Poezijos žydėjimas Šiauliuose

Ar rei­kė­jo at­ski­ro „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ Šiau­liams? Be abe­jo, juk nuo se­niau­sių lai­kų mū­sų mies­tas gar­sė­jo poe­tais, dai­niais, kū­rė­jais. Kas pa­ska­ti­no šios šven­tės sklei­di­mą­si ir žy­dė­ji­mą? Ži­no­ma, žur­na­lis­tas ir kraš­to­ty­ri­nin­kas, poe­tas ir li­te­ra­tų glo­bė­jas Sta­sys Bulz­gis. Tik­riau­siai pri­si­me­na­me tuos gra­žius poe­ti­nius su­si­bū­ri­mus žy­din­čia­me Jo­va­ro mu­zie­jaus kie­me. Kū­ry­bos skai­ty­to­jų bu­vo daug, o dar dau­giau me­ni­nio žo­džio klau­sy­to­jų. Kiek vė­liau „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris“ per­si­kė­lė į švie­sią, erd­vią Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos kon­fe­ren­ci­jų sa­lę.

Sta­sys Bulz­gis, ne­nuils­tan­tis poe­zi­jos pa­va­sa­rių ren­gė­jas ir ska­tin­to­jas, sten­gė­si, kad tos die­nos bū­tų žmo­nių dva­sios šven­tė, su­tei­kė tei­sę, kaip do­va­ną, jo­je kiek­vie­nam, ku­ris ra­šo, da­ly­vau­ti. De­mok­ra­ti­nės va­do­vo nuo­sta­tos ta­po tra­di­ci­ja. Be abe­jo, va­do­vui rei­kė­jo tal­ki­nin­kų. Tal­kininkavo vi­si Šiau­lių li­te­ra­tų su­si­vie­ni­ji­mo na­riai, bet dau­giau­siai rū­pes­čių su­kri­to ant pa­va­duo­to­jos Va­le­ri­jos Ži­li­nie­nės pe­čių.

Kai Sta­sio Bulz­gio jė­gos pa­si­lpo, su­pra­to­me, jog rei­kia iš­si­rink­ti ki­tą va­do­vą. Iš­si­rin­ko­me Va­le­ri­ją Ži­li­nie­nę. Neap­si­ri­ko­me. Ger­bia­me ją už iš­ti­ki­my­bę Sta­sio Bulz­gio tra­di­ci­joms, už to­le­ran­ci­ją ir de­mok­ra­tiš­ku­mą. Ji įsi­klau­so į kiek­vie­no bal­są, iš­girs­ta ir įver­ti­na kiek­vie­no nuo­mo­nę. Jei­gu kas ban­do nu­si­kals­ti de­mok­ra­ti­nėms nuo­sta­toms, ryž­tin­gai skel­bia sa­vo „ve­to“.

Su­ža­lia­vo, pra­žy­do šių me­tų poe­ti­nis ge­gu­žis. Jau ant­ri me­tai mū­sų bran­gaus va­do­vo Sta­sio Bulz­gio že­mė­je nė­ra, bet at­mi­ni­mo žie­dai jam sklei­džia­si.

Išau­šo ir ge­gu­žės dvy­lik­to­ji. Su­dė­tin­ga die­na. Ren­ka­me ša­lies pre­zi­den­tą! LRT ra­di­jas šią ži­nią ir pra­ne­ša pir­miau­sia. O ko­kia ant­ro­ji? Ogi apie „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ ati­da­ry­mą. Šiau­lių mies­to li­te­ra­tai tu­ri ir tre­čią­ją šven­tę – tai mū­sų žy­mio­sios poe­tės, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rės Ja­ni­nos Jo­vai­šai­tės gim­ta­die­nis.

Šių me­tų pra­džio­je Ja­ni­na iš­lei­do ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Ku­pa­ras, rai­žy­tas gė­lė­mis“. Įsi­ti­ki­nę, kad ši kny­ga ver­ta ne vien šiau­lie­čių dė­me­sio, nu­ta­rė­me ją pa­ro­dy­ti vil­nie­čiams – li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui dr. Ra­mū­nui Či­če­liui, per LRT Kla­si­kos lai­dą „Ry­to al­leg­ro“ pri­sta­tan­čiam ge­riau­sias lie­tu­vių ra­šy­to­jų kny­gas, ir Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos pir­mi­nin­kei Bi­ru­tei Jo­nuš­kai­tei.

