Šiauliečių bu­tas vir­to „avi­liu“

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.
Šir­šės, tei­gia spe­cia­lis­tai, mėgs­ta ap­si­gy­ven­ti ply­šiuo­se su oro tar­pais, ne­prik­lau­so­mai nuo žmo­nių drau­gi­jos.
Va­kar pa­ry­čiui šiau­lie­čių bu­te siau­tė­jo vabz­džiai. Šei­ma, au­gi­nan­ti dve­jų me­tu­kų vai­ką, iš­si­gan­do, kad tai ga­li bū­ti bi­čių spie­čius. Pa­gal­bos krei­pė­si į spe­cia­lią­sias tar­ny­bas, bet iš­gir­do, kad šios ne­tu­ri spe­cia­lių prie­mo­nių spie­čiui su­gau­ti. Penk­tą va­lan­dą ry­to ne­sėk­min­gai ban­dė ieš­ko­ti ir bi­ti­nin­kų pa­gal­bos. Pa­tys šiaip taip ap­si­gy­nę nuo vabz­džių, šiau­lie­čiai ne­ri­mau­ja: ką da­ry­ti, jei­gu jie su­grįš?

Di­džiu­lis dūz­gian­tis de­be­sis

Pa­sak S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je bu­tą su žmo­na ir kiek dau­giau nei dve­jų me­tu­kų at­ža­la nuo­mo­jan­čio Dei­vi­do, į dar­bą at­si­kė­lęs apie penk­tą va­lan­dą ry­to. Į vir­tu­vę už­su­ko ar­ba­tos. Už­de­gęs švie­są, vy­ras nu­stė­ro: iki tol ty­li vir­tu­vės pa­tal­pa ūžė tar­si di­džiu­lis ce­chas. Už­te­ko pa­kel­ti akis, kad pa­ma­ty­tų triukš­mo prie­žas­tį: sie­nos, lu­bos, bal­dai ir net švies­tu­vas juo­da­vo nuo vis­ką už­klo­ju­sių vabz­džių. Ir tai – dau­gia­bu­ty­je, dau­gia­bu­čių ra­jo­ne.

Pa­si­me­tęs vy­ras su­sku­bo su­rink­ti Sku­bios pa­gal­bos cent­ro te­le­fo­ną 112. Trum­pai pa­pa­sa­ko­jęs pro­ble­mą, Dei­vi­das su­ži­no­jo, kad nei gel­bė­to­jai, nei ko­kia ki­ta tar­ny­ba pa­dė­ti, var­gu, ar ga­lės: spie­čiui iš­va­ry­ti rei­kė­tų spe­cia­lių prie­mo­nių. Pa­tar­ta kreip­tis į bi­ti­nin­kus.

Šiau­lie­tis su­rin­ko bent ke­lis in­ter­ne­te nu­ro­dy­tus bi­ti­nin­kų mo­bi­lių­jų nu­me­rius, bet nai­vu ir ti­kė­tis, kad ku­ris iš jų at­si­liep­tų penk­tą va­lan­dą ry­to.

"Vi­sai pa­si­me­čiau. Tuoj į dar­bą, pil­na vir­tu­vė vabz­džių, o kam­ba­ry­je mie­ga ma­žas vai­kas...", – apie sa­vo ne­ri­mą pa­sa­ko­jo šiau­lie­tis.

Pa­si­nau­do­jo pa­ta­ri­mu at­sar­giai priei­ti prie lan­go, at­ver­ti jį kiek įma­no­ma pla­čiau, o ta­da pa­ban­dy­ti ne­kvies­tus sve­čius iš­pra­šy­ti purš­kiant bui­ti­nį pa­tal­pų gai­vik­lį.

Dei­vi­das pa­sa­ko­ja iš­purš­kęs vi­są fla­ko­nė­lį. Su­vei­kė. Šim­tai skrai­dū­nių pa­su­ko pro lan­gą, pa­lik­da­mos tik pa­vie­nes drau­ges, bet ir šios il­giau neuž­si­bu­vo.

