Raminantis Provanso mėlynumas

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Le­van­dų lau­ke Sta­ga­rių kai­me – tar­si ko­kia­me Pro­van­se – prie sta­le­lio pri­sė­do šai­mi­nin­kė Vir­gi­ni­ja Ki­ril­kie­nė (kai­rė­je) ir trum­pam už­su­ku­si se­niū­nė Aud­ro­nė Im­po­lie­nė, ku­riai šis žy­din­tis gro­žis – tik­ras at­ra­di­mas se­niū­ni­jo­je.
Už­bu­rian­tis Pro­van­so mė­ly­nu­mas dau­ge­liui aso­ci­juo­ja­si su Pie­tų Pran­cū­zi­ja. Ta­čiau žvilgs­nį pa­skan­din­ti sod­rias­pal­via­me, stip­riu aro­ma­tu dvel­kian­čia­me le­van­dų lau­ke ga­li­ma ir Jo­niš­kio ra­jo­ne Kriu­kų se­niū­ni­jos Sta­ga­rių kai­me. Jo­niš­kie­tė Vir­gi­ni­ja Ki­ril­kie­nė šį lau­ką, ku­rį jos vy­ras pra­mi­nė „plė­ši­niais“, nes te­ko at­ko­vo­ti iš pikt­žo­lių, pra­dė­jo so­din­ti prieš tre­jus me­tus. Da­bar pri­sė­da prie ja­me pa­sta­ty­to sta­liu­ko ka­vos puo­de­liui ar­ba mė­gau­ja­si iš to­lo ra­mi­nan­čios spal­vos gel­me.

Kaip plė­ši­niai vir­to le­van­dų lau­ku

Nuo ke­lio, ve­dan­čio per Sta­ga­rių kai­me­lį, le­van­dų lau­ko be­veik ne­ma­ty­ti. Tik ge­rai ži­nan­tis pa­ste­bės pro me­džiais apau­gu­sią so­dy­bą su­šmė­žuo­jan­tį mė­lį, ku­ris spar­čiai blanks­ta, nes au­ga­lai jau bai­gia per­žy­dė­ti.

Pra­sisk­lei­dė le­van­dos la­bai anks­ti, per Jo­ni­nes bu­vo pa­ts žy­dė­ji­mas, nors anks­tes­niais me­tais jos šei­mi­nin­kus džiu­gi­no lie­pos pra­džio­je.

Pir­mos mė­ly­nais žie­dais ir kvap­niu aro­ma­tu už­bu­rian­čios gė­lės bu­vo pa­so­din­tos prieš tre­jus me­tus.

„So­dy­ba di­de­lė, įsi­gi­jus ją rei­kė­jo „įsi­sa­vin­ti plė­ši­nius“, kaip sa­ko ma­no vy­ras. Us­nys ve­šė­jo žmo­gaus ūgio. Bū­da­vo, apa­ri lau­ką, ki­tais me­tais pikt­žo­lės vėl gal­vas ke­lia. Svars­čiau, ką įveis­ti? Le­van­dos – ne­le­pios, mėgs­ta leng­vą prie­smė­lį, saus­ros jų ne­gąs­di­na, jo­kios ypa­tin­gos prie­žiū­ros ne­rei­kia, tik tarp­va­gius ra­vė­ti. O toks dar­bas kvap­nio­je ap­lin­ko­je – tar­si me­di­ta­ci­ja. Tad nu­si­pir­kau sėk­lų, pa­sė­jau, pra­si­ka­lu­sius dau­ge­lius pi­kia­vau, o pa­skui pa­so­di­nau jų 1035 pen­kio­mis ei­lė­mis į pa­ruoš­tą dir­vą“, – pra­džią me­na V. Ki­ril­kie­nė.

Suau­gu­sios, su­ve­šė­ju­sios le­van­dos pa­si­sė­jo pa­čios, te­li­ko ki­tais me­tais ūg­lius iš­rink­ti ir per­so­din­ti nau­ja­me lau­ke. Ten jų su­kai­šio­jo 600.

Le­van­dų žie­dai – pa­gal­vė­lėms

„Iš pra­džių net ne­sup­ra­tau, ka­da jos iš tie­sų žy­di. Kai jau ryš­kus mė­ly­nu­mas, puokš­tėms skin­ti le­van­das per vė­lu. O kaip tik pa­siū­liau bi­čiu­lei flo­ris­tei. Ji at­va­žia­vu­si ir pa­sa­kė, kad rei­kė­jo su­skub­ti anks­čiau“, – nau­jo­mis įgy­to­mis ži­nio­mis da­li­na­si mo­te­ris.

Nu­žy­dė­ju­sias le­van­das V. Ki­ril­kie­nė nu­ker­pa elekt­ri­nė­mis žirk­lė­mis ir ran­ko­mis, trin­da­ma tarp del­nų, jas iš­ku­la. Ir da­bar, kai kal­ba­mės, kam­ba­ry sto­vi pil­nas nu­kul­tų le­van­dų ki­bi­ras, iš ku­rio be­si­ver­žian­tis tirš­tas kva­pas smel­kia­si į kiek­vie­ną me­di­nio na­mo kam­pe­lį.

