Spalvinga pomidorų karalystė

An­dže­li­kos BUD­GI­NIE­NĖS nuo­tr.
An­dže­li­ka Bud­gi­nie­nė po­mi­do­rų veis­lė­mis su­si­do­mė­jo kiek dau­giau nei prieš dve­jus me­tus ir jau spė­jo iš­ban­dy­ti au­gin­ti jų dau­giau kaip 200.
Jo­niš­ky­je gy­ve­nan­ti An­dže­li­ka Bud­gi­nie­nė po­mi­do­rus au­gi­na se­niai, ta­čiau išė­ju­si mo­ti­nys­tės ato­sto­gų itin su­si­do­mė­jo jų veis­lė­mis. Iš­ban­dė dau­giau kaip 200. Da­bar jos šilt­na­my­je ir dar­že tarps­ta įvai­riau­si rau­don­šo­niai, juo­dask­ruos­čiai, vio­le­ti­niai, gel­to­ni vai­siai. For­ma kai ku­rie jų la­biau pri­me­na per­si­kus, bak­la­ža­nus, pa­pri­kas nei po­mi­do­rus, o pra­kan­dus nu­ste­bi­na ne­ti­kė­tas sko­nis.

Ir šilt­na­my­je, ir dar­že

An­dže­li­kos Bud­gi­nie­nės šilt­na­my­je šie­met au­ga ke­lių de­šim­čių veis­lių po­mi­do­rai, iš vi­so – 130 dai­gų. No­rint ap­žiū­rė­ti, rei­kia pa­leng­va pra­si­brau­ti pro su­la­po­ju­sias ša­kas ir ka­ban­čias di­džiu­les sun­kias ke­kes.

Raukš­lė­ti, pa­pri­kos, bak­la­ža­no for­mos, "šir­du­kai", gi­gan­tai, ma­ži "vyš­niu­kai" – ko tik ne­pa­ma­ty­si, tar­si iš po sle­pian­čios skrais­tės, žvelg­da­mas nuo pa­že­mės aukš­tyn ties kiek­vie­nu stie­bu.

Dar apie 30 po­mi­do­rų dai­gų su­ve­šė­ję lau­ke, nuo svo­rio kai ku­rie net pa­griu­vę ant šo­no, bet šei­mi­nin­kė sa­ko, kad nie­ko to­kio – tai nor­ve­giš­ka "Dwarf" rū­šis, pri­si­tai­kiu­si prie ga­na at­šiau­rių są­ly­gų: ji įpras­tai de­ra kal­nuo­se, prie jū­ros, ne­bi­jo vė­jų. Tik kai ku­rias šios rū­šies veis­les rei­kia pa­lais­ty­ti van­de­niu su drus­ka, kad įgau­tų to­kį pat aro­ma­tą ir sko­nio sod­ru­mą, kaip aug­da­mi jiems įpras­to kli­ma­to są­ly­go­mis.

Kiek­vie­na veis­lė – sa­vi­ta

'Ro­ži­nis Si­be­ri­jos Tig­ras' ne­su­no­kęs pri­me­na tam­sias vy­nuo­ges, o pa­skui ge­ro­kai pa­rau­do­nuo­ja. 'Ali­ce's Dream' veis­lės iš­vaiz­da pa­na­ši į obuo­lių, 'Ame­tyst Je­wel' – iš pra­džių vio­le­ti­nis, po to tam­pa tam­siai vyš­ni­nis. 'Sart Ro­loi­se' – kaip per­si­kas. Vi­sos šios veis­lės tu­ri la­bai švel­nią plo­ną ode­lę, to­dėl tin­ka val­gy­ti vai­kams ir žmo­nėms, tu­rin­tiems virš­ki­ni­mo pro­ble­mų, nes ne­dir­gi­na skran­džio. 'Gar­den Pearl' pui­kiai au­ga lau­ke, va­zo­nuo­se, de­ra la­bai gau­siai, vai­siai kaip vyš­nai­tės, o 'Il­di' – gel­to­ni, kriau­šy­tės for­mos, taip pat la­bai der­lin­gi. 'Rus­sian Oran­ge 117' – smai­lė­jan­tys "šir­du­kai", pra­kan­dus pa­dvel­kia sly­vo­mis. O štai 'Ko­so­vo' veis­lės vai­siai užau­ga di­džiu­liai, iki 700 gra­mų svo­rio. Mai­šant miš­rai­nę grie­ti­nė nu­si­da­žo rau­do­nai", – apie kiek­vie­ną veis­lę tu­ri ką pa­sa­ky­ti A. Bud­gi­nie­nė.

