Samariečiai, atsiųsti Aukščiausiojo

Reginos MUSNECKIENĖS nuo­tr.
Kol tar­nau­ja 1995 me­tais pa­ga­min­tas volks­va­ge­nas, Dan­guo­lė ir Vla­das Žu­kovs­kiai ne­gai­li pa­ve­žio­ti kai­my­nus.
Prieš vie­nuo­li­ka me­tų į nuo­ša­lų Kel­mės ra­jo­no Ka­tarš­kiš­kių kai­me­lį at­si­kė­lę šiau­lie­čiai Dan­guo­lė ir Vla­das Žu­kovs­kiai ta­po tik­rais šio ir ran­ka pa­sie­kia­mo La­bū­na­vos kai­mo gy­ven­to­jų gel­bė­to­jai.
Nors ne­prik­lau­so Sa­ma­rie­čių bend­ri­jai, bet kaip tik­ri sa­ma­rie­čiai ve­žio­ja se­nu­kus į li­go­ni­nę, kur vė­liau juos ir lan­ko, į vais­ti­nę, nu­si­pirk­ti mais­to, var­guo­lius – pa­siim­ti mais­to pa­ke­tų. Neį­ga­lius kai­my­nus su­šel­pia ir lėkš­te sriu­bos ar ga­ba­lu že­mai­tiš­ko ku­ge­lio.
Kai­mo žmo­nės svars­to, jog šią šei­mą į jų kraš­tą bus at­siun­tęs pa­ts Aukš­čiau­sia­sis.

Dėl ma­mos paau­ko­jo dar­bą ir gy­ve­ni­mą mies­te

Dar prieš dvy­li­ka me­tų Dan­guo­lė ir Vla­das Žu­kovs­kiai gy­ve­no Šiau­liuo­se. Dan­guo­lė dir­bo vai­kų dar­že­ly­je, Vla­das – de­ga­li­nė­je. Ta­čiau, kai įsi­sir­go po­nios Dan­guo­lės ma­ma, jos slau­gy­mo ne­bu­vo įma­no­ma su­de­rin­ti su dar­bu. Be to, gy­ve­no penk­ta­me aukš­te. Li­go­nei bu­vo sun­ku įveik­ti ši­tiek laip­tų.

Šei­ma nu­spren­dė kraus­ty­tis į kai­mą. Ieš­ko­jo so­dy­bos. Ar­čiau mies­to esan­tys na­mai tuo me­tu bu­vo la­bai bran­gūs. So­dy­bą ra­do Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio se­niū­ni­jo­je. Nusp­ren­dė: įsi­gys gy­vu­lių, užau­gins, par­duos ir so­dy­bė­lę pri­kels nau­jam gy­ve­ni­mui.

Dan­guo­lė at­si­sa­kė dar­bo ir ėmė­si slau­gy­ti ma­mą.

Ka­tarš­kiš­kių kai­me­lis ma­žy­tis – tik trys tro­bos. Ki­to­je ke­lio pu­sė­je – La­bū­na­vos kai­mas. Kiek di­des­nis, su dau­gia­bu­čiu, ta­čiau dar­bo čia nė­ra. Vla­das dar ke­le­tą me­tų va­ži­nė­jo į de­ga­li­nę Šiau­liuo­se, kol ga­lė­jo išei­ti už­tar­nau­to poil­sio.

Tuo me­tu, kai at­si­kraus­tė, Ka­tarš­kiš­kių ir La­bū­na­vos kai­me­liai dar ne­bu­vo to­kie su­se­nę. Dau­ge­lis šian­die­ni­nių se­nu­kų lai­kė kar­ves.

Mies­tie­čiams ne­leng­va bu­vo pri­si­tai­ky­ti prie kai­mo gy­ve­ni­mo. Tro­be­lė ne­di­de­lė, be pa­to­gu­mų. Po­rą me­tų taip gy­ve­no ti­kė­da­mie­si su­tau­py­ti re­mon­tui. Guo­dė­si tik tuo, kad čia – gry­nas oras, ma­ma bet ka­da ga­li išei­ti į lau­ką.

