Ar nepasiklystame tarp žodžių „SPORTAS – TAI TAIKA“?

Redakcijos archyvo nuotr.
Sta­sys Tu­mė­nas.

 

Tai seni ir banaloki žodžiai, dešimtmečius buvę ir sovietų lagerio erdvės pompastiškais, propagandiniais šūkiais. Prisiminkime 1980 metų olimpines žaidynes Maskvoje, kurias boikotavo demokratinis Vakarų pasaulis, o iš Rusijos sostinėje vykusių olimpinių žaidynių atidarymo iškilmių su meškučiais skambėjo L. Brežnevo žodžiai apie sportą, taiką.

Nesvarbu, kad tomis akimirkomis kasdien žūdavo žmonės Afganistano kare, liejosi nekaltų žmonių kraujas. Kas pasikeitė? Pasirodo, niekas. Fasadas, širma, socialinė inžinerija liko. Vėl raminame save žodžiais, kad „atletai nekalti“, kad nereikia painioti sporto ir politikos, kad turime klausyti aukštesnės instancijos. Norime save apgauti ir ignoruoti faktą, kad politikos ir sporto laukai visada buvo, yra ir bus persipynę.

LR Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen iškėlė idėją, kad reikia rengti Seimo rezoliuciją, smerkiančią karą, neleisti agresorės valstybės atletams dalyvauti varžybose. Ir vėl ta proga prisimename olimpizmo kertinius postulatus, paliaubas, kurios privalo būti žaidynių metu. Tai buvo dar 1896 m. surengtų Naujųjų laikų olimpinių žaidynių vedlio, atgaivintojo Pierre`o de Coubertino svajonė, siekis olimpines žaidynes sieti su taika, ramybe.

Deja, Taikos simboliu jos niekada netapo. Nesvarbu, kad buvo deklaruojama įtvirtinta ir žodynuose atsiradusi ekechirija (gr. ekecheiria), – „tradicija, draudžianti visiems miestams-valstybėms kariauti olimpinių žaidynių metu, kai geriausi Graikijos atletai taikiai varžosi Olimpijoje; trukmė 3 mėnesiai; per tą laiką olimpininkai atvykdavo, pasirengdavo žaidynėms.“

Vis dėlto paliaubos dažnokai neįvykdavo... Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė 1916 m. Berlyno olimpiadai, o 1940 m. ir 1944 m. žaidynes nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Niekas nepasikeitė ir naujausiais XX a. pab.–XXI a. pradžios laikais. Nepadėjo ir garsiai skambėjusi 1993 metų JTO rezoliucija, raginusi šalis nares laikytis olimpinių paliaubų, kurios prasideda 7 dienas iki žaidynių starto ir tęsiasi 7 dienas po žaidynių pabaigos. Tuometinėje rezoliucijoje yra pabrėžiama, kad olimpinis judėjimas siekia sukurti taikų ir geresnį pasaulį. Prieš kiekvienas žaidynes ši olimpinių paliaubų idėja Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) vėl ir vėl yra patvirtinama.

Be abejo, rezoliucija neveikė, o olimpinės žaidynės vyko ir karinių konfliktų metu. Minėtinos 2008 m. Pekine vykusios vasaros olimpinės žaidynės, nors tuo metu Gruzijoje (dabartiniame Sakartvele) vyko kruvinas konfliktas, nusinešęs ir daug taikių gyventojų gyvybių. 2014 m., vykstant Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms, Kijevo Maidane liepsnojo Ukrainos sostinė, pralietas kraujas. Dabar iš naujo grįžtame prie diskusijos, nors kitose srityse (ekonomikos etc.), nors ir pasibaksnojant atskiroms ES valstybėms tarp savęs (pvz, įtikinėjant Vengriją susiprotėti), priimti bendri sprendimai, smerkiantys bet kokį bendravimą su valstybėmis agresorėmis. Kodėl išimtys daromos sporto srityje? Dvejopi standartai? Dvejopa teisė?

