Naujausios
Neturėdamos darbo bitės spiečia
Kelmės rajone, Deivių kaime, gyvenantys Janina ir Juozas Neniškiai turi per aštuoniasdešimt bičių avilių. Juos laiko keliose skirtingose vietose: šalia namų Deivių kaime, miške ir kiek toliau nuo namų Kražantės upės pakrantėje. Medus iš Neniškių bityno – sertifikuotas, ekologiškas.
„Medaus šiemet trečdaliu mažiau, – bitininkystės rūpesčiais dalijasi ponas Juozas. – Pavasaris buvo permainingas. Vieną dieną švietė saulė, kitą – lietus. Bitėms lengviausia nektarą paimti iš rapsų. Rapsų laukai pavasarį labiausiai ir gelbėjo. Iš pupų nepaima, kol kamanės neprakanda žiedo. Pasiima nebent lipčių. Bet jis netinka pačių bitučių maistui.
Liepą apskritai daugelį dienų lijo. Nors liepos žydėjo gausiai, bitėms imti nektarą trukdė lietus. O kai neturi darbo, bitės pradeda spiesti. Čia tas pats kaip su tekėti užsimaniusia dukra. O išeidamas spiečius išsiveda daug bičių, išsineša maisto. Taigi, dar vienas nuostolis. Sužiūrėti ir sugaudyti visus spiečius mano amžiuje jau sunku.“
J. Neniškis bitininkauja jau penkiasdešimt metų. Bitininkystės pradmenų išmoko iš močiutės. Juozas dar buvo paauglys, kai susėmusi bičių spiečių, močiutė nualpo, nes sugėlė koks dvidešimt bičių. Buvo liepos mėnuo. Nėra kam padėti. O jis – vyriausias anūkas. Teko mokytis bitininkauti. Ir pievą teko pjauti dalgiu.
Suaugęs Juozas išėjo gyventi į miestą. Išmoko elektriko specialybės. Bet vienas pažįstamas už išvedžiotą elektrą atsilygino bičių aviliu. Taigi, ir vėl teko grįžti prie bitininkystės.
Didelę bitininkavimo patirtį turintis J. Neniškis sako, jog medaus kiekį lemia ne vien patirtis. Svarbu tinkama ir savalaikė bitučių priežiūra. Bet labai daug įtakos turi ir gamtos sąlygos. Prieš gamtą nepašokinėsi.
Brangs ar nebrangs medus?
Nors kai kurie bitininkai tikina, jog šiemet medus bus brangesnis bent dešimčia procentų, Neniškiai to nesitiki. Šios vasaros medų savo ištikimiems klientams pardavinėja tokia pat kaina kaip pernai. Jeigu žmogus perka dešimt pusės litro talpos kibirėlių medaus, vienuoliktą prideda nemokamai. O klientų Šiaulių mieste netrūksta, nes medus – ekologiškas.
Jeigu klientas pats atvažiuoja, pusę litro medaus parduoda už penkis eurus. Jeigu reikia nuvežti į namus, paprašo po šešis. Bitininkui taip pat tenka skaičiuoti, nes beveik dvigubai pabrango degalai. Brangiau kainuoja ir nuvažiuoti į bitynus.
Be to ir darbas fiziškai sunkus: lankstytis prie avilių, sunkius avilius kilnoti. Nugara „atsako“ kaip reikiant.
Įvertinant visas bitininkystės išlaidas ir darbą, medus turėtų kainuoti brangiau, ypač ekologiškas. Vakarų valstybėse toks medus bent trisdešimčia procentų brangesnis. Tačiau lietuvio perkamoji galia – menka. Pakelsi kainą aukščiau negu turguje, niekas nepirks.
Bet ponas Juozas dėl to per daug neišgyvena. „Bitės turi savo darbą, aš – savo. Aš – jų tarnas. Jeigu bitučių nebūtų, visas pasaulis išmirtų badu. Juk visus augalus apdulkina bitės. Be jų augtų tik ryžiai“, – dalijasi savo filosofija.