Vie­ną die­ną po­ną Vla­dą li­ki­mas ap­do­va­no­jo – jis lai­mė­jo lo­te­ri­jo­je. Vis­ką in­ves­ta­vo į so­dy­bą. Prap­lė­tė pa­tal­pas. Pa­kei­tė sto­gą, šil­dy­mo sis­te­mą, įsi­ren­gė pa­to­gu­mus, ap­tin­ka­vo iš išo­rės.

Erd­ves­nia­me ir pa­to­ges­nia­me na­me bu­vo leng­viau slau­gy­ti li­go­nį. Po­rą me­tų gra­žiais na­mais dar spė­jo pa­si­džiaug­ti ir Dan­guo­lės ma­ma. Pas­kui iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn.

Slau­gy­mo pa­tir­tis pra­ver­čia gelbs­tint kai­my­nus

Šian­dien abu Žu­kovs­kiai jau pen­si­nin­kai, bet ne­sto­ko­ja svei­ka­tos. Tuo tar­pu dau­gu­ma kai­my­nų pa­se­no, pa­si­li­go­jo. Kai ku­rie dar tu­ri au­to­mo­bi­lius, bet va­žiuo­ti į mies­tą neišd­rįs­ta. O au­to­bu­sai pro čia ne­va­žiuo­ja jau gal dvi­de­šimt me­tų.

La­bū­na­vos ir Ka­tarš­kiš­kių kai­me­liuo­se – tik po­ra stam­bes­nių ūki­nin­kų, dar ke­le­tas smul­kes­nių. Sa­vo ūkiuo­se be­si­dar­buo­jan­tys gy­ven­to­jai ne­tu­ri lai­ko. Tad bė­dų iš­tik­ti kai­my­nai bė­ga pa­gal­bos pas Žu­kovs­kius. Be­je, po­nas Vla­das sa­ko, jog jo pa­var­dė tu­rė­tų bū­ti Žu­kaus­kas. To­kios jo bro­lių pa­var­dės. Ta­čiau jo pa­var­dę gi­mi­mo liu­di­ji­mą iš­ra­šę men­ko iš­si­la­vi­ni­mo ano šimt­me­čio val­di­nin­kai tie­siog su­ru­si­no.

Kai­me pri­gi­ju­si šei­ma neat­sa­ko pa­gal­bos. "Slau­gy­da­mas uoš­vę, įgi­jau daug pa­tir­ties, to­dėl da­bar ne­sun­ku pa­si­rū­pin­ti ir kai­my­nais – vis­kas ži­no­ma", – sa­ko po­nas Vla­das.

"To­kio ge­ru­mo žmo­gaus rei­kia paieš­ko­ti, – apie kai­my­ną kal­ba Joa­na Pa­ši­lie­nė. – Kur rei­kia, nu­ve­ža. Nu­per­ka vais­tų. Pa­si­rū­pi­no, kad ma­ne pa­gul­dy­tų į Li­go­ni­nės slau­gos sky­rių. At­va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti. Vai­kų tu­riu. Bet jie to­li gy­ve­na. Nep­ri­laks­tys kiek­vie­ną die­ną. Ne­mes dar­bų. O kai­my­nas – vi­suo­met ša­lia. Dė­ko­ju Die­vui, kad to­kį žmo­gų kai­mas tu­ri."

Lėkš­tė sriu­bos – kai­my­nei

Grei­tai bus ke­tu­ri mė­ne­siai, kai po­nia Joa­na yra Slau­gos li­go­ni­nė­je. Pa­si­baigs jai skir­tas lai­kas – tu­rės grįž­ti na­mo. Žu­kovs­kiai sa­ko priim­tų kai­my­nę ir į sa­vo na­mus: "Pa­reik, Jo­ga­se, duo­sim tau kam­ba­riu­ką. Čia vi­si pa­to­gu­mai. Ne­sun­ku iš­skalb­ti, nu­mau­dy­ti. Ne­rei­kė­tų bėg­ti į ta­vo tro­be­lę pa­kal­nėn su lėkš­te sriu­bos. Ypač žie­mą, kai ke­lias – už­pus­ty­tas."