Mįslingasis „neutralusis statusas“

Kyla klausimas, kodėl kai kurių sporto šakų rusų atletai yra geresni rusai? Šios diskusijos ir komentaro, ko gero, nebūtų buvę, jei ne nuskambėjęs Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) siūlymas praėjusią savaitę, kad rusai ir baltarusiai 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse galėtų dalyvauti kaip neutralūs sportininkai.

TOK vadovas Thomas Bachas pareiškė, kad „jokiam sportininkui neturėtų būti užkirstas kelias dalyvauti varžybose vien dėl savo paso“. Šis siūlymas kelia daugiau mįslių negu atsakymų. Kodėl? Jau aštuonerius metus girdime apie tai.

Pirmoji šį terminą pradėjo vartoti Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF), kuri po dopingo skandalų nuo 2015 metų diskvalifikavo Rusijos lengvaatlečius, paskui dėl politikų spaudimo pradėjo daryti išimtis – paskelbė leidusi keliems Rusijos sportininkams dalyvauti varžybose kaip „neutraliems atletams“.

Kaip atletas tampa „neutraliu“? Kokia čia privilegija? Ar netaikomi dvejopi standartai? O gal čia tik turinio ir formos reikalas? M. Lasickienė, Rusijos pilietė lietuviška pavarde, regis, tik sielos gelmėse niūniuoja savo valstybės Rusijos himno žodžius, o stadione skardena IAAF himnas, ant atletės krūtinės nėra jos valstybės vėliavos, ji negali ja apsigobusi apibėgti garbės rato ir t.t. Čia panašiai kaip toje žmonių išmintyje: „nei skustas, nei luptas“?

Tokia yra bausmė, tokia yra „neutralumo“ dalia, tokie ne tik sporto, bet apskritai tave rengusios valstybės politikos kartūs vaisiai. Bet atletei sunku tai suvokti. Tarkim, minėta olimpinė čempionė M. Lasickienė, išvarginta varžybų su neutraliu statusu, naiviai tiki, kad galima suvienyti pasaulį per sportą, bet kartu ji abejoja ir sako: „Mano pagrindinės kolegės šuolių sektoriuje yra ukrainietės. Ir aš vis dar nežinau, ką joms pasakyti ar kaip pažiūrėti joms į akis. Jos, jų draugai ir giminės patiria tai, ko neturėtų patirti joks žmogus. Esu tikra, kad visa tai niekada neturėjo įvykti. Jokie argumentai negali mane priversti pakeisti savo nuomonės“.

Taip kalba atletė, kuri tik akių žvilgsniu sektoriuje susiduria su varžove, bet kaip tuo patikėti ukrainietei, kurios mylimasis ar draugas, pusseresė ar pusbrolis žuvo prie Bachmuto? Ir kaip turėtų jaustis kontaktinio sporto sektoriuje varžovai bokso ringe, ant imtynių kilimo? Nežinau, kaip jiems reiktų įveikti stresą, susikaupusius neapykantos jausmus, sielos gėlą. Ir ar tai tik paso spalvos reikalas? O dar mįslingesnis nuo 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiados sportininkams suteikiamas „įgaliotųjų neutralių atletų“ statusas. Kas juos (jiems?) įgalioja?

„Geri“ ir „blogi“ atletai

Sustokime prie „gerų“ ir „blogų“ atletų. Šis klausimas kyla skirstant sportininkus į gerus rusus ir baltarusius ir blogus. Į tai savo pozicija atsako kelių sporto šakų federacijos – stalo teniso, teniso, dviračių (gal dar bokso?) sporto – jos leidžia rusų ir baltarusių atletams varžytis pasaulio arenose.