"Kaž­koks kos­mo­sas... Vi­sus me­tus čia gy­ve­na­me ir ne­te­ko gir­dė­ti net dūz­ge­sio. O da­bar di­džiu­lis pul­kas bi­čių. La­biau­siai bu­vo bai­su dėl vai­ko", – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Vy­rui ne­ra­mu: o ką rei­kės da­ry­ti, jei vabz­džiai su­grįš?

Gel­bė­jo tik nuo šir­šių

"Šiau­lių kraš­tas" pa­si­do­mė­jo, ar iš tie­sų ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai ne­tu­ri prie­mo­nių, ku­rios pa­dė­tų at­si­kra­ty­ti bi­čių.

Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Gin­ta­ras Zo­nis ne­slė­pė nu­ste­bi­mo, kad į šiau­lie­čių na­mus už­su­ko bū­tent bi­tės. Pa­dė­ti jas iš­vai­ky­ti Šiau­lių ug­nia­ge­siams dar ne­te­ko, tad ir stra­te­gi­jos bei pa­tir­ties nė­ra.

Ki­tas rei­ka­las – šir­šės. Yra bu­vę at­ve­jų, kai jų ap­spis­ti gy­ven­to­jai pra­šė pa­gal­bos. O pa­gal­ba čia tik to­kia – bu­vo su­nai­kin­ti su­neš­ti šir­šių na­mu­kai. Tai pa­da­rė ko­vi­nę ap­ran­gą vil­kin­tys ir ap­sau­gas ant vei­do už­si­dė­ję ug­nia­ge­siai.

Su­nai­ki­nus liz­dą, vabz­džiai esą pa­lie­ka vie­to­vę, o gy­ven­to­jams te­rei­kia už­tai­sy­ti bu­vei­nę – daž­niau­siai at­si­tik­ti­nę an­gą ar tar­pą.

Grei­čiau­siai tai ir bu­vo šir­šės

Šiau­lių bi­ti­nin­kų drau­gi­jos "Spie­čius" va­do­vas Re­mi­gi­jus Še­mek­lis ge­ro­kai nu­ste­bęs, kad bu­tą ga­lė­jo ata­kuo­ti bi­tės. Anot pa­ty­ru­sio bi­ti­nin­ko, rugp­jū­čio mė­ne­sį bi­tės spie­čiais jau ne­besk­rai­do – tai daž­niau pa­si­tai­ko bir­že­lio mė­ne­sį, ne­bent ko­kia išim­tis.

Anot R. Še­mek­lio, kur kas la­biau ti­kė­ti­na, kad bu­te ap­si­lan­kė šir­šės – da­bar pa­ts jų ak­ty­vu­mo pi­kas.

Bi­ti­nin­kas spė­ja, kad šir­šės dau­gia­bu­ty­je ga­lė­jo gy­ven­ti jau se­niau, tik ap­si­reiš­kė šiuo me­tu. Ga­lė­jo jos į vir­tu­vę pa­tek­ti pro ven­ti­lia­ci­jos an­gą, jei­gu, pa­vyz­džiui, na­me­lį "pa­si­sta­tė" kaž­kur an­go­je. Ga­lė­jo ir pro lan­gą įskris­ti – tuo­met liz­do rei­kė­tų ieš­ko­ti gal po bal­ko­nu, gal po pa­lan­ge, o gal šiaip at­si­ra­du­sia­me sie­nos ply­šy­je.

R. Še­mek­lis sa­ko, kad, at­si­ra­dus to­kiai pro­ble­mai, pa­ni­kuo­ti ne­rei­kė­tų. Jis pa­ta­ria san­da­riai už­da­ry­ti du­ris ir iš­purkš­ti pa­tal­pą skrai­dan­tiems vabz­džiams nai­kin­ti skir­tais nuo­dais, o pa­skui ge­rai iš­vė­din­ti.