Ji pri­klau­so po­mi­do­rų ko­lek­ci­nin­kų gru­pei feis­bu­ke, jun­gian­čiai žmo­nes iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių. Ko­lek­ci­nin­kams kiek­vie­na veis­lė – tar­si as­me­ny­bė, su sa­va kil­me, po­rei­kiais.

Kaip pa­si­ruoš­ti sėk­lų

Jo­niš­kie­tė pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės pa­pras­tai au­gi­na ne veis­li­nius po­mi­do­rus, bet hib­ri­dus, nes ­jie rei­ka­lau­ja ma­žiau prie­žiū­ros, jie at­spa­res­ni, ta­čiau sko­nis la­bai ski­ria­si.

"Kol ne­su­si­dū­riau su veis­li­niais po­mi­do­rais, man at­ro­dė, kad na­mie au­gin­ti bet ku­rie jų yra ska­nūs, bet pa­ra­ga­vu­si, su­pra­tau, jog hib­ri­di­niai la­bai pa­na­šūs į par­duo­da­mus pre­ky­bos cent­ruo­se. Be to, iš hib­ri­dų sėk­los im­ti ne­ver­ta, nes ne­ži­nia, kas išaugs ki­tais me­tais. O veis­li­nio po­mi­do­ro sėk­los ga­ran­tuo­ja, kad augs to­kie pa­tys vai­siai, tik rei­kia jas im­ti iš ant­ros ar­ba tre­čios ke­kės ge­rai su­no­ku­sių vai­sių nuo au­ga­lo apa­čios", – aiš­ki­na jo­niš­kie­tė.

Išim­tas sėk­las dau­ge­lis tra­di­ciš­kai pa­be­ria ant ser­ve­tė­lės, po­pie­riaus ir džio­vi­na, bet tai klai­da, nes jas rei­kia fer­men­tuo­ti.

"Sėk­las už­pi­lu stik­li­ne šal­to van­dens ir 3–4 pa­ras pa­lai­kau kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je. Po to per sie­te­lį nu­plau­nu ir ta­me pa­čia­me sie­te­ly­je pa­lie­ku džiū­ti. Pa­bai­go­je iš­ren­ku su­ge­du­sias, pa­juo­du­sias sėk­las ir ge­rą­sias su­pi­lu į po­pie­ri­nes pa­kuo­tes, už­ra­šy­da­ma pa­va­di­ni­mus", – pa­ta­ria A. Bud­gi­nie­nė.

Nau­din­gi pa­ta­ri­mai

An­dže­li­ka Bud­gi­nie­nė pa­ta­ri­mų, kaip au­gin­ti po­mi­do­rus, tu­ri daug ir mie­lai jais da­li­na­si.

* Po­mi­do­rus ji sė­ja apie ko­vo 10 die­ną, į kiek­vie­ną dai­gyk­los in­de­lį – po 2–3 sėk­ly­tes. Klai­da bū­tų su­pil­ti vi­są sau­ją į ma­žą dė­žu­tę, kaip kar­tais žmo­nės da­ro, ta­da su­dygs­ta "še­pe­tys", dai­ge­liai iš­tį­sę ir gan silp­ni. Dai­gus mo­te­ris pi­kiuo­ja į dvie­jų lit­rus tal­pos spe­cia­lius mai­šus ar­ba to­kio dy­džio sul­čių pa­kuo­tes.

"Kad duo­tų di­de­lį der­lių, po­mi­do­ras tu­ri už­siau­gin­ti ge­rą šak­ny­ną, o ne la­pi­ją", – at­krei­pia dė­me­sį po­mi­do­rų au­gin­to­ja.