Kodėl? Kodėl vyksta diferenciacija? Tai griauna sankcijų, ribojimų sistemą, liudija paprasčiausios logikos stoką. Ir čia vėl advokatai pris(si)mena Pierre`ą de Coubertiną, dabartinį TOK prezidentą Th. Bachą, kad nereikia painioti sporto ir politikos. Kokia mūsų sporto vadovų pozicija? Deja, panašiai, nors kiek atsargiau, korektiškiau ir aptakiau kalba LTOK prezidentė L. Gudzinevičiūtė, neva, boikotas tik prisidėtų, kad daugiau pergalių pasiektų Rusijos atletai. Bet nejaugi jai nelabai rūpi, kaip jaustųsi kariaujančių šalių atletai? Beje, LTOK vadovės „aptakūs“ pasisakymai jau susilaukė visuomenės dėmesio, ir to priežastis, matyt, ne tai, kad neva prezidentė daugiau žino apie tarptautinės olimpinio komiteto narių, ypač Afrikos valstybių, poziciją.

Naujausi L. Gudzinevičiūtės pa(si)aiškinimai dėl „aptakesnės pozicijos“ ir argumentai (Azijos ir Afrikos atstovų požiūriai) verstų pri(si)minti LTOK įstatų pirmąjį punktą: „Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) yra savarankiška pasaulio olimpiniam judėjimui priklausanti asociacija, kuri savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Olimpine chartija, WADA Antidopingo kodeksu, TOK Etikos kodeksu ir TOK sprendimais bei šiais Įstatais.“

LR Seimo pirmininkė V. Čmilytė, kaip minėta, kalba apie rezoliucijos, pasmerkiančios agresorių valstybių atletų dalyvavimą olimpinėse žaidynėse, reikalingumą. Neprieštarauju – solidarumo ir paramos reikia. Kaip ir bendros Lietuvos valstybės pozicijos, kuri vis dar derinama, rengiama, šlifuojama, taisoma... Kita vertus, LR Seime dažnai skelbiamos, priimamos rezoliucijos neturi įstatymo galios, jos labiau atspindi mūsų LR Seimo narių vertybinį požiūrį, pilietinę poziciją, veikimo kryptis.

Ir čia nėra ko delsti, reikia turėti aiškų vertybinį stuburą ir šiuo atveju mokytis iš kaimynų latvių. Latvijos olimpinio komiteto (LOK) prezidentas Ž. Tikmeras pasisakė aiškiai, tiesiai ir principingai: „Latvijos pozicija yra aiški – jeigu šios žaidynės vyktų dabar ir Rusijos bei Baltarusijos sportininkai galės jose dalyvauti, Latvijos komandos šiose žaidynėse nebus. Tikiuosi, kad karas baigsis, Ukraina laimės, situacija bus visiškai kitokia ir naujos žaidynių taisyklės. Latvijos atletai tokiose žaidynėse, žinoma, galės dalyvauti.“ Ir jam nelabai rūpi šiandieninė Afrikos olimpinių komitetų nuomonė.

LR Seimo pirmininkė teigia, kad 2024 metų Paryžiaus olimpinių žaidynių boikotas būtų „kraštutinė priemonė, dabar dar apie ją kalbėti per anksti. Šiame etape turime padaryti viską, ką galime, kad Rusijos sportininkai net ir su neutralia vėliava negalėtų dalyvauti olimpinėse varžybose ir kitų neolimpinių šakų svarbiausiose varžybose.“ Pritariu Seimo vadovės žodžiams ir idėjai suburti tarptautinę koaliciją, kuri keltų Rusijos ir Baltarusijos sportininkų sugrįžimo į olimpines žaidynes klausimą. Taip Lietuva ne tik patvirtintų savo kaip principingos Ukrainos advokatės vaidmenį geopolitinių lūžių pasaulyje, bet ir gintų tikruosius olimpinius idealus.

Besąlygiškai pritariu Seimo vadovės žodžiams: „Kalbos apie tai, kad neva sporto ir politikos painioti nereikia, kai tuo metu vyksta karas Ukrainoje, kai Ukrainos sportininkai, treneriai, vaikai žūsta kasdien nuo Rusijos raketų, yra ciniškos.“ Tie, kas norėtų mėgautis olimpinėmis žaidynėmis okupantams žudant Ukrainos žmones, pirmiausia turėtų nuvykti į Ukrainą, į fronto liniją, apsigaubę neutralia vėliava ir mojuodami pasu.

