Kur einame? Simoną Daukantą – į paraštes

K. Užuotas
Daukantas.
Geopolitinių virsmų sūkuriuose atsisakome Puškino ir Nekrasovo, Lermontovo ir Tolstojaus, Prokofjevo, ištvojome į makulatūros sandėlius (kaip sako ŠMSM – utilizavo, atidavė popieriaus perdirbimo cechams) tūkstančius tonų naujutėlaičių (o ką veikė labai gerai apmokami tų vadovėlių ekspertai, recenzentai, ministerijos klerkai?) rusų kalbos vadovėlių. Viskas? Ne.
Šiauliuose atėjo eilė į istorijos paribius ištvoti patį Simoną Daukantą. Tai ir pradėta realizuoti prieš kelias dienas vykusiame miesto tarybos Švietimo, mokslo ir sporto komiteto posėdyje, kur svarstant klausimą dėl S. Daukanto gimnazijos pervadinimo Šiaulių inžinerine gimnazija balsai pasiskirstė taip: Už – 3, Prieš – 3. Taigi lėmė pirmininko, beje, istoriko balsas. Rezultatas gal būtų dar blogesnis, jeigu ne ugninga, įkvėpusi dar du komiteto narius nepritarti, žemaičių patrono prof. Juozo Pabrėžos kalba.

 

LR Seimo Kultūros komiteto narys

Niekas neabejoja, kad inžinerinė gimnazija su inžinerinio ugdymo programomis Šiauliuose gali ir turi būti, ypač žinant, kaip trūksta valstybėje šios srities specialistų. Visi tam pritaria. Bet kodėl užkliūva viena žymiausių Lietuvos istorijos figūrų Simonas Daukantas? Ar būtinai institucijos vardas turi tiesmukiškai atspindėti veiklą, kryptis, kodėl nežiūrima plačiau? Jei eisime šiuo keliu, tai, pvz., Stasio Šalkauskio gimnazijoje būtinai privaloma kalbėti tik apie ugdymo filosofiją, Juliaus Janonio gimnazijoje – tik apie poeziją? Tada Šiauliuose neužkliūtų tik Juventos progimnazijos pavadinimas, nes čia – jaunatviškumo, kūrybos, mokslo, muzikos pliūpsnis.

Prisimenu, kai LR Seime 2018 metus vieningai paskelbėme Simono Daukanto metais, akcentavome, kad tada sukako 225 metai nuo istoriko, literato, kalbininko, švietėjo, tautinio atgimimo žadintojo gimimo, minėti daugiabriauniai jo nuopelnai mūsų istorijai. Šį sprendimą tada priėmėme siekdami paskatinti Lietuvos visuomenę (ir Šiaulių), ypač jaunimą, domėtis S. Daukanto palikimu, jo aktualumu šių dienų žmogui ir valstybei. Juk sunku rasti kitą pavyzdį iš istorijos, kuris būtų tiek prisidėjęs prie tautinės savimonės formavimo, o jo raštai skatino ne vienos kartos lietuvių tautinės savivertės pojūtį ir tikėjimą tautos ateitimi. Ir „še tau, boba, ir Devintinės“ – tiesiai smūgiu galvon. Tikiu, ne nuo mūsų inžinierių, verslininkų, pramonininkų. Bent jau norisi tikėti tuo, kad įvyko nesusipratimas, ir kad S. Daukanto vardas pavadinime netrukdo inžinerinio ugdymo reikalams.

Diskusijose visada pasitelkiamas ir svarus būna Vox populi – bendruomenės balsas. Komiteto posėdyje paaiškėjo, kad ir jis nėra palankus griovėjams – ir gimnazijos pedagogų, ir moksleivių nuomonės dėl vardo išsaugojimo pasiskirstė maždaug po lygiai.

Mane ypač nemaloniai nustebino komiteto pirmininko Malik Agamalijev žodžiai: „Inžinerija ir Daukantas tikrai tarpusavyje ryšio neturi jokio“; „Ar S. Daukantas susijęs su ta inžinerija?“

Susijęs, pirmininke, labai susijęs. Pirmiausia semantiškai, vertybiškai, kūrybiškai. Ir tai puikiai 2018 m. savo drobėje pavaizdavo šiaulietis tapytojas Kornelijus Užuotas. Jo darbas vadinasi „Simonas Daukantas. Ledai pajudėjo...“ (80 x 100 cm, drobė, aliejus), kuris nustebino netikėtais potėpiais, spalvų perteikimo galimybėmis. K. Užuotas šioje drobėje demonstruoja, griauna per daug metų nusistovėjusius stereotipus reflektuojant asmenybės svarbą Lietuvos kultūros istorijoje ir žmonių sąmonėje. Ir tas simbolinis pavadinimas – LEDAI PAJUDĖJO... liudija semantinius ryšius, laikmečio kontekstus. Deja, tie kontekstai ne visiems įkandami.

Viltis išlieka. Lauksime tęsinio, nes Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdyje išgirsta vieningai, kad greitai vyksiančiame Tarybos posėdyje bus pristatytas komiteto nario J. Pabrėžos alternatyvus siūlymas, kad inžinerinė gimnazija Šiauliuose vadintųsi Simono Daukanto inžinerine gimnazija. Aš tikiu, kad S. Daukanto vardas nebus ištvotas į miesto paraštes.