją, užduotys turi būti nuoseklios ir naudingos vaikui, keistis kartu su vaiko poreikiais ir raida. Pastebėta, kad 50 procentų vaikų, kurie imti mokyti anksti ir teisingai, vėliau ima mokytis iš aplinkos patys.
Rezultatai po ABA terapijos
J .Tender pasakojo, kad ABA sistema yra gana paprasta, tai taikomoji elgesio analizė. Vaikas mokomas ką nors daryti, už pasiekimus duodamas atlygis. Autizmą turintys vaikai dirbti priverčiami duodant jiems mėgstamą skanėstą ar daiktą, vėliau už padarytus darbus pakanka pagyrimo.
Taikant ABA sistemą vaikai išmokomi suprasti reiškinių priežastį, eigą ir pasekmę, ko paprastai autizmu sergantys žmonės nesuvokia. Pagal šią sistemą su autizmu sergančiais vaikais tėvai ir pedagogai turi dirbti kasdien po 30-40 valandų per savaitę.
„Jauniausias mano pacientas buvo 22 mėnesių vaikas, su kuriuo intensyviai dirbant, po metų jis savo išsivystymu pralenkė metais vyresnį broliuką. Lietuvoje yra gaunančių ABA terapiją. Kai kurie tėvai ir apmokyti specialistai dirba su vaiku iki aštuonių valandų per dieną.
Mokant pagal šią sistemą nebesimato simptomų, tačiau nereiškia, kad jis pagijo. 47 procentai mokytų vaikų pasiekė normalų intelekto koeficientą, mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje„, — pasakojo specialistė.
Pasak J. Tender, ABA terapiją reikėtų pradėti taikyti kiek įmanoma anksčiau, bus pasiekti geresni rezultatai. Jeigu pagal ABA sistemą bus dirbama su 2,5— 3 metų vaikais, jų būklė gali pagerėti taip, kad ateityje autistai visiškai nesiskirs nuo sveikų bendraamžių.
DARBAS: Psichologė Jura Tender pasakojo apie jauniausią pacientą — 22 mėnesių vaiką, kuriam pritaikius ABA terapiją, po metų savo išsivystymo lygiu pralenkė metais vyresnį broliuką.
PATARIMAS: „Tėvai turi įdėti daug darbo ir pinigų lavindami autizmo sutrikimą turintį vaiką, mokyti reikia nuolat, kitaip jis viską pamirš“, — sakė Jura Tender.
Jono TAMULIO nuotr.