"Man ne­gai­la lėkš­tės sriu­bos ar ga­ba­lo ku­ge­lio, – min­ti­mis da­li­ja­si D. Žu­kovs­kie­nė. – Nie­kuo­met ne­ga­mi­nu val­gio tik dviem žmo­nėms. Ne­mo­ku. Tai ko­dėl ne­pa­si­da­li­jus su kai­my­nais, ku­rie pa­tys ne­pa­jė­gia pa­si­ga­min­ti?"

Jos vy­ras taip pat ne­skai­čiuo­ja dėl kai­my­nų su­gaiš­to lai­ko. Kar­tais ry­tą nu­ve­ža pas gy­dy­to­ją. O grįž­ta tik va­ka­re. Ypač, jei­gu ten­ka lauk­ti pas kar­dio­lo­gą. Nu­ve­ža ne tik į Kel­mę, bet ir į Už­ven­tį, Šiau­lius, Klai­pė­dą. Kant­riai lau­kia, kol at­liks vi­sus ty­ri­mus, pa­kon­sul­tuos, kad ga­lė­tų par­vež­ti na­mo. Net pa­ly­di į gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą tar­si bū­tų tik­ras sū­nus.

Po­rą kar­tų Vla­das Žu­kovs­kis po­niai Joa­nai yra iš­gel­bė­jęs ir gy­vy­bę. Ve­žė į li­go­ni­nę. Pa­ke­liui mo­te­ris pra­dė­jo mer­dė­ti. Kai­my­nas gai­vi­no, da­rė šir­dies ma­sa­žą, kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą.

Ki­tą­syk kai­my­nė pra­dė­jo mer­dė­ti par­ve­žant iš li­go­ni­nės. Nep­ri­va­žia­vus pu­siau­ke­lės į na­mus, me­di­kai li­go­nę tu­rė­jo vež­tis at­gal.

Ge­rus dar­bus da­ro be jo­kio at­ly­gio. Kai­my­nai su­mo­ka tik už su­nau­do­tą ku­rą. Sa­vo lai­ko ne­skai­čiuo­ja. No­rint pa­gul­dy­ti žmo­gų į slau­gos sky­rių rei­kia su­tvar­ky­ti daug do­ku­men­tų, at­lik­ti įvai­riau­sių for­ma­lu­mų, gaiš­ti po ke­lias die­nas.

Van­duo ir mal­kos – be­jė­giui

Šiuo me­tu po­nas Vla­das rū­pi­na­si, kad kai­my­nas Pra­nas Taut­ke­vi­čius pa­tek­tų į se­ne­lių na­mus, nes vie­nas jau ne­pa­jė­gia gy­ven­ti. Ve­žė į se­niū­ni­ją, pa­si­rū­pi­no, kad bū­tų įra­šy­tas į ei­lę. No­rint pa­tek­ti į so­cia­li­nės glo­bos na­mus, kar­tais rei­kia lauk­ti ir me­tus.

Kel­mė­je, maž­daug už 40 ki­lo­met­rų, gy­ve­nan­ti Pra­no se­suo Jad­vy­ga Šim­kie­nė sa­ko kas­dien ne­pa­jėg­tų pri­laks­ty­ti pas bro­lį. Ne­leis­tų nei am­žius, nei svei­ka­ta, nei pa­ja­mos. Ji pa­sa­ko­ja, jog su sa­vo­tiš­ko cha­rak­te­rio bro­liu rei­kia daug kant­ry­bės. Jis ne­mėgs­ta va­ži­nė­ti pas me­di­kus, daž­niau­sia pa­ts gy­do­si žo­le­lė­mis. Jei rei­kia per­si­švies­ti plau­čius ar iš­si­tir­ti krau­ją, ten­ka il­gai pra­šy­ti. "Ko tu, Pra­ne­li bi­jai? Juk daug kar­tų esi ir nu­si­broz­di­nęs ir su­si­ža­lo­jęs. Iš­ken­tei skaus­mą. O čia tik baks­tels plo­na ada­tė­le – ir vis­kas", – kai­my­nas Vla­das mo­ka jį įti­kin­ti. Tu­ri kant­ry­bės po ke­lis kar­tus ve­žio­ti į Kel­mę, kad nu­si­pirk­tų te­le­fo­ną, pa­skui įsi­gy­tų tin­ka­mą pla­ną, iš­mo­kė kaip nau­do­tis mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu.