Ra­mū­no Či­če­lio ko­men­ta­rą iš­gir­do­me la­bai grei­tai. Tai mū­sų Ja­ni­ną la­bai nu­džiu­gi­no: va­di­na­si, jos kny­gą skai­to, jos dar­bas rei­ka­lin­gas! Ci­tuo­ja­me iš­trau­ką iš ko­men­ta­ro: „Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė ei­lė­raš­čių rin­ki­ny­je „Ku­pa­ras, rai­žy­tas gė­lė­mis“ at­ve­ria ne­ti­kė­tą tie­są: to­kio am­žiaus žmo­gus nei bi­jo mir­ties, nei ją kaip nors su­svar­bi­na... Apie sa­ve kny­gos „Ku­pa­ras, rai­žy­tas gė­lė­mis“ ei­lė­raš­čių su­bjek­tas be­veik ne­kal­ba – ko­kia tai stip­ri ir įtai­gi pa­mo­ka sa­vi­my­loms Vil­niaus poe­tams, ku­rie sa­vo­jo­je iš­pa­žin­ti­nė­je kū­ry­bo­je ne­re­tai tik re­gist­ruo­ja sa­vo per­spau­džia­mus jaus­mus, be­pa­si­var­gin­da­mi su­kur­ti vie­ną ki­tą me­ta­fo­rą!.. Au­to­rės ei­lė­raš­čiai yra me­ta­fo­rų kon­cent­ra­ci­jos, ku­rių reikš­mių ji ne­pri­me­ta ir pa­lie­ka skai­ty­mo lais­vę... ir vi­sai ne­bū­ti­na plė­šy­tis, ban­dant ką nors „per­duo­ti jau­na­jai kar­tai“ – pa­ti žmo­gaus pri­gim­tis le­mia tą pe­ri­ma­mu­mą ir iš­min­tin­gą bran­dą.“

Ge­gu­žės 12-ąją mes poe­tę Ja­ni­ną Jo­vai­šai­tę pa­svei­ki­no­me na­muo­se. Li­gos apim­ta, sun­kiai ke­lia ko­jas. Nu­si­šyp­so. Svei­ki­na­si. Sud­rėks­ta akys, kai skai­to­me Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos svei­ki­ni­mą.

Ci­tuo­ja­me jį vi­są: „Ger­bia­ma Ja­ni­na Jo­vai­šai­te, šią gra­žią 90 me­tų su­kak­ties die­ną drau­ge su Ju­mis li­te­ra­tū­ros vieš­ke­lius mi­nan­tys ko­le­gos lin­ki jums švie­sios kas­die­ny­bės, Jus su­pan­čių žmo­nių mei­lės ir rū­pes­tin­gos ati­dos bei iš­ti­ki­mo pa­ke­lei­vio – Žo­džio. Svei­kin­da­mi gra­žaus ju­bi­lie­jaus pro­ga, vi­sų pir­ma pri­si­me­na­me Jū­sų su­krau­tą lo­bį – poe­zi­jos kny­gas. Jū­sų nu­veik­ti dar­bai puo­se­lė­jant li­te­ra­tū­rą yra ne tik mū­sų bend­ras pa­si­di­džia­vi­mas, bet ir sek­ti­nas pa­vyz­dys. Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me už Jū­sų kruopš­tų, pro­fe­sio­na­lų poe­tės dar­bą, už Jū­sų mei­lę lie­tu­viš­kam žo­džiui. Stip­rios svei­ka­tos, ge­ros nuo­tai­kos, vais­kių, ra­mių die­nų!

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos var­du pir­mi­nin­kė Bi­ru­tė Jo­nuš­kai­tė.“

Ja­ni­na pa­do­va­no­jo kiek­vie­nam kny­gu­tę „Lie­taus ak­va­re­lės“. Jo­je nau­jų ei­lė­raš­čių nė­ra. Iš anks­ty­ves­nių rin­ki­nių pa­si­rink­tos tos ei­lės, ku­rio­se fi­lo­so­fiš­kai ap­mąs­to­ma žmo­gaus bū­tis. Vie­ną ei­lė­raš­tį (be pa­va­di­ni­mo) ci­tuo­ju vi­są: „ar­ba tu pa­lie­ki – ar­ba pa­lie­ka ta­ve - / pra­ra­di­mais / bū­tis gy­va - / rei­kia už­leis­ti vie­tą - /iš to rei­kė­ji­mo, /iš tų pra­ra­di­mų / gims­ta poe­tai.“

Se­nat­vei re­tai ka­da bū­na links­ma, bet kaip ge­ra, kai ji šyp­so­si.