Aukso kasyklų nėra
Tytuvėnų apylinkių seniūnijoje, Trainaičiuose, bitininkaujantys Edita ir Arvydas Maziukai taip pat tvirtina, jog šie metai pirmieji tokie keisti ir nepalankūs bitėms. Pirmieji, kai prisukta tiek mažai medaus.
„Pavasaris kiek padžiugino. Vėliau – dideli karščiai. Augalų žydėjimas – trumpas. O liepos lietūs išplovė iš augalų visą nektarą. Mūsų visi aviliai miške. Prie rapso laukų nevežėm. Medaus gerokai mažiau. Matyt, ir pačios bitutės, negalėdamos išskristi rinkti nektaro, daug jo suvalgė“, – mintimis dalijasi E. Maziukienė.
Kol kas bitininkai tiksliai šiųmetinio medaus derliaus neskaičiavo. Dabar svarbiausia pagydyti, pamaitinti ir paruošti žiemai bitutes. Ir realizavimu dar nesirūpino. Į bityną užsuka tik pažįstami, ankstesni klientai. Kai kurie atsiveda naujų pirkėjų, norinčių paragauti gryno miško medaus. Jei liks medaus, jį parduos per tarpininkus. Patiems bitininkauti ir prekiauti būtų per sunku. Juolab, kad E. Maziukienė dar dirba ir mokytoja gimnazijoje.
„Aukso kasyklų nėra, – apie pajamas iš bitininkavimo pasakoja E. Maziukienė. – Suskaičiavus savo kasdienį darbą, išdegintą kurą, kasdien važiuojant į bityną, vaistus, nepigią stiklinę tarą medui, paaiškėja, jog pelno ne tiek ir daug, ypač jeigu nepalankūs metai.“
Anksčiau Maziukai savo bityne rengdavo edukacinius užsiėmimus, iš vaško liedavo žvakes. Dabar edukacijų nebeveda, labai daug vargo. Žvakių ir suvenyrų iš vaško šiek tiek išlieja, tačiau ne itin daug.
Vasaros nuostolius atlygino pavasaris
Pakražančio seniūnijos Orkių kaime gyvenantis bitininkas Ričardas Visockas turi 45 bičių šeimas. Avilius išdėstęs keturiose vietose nelabai toli nuo namų.
Skirtingai nei kitiems bitininkams R. Visockui šis medunešis nebuvo daug blogesnis už pernykštį. Iš avilio prisuko po 50 kilogramų medaus. Jei liepą nebūtų tiek daug liję, būtų priskukęs dar daugiau.
Pono Ričardo teigimu, nesėkmingą vasaros medunešį kompensavo pavasaris. Šalia bitynų žemės ūkio bendrovės ir ūkininkų rapsų ir pupų laukai. Matyt, iš jų bitutės ir parsinešė daugiausia nektaro.
Liepa ir rugpjūtis buvo pusiau tušti. Liepą daug lietingų dienų. Rugpjūtį bitės randa maisto tik sau.
Bitininkas įsitikinęs, jog bityno pelną lemia ir bičių šeimų stiprumas. kuo stipresnė šeima, tuo daugiau medaus prineša. Todėl jis pats augina motinėles. Tuomet jas gali dažniau keisti.
Daug laiko skirdamas bityno priežiūrai Ričardas neturi laiko prekiauti medumi. Didžiausią jo kiekį atiduoda urmu tarpininkams, kurie užsiima prekyba.
„Žinoma, atiduodi už pusę kainos, nes ir prekiautojas turi uždirbti. Bet kai daug medaus prisuki, to, ką gauni už medų, užtenka pragyvenimui ir pačiam. Kitaip nebūtų įmanoma suspėti atlikti visų kaimo darbų“, – mintimis dalijasi R. Visockas.