Praė­ju­sią žie­mą iš­se­ko Pra­no šu­li­nys. Žu­kovs­kiai ne­šė jam van­de­nį. Pra­šė se­niū­no, kad nu­va­ly­tų už­pus­ty­tą kie­mą. Se­niū­nas tuoj pat at­si­lie­pė į pra­šy­mą.

Kai­my­nai Pra­nui pa­rū­pi­na ir mais­to. Jei ne­ga­luo­ja, at­ne­ša į tro­bą mal­kų. Pa­si­rū­pi­no, kad gau­tų slau­gos pa­šal­pą. Bet už sa­vo pa­slau­gas nei­ma iš kai­my­no pi­ni­gų. Sa­ko: "Pra­ne­li, ne­tau­pyk. Pats pa­si­le­pink. Nu­si­pirk ką nors ska­niau pa­val­gy­ti."

Anks­čiau V. Žu­kovs­kis ve­žio­da­vo ir ki­tą kai­my­nę, ku­ri jau ap­lei­do šį pa­sau­lį.

Daž­nai jo pa­gal­bos pa­pra­šo ir naš­lys de­šim­ties vai­kų tė­vas. Rei­kia nu­vež­ti ser­gan­čius vai­kus pas gy­dy­to­jus. Rei­kia nu­pirk­ti mais­to. Pa­siim­ti mais­to pa­ke­tus. Su­ruoš­ti mo­kyk­lai. Po­nas Vla­das kant­riai pa­de­da su­tvar­ky­ti vi­sus naš­lio šei­mos rei­ka­lus. 24 me­tų se­nu­mo jo au­to­mo­bi­lis rie­da ir rie­da. Su­gen­da, pa­si­re­mon­tuo­ja – ir vėl va­žiuo­ja.

O apie sa­vo glo­bo­ja­mus kai­my­nus po­nas Vla­das at­si­lie­pia tik pa­gar­biai: "Nors jie – ne­tur­tin­gi, bet gar­bin­gi. Vi­suo­met at­si­ly­gi­na už iš­de­gin­tą ku­rą".

Tiek nuo­šir­džia­jam sa­ma­rie­čiui ir pa­kan­ka. Nors ir pa­ties šei­ma ne­per­te­ku­si. Kar­tais lau­kiant pen­si­jos ten­ka ir kruo­pų pa­val­gy­ti. Tau­py­da­mas mal­koms, kar­tais pra­šo, kad miš­kų kir­tė­jai ati­duo­tų ša­kas.

Anks­ti ne­te­kęs tė­vų po­nas Vla­das pa­ts sky­nė­si ke­lią per gy­ve­ni­mą. Ma­tė var­go, gal to­dėl ir ki­tus at­jau­čia.

Kai­my­nas – vi­suo­met ša­lia. Dė­ko­ju Die­vui, kad to­kį žmo­gų kai­mas tu­ri.

Komentarai

Visažinis    Ant, 2019-12-24 / 03:21
Vot cia tai straipsnis oskaro vertas o kodel neparasot kiek ponulis bevezdamas iki daktaru seksualiai isnaudoja jug cia kyilys nuo gimimo kaip jis pas pirmaja zmona vazineja aisku ne pakalbet kur anksti mire jo tevai tevuka pries kokius 25-30m palaidojo ir aplamai cia ne žmogus o šiukšliu šiukšlė o jo žmona akla debile

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.