Ar tikrai mes „per maži įvedinėti savo tvarką“?

Keistokai skamba Lietuvos teniso federacijos vadovų aiškinimai, kad mes „per maži įvedinėti savo tvarką“. Vadinasi, leidžiame, (į)leisime į Lietuvos kortus valstybių, kurioms taikomos sankcijos, atletus. Apskritai mums, valstybei, reikia skubiai apsispręsti, kodėl Lietuvoje ir karo metu varžosi agresorių valstybių atletai?

Štai vien praėjusį rudenį dviejuose Vilniuje vykusiuose teniso turnyruose „kaip neutralūs atletai“ žaidė rusai Bogdanas Bobrovas (ATP-453) ir Savrianas Danilovas (ATP-736), baltarusis Ivanas Liutarevičius (ATP-787) ir t.t. Viešojoje erdvėje rašyta, kad Vilniuje žaidė baltarusiai Aleksejus Maciušas (ATP-1644) ir Danilas Petrovskis (be reitingo), o pagrindiniame turnyre pasirodė jų tautietis Aleksandras Bulickis (ATP-909) ir rusas Kirilas Kivaciovas (ATP-690). Beje, pastarąjį pusfinalyje sustabdė mūsiškis E. Butvilas. Ar talentingasis lietuvis E. Butvilas turėjo asmeninę teisę atsisakyti žaisti? Nežinau, gal jo treneriai irgi galvojo, kad „per maži įvedinėti savo tvarką“. O gal jaunuoliui svarbiau buvo kovoti dėl 15 reitingo taškų?

Čia matyčiau didesnę problemą – Lietuva neturi vieningos pozicijos dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo varžybose, kurios rengiamos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Neaišku, kodėl principingesnės pozicijos vis dar neišsako mūsų sporto valdininkai, LTOK vadovai? Ir čia kyla dar vienas klausimas, kodėl akcentuojamas diskursas (išskyrus LRS pirmininkės poziciją) tik apie olimpines žaidynes?

Kodėl savo konkrečios nuomonės kol kas nepasako ŠMSM atstovai, atvirkščiai, ministrės J. Šiugždinienės pasisakymai buvo ne kartą tikslinami, bet taip ir liko dvejopi. Raminama, kad Vyriausybės ir Seimo atstovai vis dar tariasi dėl bendrų veiksmų siekiant užkirsti kelią Rusijos ir Baltarusijos sportininkams olimpinėse varžybose dalyvauti su neutralia vėliava, kaip pasiūlė Tarptautinis olimpinis komitetas. Pastarasis taip darydamas turėtų prisiminti Olimpinę Chartiją (ši yra ir Tarptautinio olimpinio komiteto įstatai), kurios antrasis principas aiškiai skelbia: „Olimpizmo tikslas – sportu ugdyti harmoningą žmoniją siekiant sukurti taikią visuomenę, besirūpinančią žmogaus orumo saugojimu.“

Komentaro pabaigoje klaustina: o gal pasaulis, kurio vienas iš segmentų yra ir sportas, vis dar netiki, kad geopolitiniame žemėlapyje mažai kas pasikeitė ar keičiasi nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos? Gal dar per daug pasaulyje tikinčiųjų, kad Ukrainoje vyksta ne karas, o tik „karinės operacijos“, „akcijos“? Nesvarbu, kad jos nusinešė tūkstančius gyvybių ir nusineša šiuo metu, kai Jūs skaitote šį komentarą. Laikas susivienyti ir susivokti, kad tiems, kurie ciniškai mindo Jungtinių Tautų Chartiją, nėra ir negali būti vietos olimpinėje šeimoje. Metas suprasti, kad sportininkas turi ne tik pasą, bet ir kažką daugiau...