Ta­čiau iš­nai­kin­ti vabz­džius, anot jo, tik pu­sė dar­bo. Po to tie­siog bū­ti­na su­ras­ti liz­dą, iš­purkš­ti jį, iš­va­ly­ti, o pa­skui už­san­da­rin­ti vi­sus ply­šius ir ply­še­lius – tam rei­ka­lui, anot pa­šne­ko­vo, pui­kiai tin­ka sta­ty­bi­nis mak­rof­lek­sas.

Ne­hu­ma­niš­ka? Anot bi­ti­nin­ko, jei vabz­džiai truk­do ar­ba ke­lia pa­vo­jų, apie hu­ma­niš­ku­mą ne­ver­ta kal­bė­ti – bū­ti­na ne­del­siant im­tis prie­mo­nių, – ak­cen­ta­vo R. Še­mek­lis.

Bi­ti­nin­kas pri­si­me­na ne vie­ną at­ve­jį, kuo­met jam žmo­nės pra­ne­šė apie sie­no­je gy­ve­nan­čius vabz­džius, tei­ra­vo­si, ką da­ry­ti.

"Vi­siems sa­kau: jei vabz­džiai truk­do gy­ven­ti, ke­lia dis­kom­for­tą ar net pa­vo­jų svei­ka­tai, bū­ti­na im­tis prie­mo­nių pro­ble­mai ša­lin­ti, ir nė­ra čia jo­kio skir­tu­mo – bi­tės, šir­šės ar dar ko­kie vabz­džiai gy­ve­na to­je sie­no­je. Bet jei jie žmo­gui ne­truk­do, ko­dėl rei­kė­tų truk­dy­ti jiems?" – sa­kė spe­cia­lis­tas.

Ga­lė­jo jos į vir­tu­vę pa­tek­ti pro ven­ti­lia­ci­jos an­gą, jei­gu, pa­vyz­džiui, na­me­lį "pa­si­sta­tė" kaž­kur an­go­je. Ga­lė­jo ir pro lan­gą įskris­ti.

As­me­ni­nė nuo­tr.
Šiau­lių bi­ti­nin­kų drau­gi­jos va­do­vas, pa­ty­ręs bi­ti­nin­kas Re­mi­gi­jus Še­mek­lis įsi­ti­ki­nęs, kad su šir­šė­mis "su­si­tvar­ky­ti" ga­li ir pa­tys na­mo gy­ven­to­jai.

Komentarai

Ramus    Pen, 2019-08-30 / 08:55
Nauja ir intriguojanti tema, apnuoginanti mūsų tikrovę. Galima suprasti, kad vyriškis vardu Deividas neatskiria širšes nuo bičių. Kodėl? Jei Deividui prireiktų alkoholio nakties metu, jis ko gero rastų kam paskambinti? O bitininko neturi jokio telefono, nes matomai neperka medaus. Purškė chemikalus, o juk didelė jų koncentracija galėjo sprogti verdant kavą, arba užnuodyti miegantį vaiką? Bitininkas Šemeklis irgi neišradingas - žudyti viską kas skraido, išskyrus bites? Tai apie pagarbą gyvybei tik sekmadieniais bažnyčioje? Manykim, kad jau laikas paklausti civilinės saugos tarnybos ar jie žinotų ką patarti gyventojams, jei ryte atsibudę kambaryje rastų iš kažkur atsiradusį lokį, arba vilkų kompaniją? Kai susijungė abi Vokietijos dalys, ištuštėjusiam Kėdainių didumo pasienio mieste daugiabučių rūsiuose iš tiesų apsigyveno vilkai. Ir baltasis lokys iš tirpstančių ledynų Karelijos Rusijoje atkeliavo maitintis iš konteinerių. Pasaulis kinta, miškų neliks, tai ir gyvūnai kažkur eis? Jei eis į miestus - flakonėliais mes juos purkšim, kaip Deividas? Ar kočėlais mušim kai Šemeklis širšes?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.