Ge­gu­žės 12-ąją pra­si­dė­jęs poe­ti­nis žy­dė­ji­mas Šiau­liuo­se tę­sė­sis dvi sa­vai­tes (iki ge­gu­žės 26-osios). Su­si­ti­ko­me su li­te­ra­tais ir poe­tais, skai­tė­me poe­zi­ją, gi­mė nau­jų kū­ri­nių. O vie­na nau­ja kny­ga ga­li­me jau da­bar pa­si­džiaug­ti. Tai hu­ma­ni­ta­ri­nės stu­di­jos „Plė­vias­par­niai“ kū­ry­bos rink­ti­nė „Bič­ko­pis“, ski­ria­ma stu­di­jos 20-me­čiui. Kny­go­je de­šim­ties mo­te­rų, in­di­vi­dua­lių sa­vo brai­žu ir drau­gin­gų poe­ti­nė­mis nuo­sta­to­mis, kū­ri­niai. Šias įdo­mias, me­niš­kas, iš­si­ski­rian­čias as­me­ny­bes ra­do, jo­mis pa­ti­kė­jo ir joms „poe­ti­nę dva­sią“ įpū­tė Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė Ma­ri­ja Jur­ge­le­vi­čie­nė (Ma­ri Pois­son). Šia kū­ry­bos rink­ti­ne mo­te­rys dė­ko­ja va­do­vei už ge­ru­mą dvi­de­šim­tį me­tų bū­ti kar­tu.

„Bič­ko­pį“ ma­lo­nu lai­ky­ti ran­ko­se. Jis pil­nas gro­žio ir ge­rų jaus­mų skli­di­nas. Mei­lė, iš­ti­ki­my­bė, dė­kin­gu­mas, drau­gys­tė, gro­žis, in­te­li­gen­ci­ja, pa­gar­ba kal­bai ir žmo­gui įra­šy­ta šios kny­gos pus­la­piuo­se.

Kaip įdo­miai, skir­tin­gai, poe­tiš­kai jos pri­si­sta­to: „Gel­to­no­ji pie­va, la­bas. / Aš ta­vo se­suo.“ (Bi­tė Kuic); „Šil­tas ru­duo. Po lan­gu žy­di me­det­kos, ža­liuo­ja ma­no vai­kys­tės me­dis kaš­to­nas. Gy­ve­nu. Džiau­giuo­si. Mei­lė ma­ne pa­gim­dė iš nau­jo.“ (Lo­li­ta Bra­za); „Pe­lar­go­ni­jų rau­do­nis sklei­sis va­ka­ro ty­loj, / aist­riai lis, vil­nys, svai­gins, nuo­puo­liu gai­vins...“ (Gra­ži­na Nar­bu­tai­tė)... “

Gro­žis plūs­ta ir iš kny­gos vir­še­lio: abi pu­sės už­lie­tos gels­va me­daus spal­va, pir­mo­jo­je – gra­fi­nis žy­din­čios ka­ti­lė­lio ša­ke­lės su vie­na­me žie­de­ly­je įtū­pu­sia bi­tu­te vaiz­das, ant­ro­jo­je – mū­sų vė­lia­vos spal­vo­mis iš­ra­šy­tos de­šim­ties mo­te­rų min­tys. Kny­gos epig­ra­fu pa­si­rink­ti Vy­dū­no žo­džiai: „Ką da­rai iš šir­dies su­ke­lia ge­rą nuo­tai­ką ir ge­rai pa­vyks­ta. Kas da­ro ki­taip, tas svy­ruo­ja ke­ly­je ir var­giai pa­sie­kia tiks­lą.“

Mie­los mo­te­rys, Jums pa­vy­ko!

„Me­nų šal­ti­nio“ li­te­ra­tai taip pat jau ne­ma­žai lai­ko – de­šim­tį me­tų! – pra­lei­do kar­tu. Apie tai pa­ra­šy­si­me vė­liau.

