Naujausios
„Iškeldino“ apie 15 tūkstančių lietuvių
Į renginį atvyko apie keturiasdešimt tremtinių ir jų palikuonių. Viešai ceremonijai jie susirinko prie naujai pastatyto kryžiaus.
Įžangine kalba susirinkusius pasveikino Sibire gimusi šiaulietė, dirbusi Kelmės rajono savivaldybės juriskonsulte, vėliau teisėja Šiauliuose Danutė Jankūnaitė – Matiukienė. Ji priminė trečiojo masinio lietuvių trėmimo į Sibirą istoriją.
„1951 metų spalio 2-3 dienos masinis lietuvių trėmimas „Osen“ buvo trečiasis didžiausias masinis trėmimas. Jo vykdymui 1951 metais rugsėjo 29 dieną A.Sniečkus pasirašė nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš LTSR teritorijos“. Nutarta iškeldinti iš Lietuvos maždaug „4000 buožių su šeimomis“. Keldinimo „operacijai“ praktiškai vadovavo KGB ir MGB pareigūnai, pasitelkę kariškius, stribus ir partinius aktyvistus. „Operacija“ buvo vykdoma „sąžiningai“, „viršijant planus“, nes ištremta apie 4200 šeimų, t.y. apie 15 000 žmonių.“
Tremtinių susitikimo Pašatrijyje diena sutapo su faktinio trėmimo dienomis. Skausminga jas įsivaizduoti, o kai kam ir realiai prisiminti.
Šių metų spalio trečioji – palyginti šilta, saulėta diena. Tačiau prieš 75 metus tomis dienomis orai Kelmės ir Telšių rajonuose buvo „anomaliai atšiaurūs – staiga stipriai atšalo ir iškrito neįprastai ankstyvas bei gausus sniegas“. Kaip mena tremtiniai, „oras tądien buvo „siaubingas“, spaudė ankstyvas šaltis“. Tremtinys Juozas Borusevičius savo dienoraštyje rašė: „Vanduo žliaugė vagono sienomis. Sušlapo drabužiai. Mažiukai vaikai gal nuo šalčio pradėjo baisiai klykti“.
Perskaityti tomis dienomis pakeliui į tremtį traukinyje gimusios telšiškės mokytojos ir literatės Elenos Borusevičiūtės – Šidlauskienės eilėraščių iš knygos : Spalis ant bėgių“. Jautrūs posmai priminė mūsų tautos tragediją:
„Tėvas, motina dilgele žėlė
Krasnojarsko juodžiausiojoj žemėj...
Ką gi nuskriaudė žalgirio vėlės,
Kad po taigą klajojo benamės?“
Elena užrašė ir kai kurių tremtinių, išvežtų į Krasnojarsko kraštą, Novaja Kuzurba gyvenvietę, prisiminimus.
Padėkota Kryžiaus fundatoriui Vytautui Kondratui, kasmet į sąskrydžius sukviečiančiam likimo seses ir brolius tremtinius į Pašatrijo kaimą.
Kryžių pašventino kunigas Vilius Viktoravičius. Dar daugiau jausmingumo renginiui suteikė kuršėniškė ir telšiškės giedotojos.
Susirinkusieji meldėsi, sugiedojo „Marija, Marija“. Ši giesmė ne kartą visus guodė ir teikė vilties ilgoje kelionėje į Sibiro nežinią. Sugiedotas Lietuvos himnas, skambėjo patriotinės dainos.
Naminė duona iš tremtinio lagamino
Po ceremonijos Kryžiaus tremtinių atminimui fundatorius Vytautas Kondratas pakvietė savo likimo seses ir brolius į jam priklausantį Pašatrijo dvarelį. Jame parengti trys nuotraukų stendai, kuriuose atsispindi Pašatrijo dvaro istorija, tremtinių gyvenimas Sibire ir sugrįžusiųjų iš tremties susitikimai Pašatrijyje.
Renginio svečiai vaišinosi namine duona, lietuviškais rūkytais lašiniais ir svogūnais iš tremtinio lagamino. Šiuo tremtį primenančiu sentimentu, kai daugelis tremtinių tik tiek ir tesuspėjo pasiimti kelionei į nežinią, pasirūpino viena iš renginio organizatorių D. Matiukienė.
Dvarelio šeimininkas V. Kondratas svečius vaišino aviena. Susirinkusieji vieni kitus – iš savo namų atsivežtomis vaišėmis.
Sakė:„Negrįšit“, bet mes – gyvi
Kryžiumi tremtinių kančias įamžinęs ūkininkas Vytautas Kondratas gimė Sibire, Novoja Kuzurba gyvenvietėje.
Tėvai gyveno šalia Luokės. Buvo viduniokai ūkininkai. Tėvo brolis –„Šatrijos“ rinktinės partizanas. Nepatogi buvusi jų giminė nuo seno. „Mūsų giminę net caro laikais skriausdavo. Kundrotams skirdavo dešimteriopas nuobaudas“, – sako Vytautas.
Su keturiais vaikais Kundrotų šeima buvo ištremta tą pačią spalio antrąją. Sibire gimęs Vytautas prarado galimybę kūdikio akimis išvysti savo tėviškės žemę. Maža to, prarado net tikrąją pavardę. Išrašydami gimimo liudijimą raštvedžiai suklydo, „perkrikštijo“ jį Kondratu. Penktasis lietuvių ūkininkų vaikas. Tėvui, kai Vytautas gimė, buvo 50, mamai – 45 metai.
Kai šeima grįžo į Lietuvą, Vytautui buvo pusketvirtų metukų. Tremties sunkumų nelabai ir prisimena. Mena tik tai, ką pasakojo mama. Lengviau būdavo tiems tremtiniams, kurie Sibire atsidurdavo pavasarį. Per vasarą buvo galima šį tą užsiauginti, įsikurti. O rudenį atvežtiems tremtiniams būdavo ypač sunku. Neturėjo ko valgyti. Dalią lengvino tik seniau atvežtų tautiečių, kurie ir patys skurdo, pagalba.
Tačiau ir po septynerių metų tremties grįžus į taip išsiilgtą Lietuvą, mylimiausią iš visų Luokės kraštą, nebuvo didelės gerovės. Nebuvo kur apsistoti. Ketverius metus gyveno neregistruoti. Tautiečiai sutiko šaltai. Gelbėjo tik tėvo darbštumas ir sumanumas.
„Skaudu, kai sugrįžti į savo kraštą su viltimi gyventi taip, kaip anksčiau, bet tave gniuždo. Nuo seno mus, lietuvius, pjudo vieną prieš kitą. Supjudytus užvaldyti lengviau. Bet aš tikiu, kad kada nors tiems pjudytojams atsirūgs“, – mintimis dalijasi Vytautas.
Daugelis mačiusiųjų išvežimus, sakė: „Nebegrįšit“. Daugelis iš tiesų negrįžo. „Bet mes – gyvi. Sugrįžome. Ir tai yra didžiausia laimė, tapusi savotišku išlikusiųjų devizu!“ – įsitikinęs V. Kondratas.