Tie spur­ge­liai, su­pil­ti į li­ni­nius mai­še­lius, ga­li kvė­pin­ti rū­bų spin­tą ar tap­ti in­ter­je­ro de­ta­le. O pa­siū­tos le­van­dų pa­gal­vė­lės tu­ri itin pra­ktiš­ką po­vei­kį – ra­mi­na ir iš­bai­do ne­mi­gą. Jei ant to­kios pa­gal­vė­lės, įdė­tos po už­val­ka­lu ant įpras­tos pa­gal­vės mie­gi, ry­tą plau­kai bū­na pri­si­gė­rę sod­raus, svai­gi­nan­čio aro­ma­to.

To­kių mai­še­lių ir pa­gal­vė­lių le­van­dų lau­ko sa­vi­nin­kė pa­siu­vo jau ne vie­ną de­šim­tį ir do­va­no­jo drau­gėms, gi­mi­nai­čiams. Gal­būt atei­ty­je šis po­mė­gis ga­lė­tų tap­ti smul­kiu vers­lu, neat­me­ta ga­li­my­bės mo­te­ris, bet tam reik­tų lai­ko, o ji dir­ba Užim­tu­mo tar­ny­bo­je.

Iš le­van­dų žie­dų sa­vo reik­mėms ji ruo­šia ir hidrolatą–gėlių van­de­nį, ku­riuo ga­li­ma at­gai­vin­ti odą. Skai­tė li­te­ra­tū­ros, kad iš sto­res­nių stie­be­lių ga­li­ma ga­min­ti ieš­me­lius, taip pat le­van­dos la­bai tin­ka smil­ka­lams.

Ta­po tik­rai­siais na­mais

So­dy­bo­je, kai ją 2012 me­tais nu­si­pir­ko iš anks­tes­nio sa­vi­nin­ko, jau bu­vo iš­kas­ti du tven­ki­niai, su­pil­ti al­pi­na­riu­mai. Tie­sa, juos ra­vė­ti – di­džiu­lis dar­bas, tai įma­no­ma tik ko­vo, ba­lan­džio mė­ne­siais, kol drėg­na, vė­liau aukš­čiau su­pil­ta že­mė virs­ta ak­me­niu. Hor­ten­zi­jos šie­met tie­siog alps­ta nuo ali­nan­čios kait­ros ir saus­ros.

„Lei­džiu žy­dė­ti pri­žė­lu­sioms lau­kų ra­mu­nėms, svė­rėms. Juk vis tiek žie­dai“, – nu­mo­ja ran­ka V. Ki­ril­kie­nė. Gre­ta jų švy­tė­te švy­ti ei­lė­mis pra­si­sklei­du­sios vien­die­nės, o prie ūki­nio pa­sta­to ne­drą­siai žval­go­si se­no­vi­nės pi­lia­ro­žės.

Erd­vio­je te­ri­to­ri­jo­je šei­mi­nin­kai pri­so­di­no ši­lauo­gių, ku­rios jau sva­ri­na sun­kias uo­go­mis ap­li­pu­sias ša­kas. Veis­lė – ne vie­na, vė­ly­vo­sios de­rės iki spa­lio mė­ne­sio. Čia pat drie­kia­si ir braš­kių, že­muo­gių skly­pai. To­lė­liau – pa­vė­si­nė, di­de­lės, erd­vios sū­py­nės, ant ku­rių ga­li­ma net mie­go­ti, tik Vir­gi­ni­ja sa­ko, kad ne­pa­to­gu vers­tis ant ki­to šo­no – ima siū­buo­ti.

Su vy­ru jie res­tau­ra­vo na­mą, ant ku­rio po rai­dę pri­tvir­tin­tas pa­va­di­ni­mas „Sta­ga­riai“, nes kai­mas net ne­tu­ri jį žy­min­čių įpras­tų ke­lio ženk­lų.

„Da­bar jau ne­ži­nau, kur mū­sų tik­rie­ji na­mai – Jo­niš­ky­je ar čia. Iš pra­džių lik­da­vo­me sa­vait­ga­liais, pa­skui pra­dė­jo­me va­ži­nė­ti kas va­ka­rą ir pa­si­lik­ti vis il­giau. Ge­ra gam­tos glė­by­je. Į tven­ki­nius vis at­skren­da lau­ki­nių an­čių po­re­lė, tad ei­na­me jų šer­ti. Tu­ri­me pri­kly­du­sį ka­ti­ną, vai­kų pa­lik­tą, iš prie­glau­dos paim­tą šu­ne­lį. Dar viš­tų pul­ke­lis bė­gio­ja, iš ku­rių dvi to­kios so­cia­li­zuo­tos, nuo­lat ap­link žmo­nes su­kio­ja­si – tur­būt rei­kės var­dus duo­ti, kad ga­lė­tu­me pa­bend­rau­ti“, – juo­kia­si V. Ki­ril­kie­nė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.