Šį­kart mū­sų ran­ko­se tarp­tau­ti­nis al­ma­na­chas, skir­tas tė­vams „Dė­ko­ju, kad ve­dei už ran­kos“. Lei­di­nio idė­jos au­to­rė – Lie­tu­vos kū­ry­bi­nės raiš­kos aso­cia­ci­jos „Me­nų so­das“ pre­zi­den­tė Da­nu­tė Ru­sec­ka­ja. Kny­go­je iš­spaus­din­ti 66 lie­tu­vių au­to­rių, gy­ve­nan­čių tė­vy­nė­je bei už­sie­nio vals­ty­bė­se, kū­ri­niai (ei­lė­raš­čiai, esė, pro­zos vaiz­de­liai), skir­ti bran­giau­siems žmo­nėms - tė­vams. Lei­di­ny­je ran­da­me dvie­jų „Me­nų šal­ti­nio“ li­te­ra­čių - Bi­ru­tės Kriš­čiū­nai­tės ir Liu­ci­jos Ja­gie­lie­nės – pa­var­dės. Bi­ru­tė Kriš­čiū­nai­tė Šiau­liams pui­kiai pa­žįs­ta­ma. Esa­me įsi­dė­mė­ję ją kaip ga­bią, ne­ma­žai pa­sie­ku­sią kū­rė­ją. Jos žo­džiai, skir­ti ma­mai, poe­tiš­ki, iš­jaus­ti, įtai­gūs ir tik­ri. Ci­tuo­ja­me: „Išė­jai te­nai, kur nė­ra / nei so­pu­lio, nei iš­da­vys­tės / ir ne­skau­da ran­kų.../ Ga­li sė­dė­ti ant krės­lo / tro­bos kam­pe, / po šven­tų­jų pa­veiks­lais, / pa­dė­ju­si ran­kas / ant lan­guo­tos pri­juos­tės, / ir ty­liai kal­bė­ti mal­dą / už vai­kus.“

„Ver­de­nės“ li­te­ra­tų poe­ti­nis žy­dė­ji­mas ryš­kus ir ma­to­mas. Šį ge­gu­žį pra­džiu­gi­no Eu­ge­ni­jos Liu­mai­tės, jų pir­mi­nin­kės, lai­mė­ji­mas: „Bal­to­jo ba­lan­džio su­grį­ži­mo“ kon­kur­se, skir­ta­me žu­vu­siam anykš­tė­nų li­te­ra­tui Ka­ro­liui Šir­vins­kui at­min­ti, ji bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia. Kon­kur­se da­ly­va­vo 40 da­ly­vių iš Kau­no, Klai­pė­dos, Ma­žei­kių ir ki­tų mies­tų. Kū­ry­ba bu­vo ver­ti­na­ma už me­niš­ku­mą, ori­gi­na­lu­mą, te­mų ir idė­jų nau­ju­mą, ver­ty­bių pa­jau­ti­mą. Lau­rea­tę Eu­ge­ni­ją Liu­mai­tę tau­ti­ne juos­ta per­ri­šo kon­kur­so or­ga­ni­za­to­rė Al­do­na Šir­vins­kie­nė. Už ei­lė­raš­tį Pa­dė­kos raš­tą šia­me kon­kur­se pel­nė ir „Ver­de­nės“ na­rė Ie­va Ka­džiu­ly­tė. 2020-ai­siais me­tais „Bal­ta­sis ba­lan­dis“ at­skris į Šiau­lius – jis pa­gal tra­di­ci­ją skren­da ten, kur gy­ve­na lau­rea­tė.

Mū­sų mies­te (ir ne tik) yra pa­vie­nių kū­rė­jų, jo­kiam sam­bū­riui ne­prik­lau­san­čių. Džiau­gia­mės, kad ne vie­nas jų da­ly­vau­ja mū­sų ren­gi­niuo­se. Lan­ko­si kū­rė­jai, per­žen­gę 80-ties me­tų slenks­tį, bet atei­na ir jau­nų. Vie­nas iš jų – Didžd­va­rio ant­rak­la­sis gim­na­zis­tas Kas­pa­ras. Jam tik sep­ty­nio­li­ka, o jau ban­dys leis­ti pir­mą­ją kny­gą. Iš­si­rin­ko ir pa­va­di­ni­mą – „At­si­mi­ni­mų trup­me­nos“. Vie­ną ei­lė­raš­tį iš bū­si­mo lei­di­nio pa­ti­kė­jo ir mums. Ci­tuo­ja­me: „ ne­lauk­tai / kaip ru­duo / atė­jai / su­ša­lu­siom ga­lū­nėm ly­tė­ti / me­džių vir­pe­siu / jų la­pais brauk­ta / o aš suo­di­nas / ant že­mės sė­dė­jau / ir nu­su­kęs akis ne­ma­čiau.“