* Dai­gų ji ne­trę­šia. Jei pa­tal­pa šil­ta, tik pa­lais­to, bet ne per daž­nai, nes ta­da jie la­bai iš­styps­ta. Jei taip at­si­tin­ka, re­ko­men­duo­ti­na po­mi­do­rus ne­šti į vė­ses­nę pa­tal­pą ir su­ma­žin­ti lais­ty­mą. Dai­gus pa­tar­ti­na grū­din­ti, ta­da iš­ne­šus į šilt­na­mį ba­lan­džio pra­džio­je jie pui­kiau­siai iš­gy­vens. Grū­di­ni­mą jo­niš­kie­tė at­lie­ka taip: dai­gyk­lą už­den­gia snie­go sluoks­niu (jei­gu jo bū­na). Pa­ma­žu tirp­da­mas jis ge­ria­si į su­bstra­tą, sėk­los pa­ti­ria šo­ką ir tam­pa at­spa­res­nės.

* Po­mi­do­rus A. Bud­gi­nie­nė so­di­na ba­lan­džio pa­bai­go­je, ge­gu­žės pra­džio­je maž­daug 40–50 cen­ti­met­rų at­stu­mu vie­ną nuo ki­to. Į iš­kas­tą duo­bę de­da ge­rą sau­ją su­bstra­to, sau­ją me­džio pe­le­nų, žiups­ne­lį trą­šų po­mi­do­rams.

"Duo­bes gau­siai pri­lie­ju ir pa­so­di­nu. Po to 10 die­nų ne­lais­tau, nes ki­tu at­ve­ju dai­gai lei­džia pa­vir­ši­nes šak­nis, kar­tais įsi­me­ta pu­vi­nys, o rei­kia, kad šak­ny­tų­si į gy­lį. Po po­ros sa­vai­čių mul­čiuo­ju šiau­dais ar­ba nu­pjau­ta žo­le. Jei anks­čiau tai pa­da­ry­si­te, dar ne­pri­gi­jus, šak­nys ne­gaus rei­kia­mos ši­lu­mos", – aiš­ki­na au­gin­to­ja.

* Jo­kio­mis trą­šo­mis ne­pikt­nau­džiau­ja, tik mik­roe­le­men­tų, ku­riuo­se gau­su bo­ro, tir­pa­lu nu­purš­kia, kai ima for­muo­tis pir­mi žie­dai. At­si­ra­dus ant­roms žie­dų ke­kėms, pro­ce­dū­rą pa­kar­to­ja, ir vis­kas. Dil­gė­lių rau­go ne­nau­do­ja, nes nuo jo pa­pras­tai la­bai su­ve­ši la­pi­ja, o ne žie­dai ir vai­siai, be to, šiuo rau­gu ga­li­ma ir per­tręš­ti, nu­de­gin­ti dai­gus. Ta­da ten­ka gai­vin­ti pe­le­nų iš­trau­ka.

* Po­mi­do­rų ne­pa­tar­ti­na sku­bė­ti ge­nė­ti, ypač to­kią va­sa­rą, kaip ši, kai bir­že­lis tie­siog tvos­kė karš­čiu. Po kiek­vie­na ke­ke rei­kia pa­lik­ti po la­pų ša­ke­lę, nes bū­tent per ją mais­ti­nės me­džia­gos pa­sie­kia be­si­for­muo­jan­čius vai­sius. Kai ke­kės su­bręs­ta, tas ša­ke­les ga­li­ma pa­ša­lin­ti, be to, bū­ti­na iš­ge­nė­ti vi­sas pa­žas­tė­les.

* "Ry­tą ar­ba va­ka­re praei­nu ir nu­purš­kiu žie­dus kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­niu, taip už­si­lai­ko žie­da­dul­kės, žie­dai neiš­de­ga. O lais­ty­ti po­mi­do­rus ge­riau­sia anks­tį ry­tą, bet ne šal­tu šu­li­nio, o pa­sto­vė­ju­siu ku­bi­le ar­ba kūd­ros van­de­niu ir pil­ti jį kuo ar­čiau že­mės. Jei­gu vis tik be­ria­te trą­šų, pir­ma že­mę pa­lie­ki­te, ne­ga­li­ma ant sau­sos ber­ti", – pa­ta­ria po­mi­do­rų au­gin­to­ja.

Po­mi­do­rai mėgs­ta vė­di­ni­mą, tad rei­kia ati­da­ry­ti du­ris, ga­li­nį lan­gą kuo pla­čiau, ta­da ne­su­si­kaups kon­den­sa­tas, o ir pra­pu­čian­tis vė­jas leng­viau ap­dul­kins žie­dus.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos