Naujausios
Moteris sakė, kad prieš dvi dienas regėjo baisų sapną, kurio pabaiga buvo gera, tad spėja, jog tai buvo Viešpaties perspėjimas apie artėjantį pavojų ir ženklas, kad viskas baigsis laimingai. Taip esą ir nutiko – vakar raketa tiesiog prieš jos akis pralėkė ir trenkėsi į gretimą biurų pastatą, o šiandien, sprogus kaimynų namui, visos skeveldros ją aplenkė.
„Po skyrybų likau viena su vaikais. Esu stipri moteris, bet, žinokit, baigia pakrikti ir mano nervai, nes Charkivas virsta pragaru – sprogimai aidi kasdien, vis labiau suvoki, kad mirtis vaikšto greta“, – su ašaromis akyse kalbėjo A. Cymbaliuk.
Šią sprogimo sukrėstą moterį užkalbinau praėjus maždaug valandai po drono smūgio, kai gaisrininkai ką tik buvo užgesinę ugnį. Ana sako, kad kaimyno namas būtų sudegęs mažiau, jei ne pavėlavę gaisrininkai, kurie visi buvo išvažiavę gesinti kito gaisro. Aš taip pat pirmiausia nuskubėjau stebėti už poros kilometrų degančio keturių aukštų biurų pastato. Laimei, per šią ataką irgi niekas nežuvo.
Charkive apsilankęs po kelių mėnesių pertraukos susidariau nuomonę, kad čia žmonės į skelbiamą oro pavojų reaguoja gerokai ramiau nei Kyjive. Jie nepanikuoja, nebėga slėptis į metro požemius ar namų laiptines. Greičiausiai todėl, kad frontas nuo sostinės nutolęs penkis šimtus kilometrų, o nuo Charkivo – vos dvidešimt. Charkiviečiams oro pavojaus sirenos ir sprogimai tapo įprasta kasdienybe, o Kyjivas panašią situaciją išgyvena tik trečią mėnesį.
Charkiviečių ramybe įsitikinau nuėjęs į kino teatrą, kur dviejų valandų filmo „Didysis eteris“ peržiūra užsitęsė trigubai ilgiau, nes tris kartus teko bėgti į rūsį dėl atskrendančių raketų. Filmo taip ir nebaigė rodyti, tačiau niekas iš žiūrovų nesipiktino – žadėjo ateiti žiūrėti kitą dieną. Paaiškėjo, kad filmo seansą nutraukusios raketų ir dronų atakos buvo grėsmingos – miesto centre sudegė prekybos centras, o Charkivo pakraštyje buvo sunaikinta statybinių medžiagų parduotuvė „Epicentras“. Šeši asmenys buvo sužeisti.
Keturi civiliai žmonės žuvo Lozovos miestelio turguje, ten sprogo rusų raketos, o Novos Vodolagos kaime dronas pražudė šešis žmones, du iš jų – vaikus. Gyventojai išgyveno šoką, nes dronas, sprogęs kaime, buvo pirmasis per penkerius karo metus. Spėjama, kad kovos skraidyklė specialiai taikėsi į žmonių būrį.
Nova Vodolagoje žuvo vienerių ir aštuonerių metų mergaitės, 28, 34 ir 36 metų moterys bei kol kas nenustatytos tapatybės vyras. Labiausiai visus sukrėtė pradinių klasių mokytojos Inos Mariuchninos ir jos vienerių metukų dukrelės Angelinos žūtis. Ina buvo gyvenvietės pažiba. Per laidotuves į kapo duobę įdėtas ir kruvinas mažylės vežimėlis.
„Aukos gulėjo dviejose vietose. Dronas atsitrenkė į prie kavinės stovėjusią pušį: viena jo dalis sprogo virš kavinės, kita – šalia fontano. Tuo metu buvau grįžęs į sodybą už dviejų kilometrų, tačiau net krūptelėjau nuo sprogimo aido. Kai atvykau, aukos jau buvo išvežtos į ligoninę, bet kraujo balos dar nebuvo susigėrusios į šaligatvį“, – pasakojo Aleksandras Petko.
Vienas pirmųjų padėti nukentėjusiesiems atbėgo 37 metų fronto karys Dmitrijus. Tą dieną jis buvo grįžęs atostogų ir su žmona sėdėjo automobilyje prie parduotuvės.
„Po sprogimo nepasimečiau, pačiupau automobilyje turėtus du turniketus bei vaistinėlę ir atlėkiau. Tai, ką pamačiau, buvo kraupu net man. Mokytojai ir jos dukrelei padėti jau nebuvo galima, tad priklaupiau prie po staliuku dejavusios merginos. Jai buvo nutraukta dalis kojos, todėl skubiai uždėjau turniketus, kad nenukraujuotų. Pamatęs, kad smarkiai kraujuoja ir viena ranka, persiplėšiau marškinius ir ją užveržiau. Paskui puoliau gelbėti Inos. Jai buvo nutraukta viena koja ir rankų pirštai, ji kraujavo ir iš kitų žaizdų. Paskutinę gelbėjau Marianą. Jai buvo nutraukta viena ranka, galvoje žiojėjo žaizdos, o nugara buvo nusėta skeveldrų. Greitoji pirmiausia išgabeno vaikus, paskui atvyko ir kitos brigados“, – lūpas kandžiodamas kalbėjo karys.