„Neslėpdavau, kad gimiau Sibire“
Baigęs vidurinę mokyklą Vytautas studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur įgijo ekonomisto specialybę. Dirbo kolūkyje, Kuršėnų miškų urėdijoje, dalį gyvenimo praleido Klaipėdoje. Bet vis tiek traukė į gimtuosius kraštus. Buvęs tremtinys tiek stodamas mokytis, tiek įsidarbindamas sako niekuomet neslėpęs, jog yra gimęs Sibire.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, sugrįžo į Luokę. Netoli miestelio nusipirko sodybą. Nacionalizuotos savo tėvų žemės nepavyko susigrąžinti. Nepavyko gauti ir tų trisdešimties hektarų pagal Valstiečių ūkio įstatymą. „Dabar tie, kurie trukdė man sukurti ūkį, sarmatijasi į akis pažiūrėti,– pasakoja atkaklus žemaitis. – O aš išsinuomavau žemės iš aplinkinių žmonių ir vistiek sukūriau ūkį. Paskui dalį tų žemių nupirkau.“
V. Kondratas tapo vienu iš pirmųjų krašto ūkininkų. Buvo sukūręs Baltijos šalyse didžiausią avininkystės ūkį. Laikė beveik 3000 avių. Tačiau ūkio pelnu panoro dalintis vilkai. Teko pakoreguoti prioritetus. Dabar svarbiausia šaka – pienininkystė.
Kaip pats sako, visą gyvenimą stipriai dirbo. Tebedirba ir dabar, nors jau septyniasdešimt.
Šventa žemaičių vieta
Nors gimė Sibire, Vytautui visuomet buvo labai brangi žemaičių žemė ir visa, kas susiję su jos praeitimi. Nupirko apleistą Pašatrijo dvarelį. Jį restauravo. Stenduose įamžino jo istoriją. Dabar ši įstabi vieta prie Šatrijos kalno tapo turistų traukos centru ir poilsiaviete.
Ūkininkas džiaugiasi, jog pirkti suskubo laiku. Būtų pavėlavęs porą savaičių – tą vietą su dvareliu būtų nupirkę Švedijos krišnaistai.
„Tai šventa žemaičių vieta, – įsitikinęs Vytautas. – Čia buvo atvykę Jogaila ir Vytautas užgesinti paskutinio pagonybės aukuro.“
Ir ponas Vytautas sau ir savo protėviams tarsi pasižadėjo puoselėti ir saugoti šią vietą, raginti lietuvius ja didžiuotis. 2017 metais 600 – osioms Žemaitijos krikšto metinėms jis pastatė paminklą.
Nuo 2012 metų į Pašatrijį birželio mėnesį iš visos Lietuvos sukviečiami buvę tremtiniai, kurių branduolį sudaro dvylikos šeimų, ištremtų į Novaja Kuzurbos gyvenvietę, likusieji gyvi atstovai.
„Nelaimė mūsų šeimas labai suartino. Pasiilgstam vieni kitų. Ir pasiilgstame jau išėjusiųjų“, – apie tokių tremtinių sąšaukų būtinybę kalba Vytautas.
O šį rudenį savo likimo seses ir brolius V. Kondratas nustebino kančią simbolizuojančiu kryžiumi įamžindamas 1951 metų spalio 2 – 3 dienų masinio trėmimo 75 – metį.
„Idėja kilo gana spontaniškai, – pasakoja ponas Vytautas. – Paskaičiau, jog Palangoje vyks kryždirbių pleneras. Nulėkėm su dukra pasižiūrėti. Bet kryžių negali parduot. Plenero tikslas – kitas.
Tada pats pradėjau meistro ieškoti. Ąžuolo medienos turėjau. Reikėjo tik menininko rankų. Iki susitikimo su tremtiniais buvo likusios tik dvi savaitės, kai radau ypatingo talento drožėją, kuriantį dvylikos apaštalų skulptūras vienai Klaipėdos bažnyčių. Neturėjo laiko. Bet sutiko šiek tiek pailsėti nuo skulptūrų ir imtis kryžiaus. Nuvežiau medieną. Po kelių dienų jis skambina – kryžius padarytas. Parsivežiau. Reikėjo atrasti pačią geriausią vietą, kur pastatyt. Bet visos problemos taip greitai išsisprendė tarsi padėtų Apvaizda. Likus kelioms dienoms iki spalio trečiosios, galėjau sukviesti savo likimo seses ir brolius į Kryžiaus pašventinimo ceremoniją ir pabuvimą kartu. Juk mūsų kasmet vis mažėja.“