Ge­gu­žės 24-oji mums, šiau­lie­čiams, bu­vo dar vie­na gra­ži poe­zi­jos žy­dė­ji­mo die­na. At­vy­ko „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ sve­čiai. Su­si­ti­ko­me su 43-iuo­ju pres­ti­ži­nės Zig­mo Gė­lės pre­mi­jos lau­rea­tu, Kau­no poe­tu To­mu Vyš­niaus­ku ir jo pa­ly­do­vais – suo­mių poe­te Si­nik­ka Vuo­la ir lie­tu­vių poe­te Li­na Bui­vi­da­vi­čiū­te. Jie nuo­šir­džiai da­li­no­si su mu­mis min­ti­mis apie kū­ry­bą. Lau­rea­tas pa­skai­tė ei­lių iš de­biu­ti­nės kny­gos „Įe­lekt­rin­to pie­mens“, abie­jų poe­čių ei­lės su­do­mi­no mo­te­rų gy­ve­ni­mo mo­ty­vais. Sve­čiai sa­vo kū­ry­ba ne­si­pui­ka­vo, kvie­tė skai­ty­ti sa­vo ei­les ir šiau­lie­čius, ne­gai­lė­da­mi nė vie­nam ska­ti­nan­čio žo­džio. Jie iš kar­to ta­po mums ar­ti­mi, mie­li, sa­vi.

Ge­gu­žės 26-oji – pa­grin­di­nė ge­gu­ži­nio poe­zi­jos žy­dė­ji­mo die­na. Jos nuo­tai­ką ku­ria Šiau­lių li­te­ra­tų su­si­vie­ni­ji­mas. Va­do­vau­ja­mi Va­le­ri­jos Ži­li­nie­nės, kū­rė­jai pui­kiai su­si­tel­kia šiam dar­bui. Mū­sų mies­te ne­ma­žai li­te­ra­tų – nuo­šir­dus pa­kvie­ti­mas tu­ri bū­ti­nai pa­siek­ti kiek­vie­ną, o at­vy­ku­sy­sis į šven­tę tu­ri pa­jus­ti, jog čia yra lau­kia­mas, svar­bus. Mū­sų poe­tas Jau­nius pa­kvies poe­zi­jos drau­gų iš vi­sos Lie­tu­vos. O sve­čių mes vi­sa­da lau­kia­me.

Šven­tė ir bu­vo gra­ži, įsi­min­ti­na. Sa­lė tą die­ną pra­žy­do gė­lė­mis: va­zo­se kve­pė­jo pa­kal­nu­tės, sklei­dė žied­la­pius gra­žuo­liai bi­jū­nai. Ge­ro žo­džio ne­pris­ti­go po­pie­tės ve­dė­ja Ja­ni­na Tep­lia­je­va. Džiu­giai skam­bė­jo ak­to­rės Sil­vi­jos Po­vi­lai­ty­tės juo­kas. Į šven­tę at­vy­ko vi­sa­da dė­me­sin­gas, do­va­no­mis ne­ši­nas Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas. Sa­vo kū­ry­bos dai­na „Aud­ra“ ir ei­lė­raš­čiais su­si­rin­ku­sius svei­ki­no J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos tre­čiak­la­sė El­zė Ur­bie­ty­tė. Sa­vo kū­ry­bą skai­tan­čių bu­vo 40. Ir kiek­vie­nas iš jų bu­vo pa­ts svar­biau­sias.

Žy­dė­jo šyp­se­nos, skli­do ge­ros ži­nios. Kel­mės li­te­ra­tų va­do­vas Vik­to­ras Gul­bi­nas pra­ne­šė, jog grei­tai pa­kvies li­te­ra­tus į nau­jos poe­zi­jos kny­gos „Ur­ba­nis­ti­nis vie­ne­tas“ su­tik­tu­ves.

Poe­zi­jos žy­dė­ji­mas Šiau­liuo­se su pa­va­sa­riu ne­si­baigs...