Naujausios
Vaikystė – geriausia
„Pažadinkime gyventojus, kuriuos čia turime“, – vartus į pasakas atidaro K. Valančiūtė-Vaičekauskienė, mados ir kostiumų dizainerė, vizualiojo bei tarpdisciplininio ir konceptualiojo meno kūrėja.
„Pasakų pasaulio“ Šiauliuose istorija prasideda nuo Vilniaus – sostinėje nuo 2013 metų veikė „Fėjų slėnis“. Jį dailininkė įsimylėjo, kai su šeima šventė sūnaus, kuriam dabar ketveri su puse, antrąjį gimtadienį.
Kai Kristina sužinojo, jog „Fėjų slėnis“ užsidaro, jau augino ir pusės metų dukrą.
„Mano dukra šito nepamatys?! Taip negali būti!“ – prisimena savo mintis. Ir pradėjo ieškoti galimybių. Galiausiai istorija pasisuko taip, kad Kristinos šeima pasakas ir fėjas perkraustė į Šiaulius.
„Iš Vilniaus mes nupirkome tris vilkikus šiukšlių, su kuriomis reikėjo kažką padaryti. Kai buvo išardyta, niekas nežiūrėjo, kur ir kaip deda. Tai nėra kopija, patalpos skirtingos, surinkti konstrukciją buvo didelis iššūkis, viską reikėjo perkurti, perdėlioti, pergalvoti. Vyras inžinierius išgalvojo, kaip sujungti. Aš sakau, tai yra mūsų šeimos vaikas – įkurti užtruko devynis mėnesius.“
Pasakų pasaulis užima apie 200 kvadratinių metrų. Kelionė prasideda nuo namo ir jo gyventojų pagal Editos Lei knygą „Miglų slėnio fėjų pasakos“.
Būtent šio namo vaikai, paskatinti paslaptingų padarėlių, pateko į slėnį ir susipažino su įvairiais personažais, sukurtais Editos Lei.
Keliaujant susipina pasakos iš įvairių kūrėjos knygų, istorijos keičiasi. Personažų gyvena nesuskaičiuojama daugybė. Tikslaus fėjų skaičiaus Kristina nė nežino: vienos išskrenda, kitos atskrenda.
„Ar žinote, kada gimsta fėja? Kai žmonių pasaulyje gimsta kūdikis ir pirmą kartą gyvenime nusišypso, pasakų pasaulyje arba fėjų slėnyje gimsta fėjytė“, – paaiškina.
Fėjos ne tik pasakoja neįtikėtinas istorijas, bet ir kviečia į edukacijas. Arbatos fėja rengia arbatos gėrimo ceremoniją: arbatinuke buvusi geltona arbata puodelyje pamėlynuoja! Kvepalų fėja įkvėpė kvepalų gaminimo edukacijai, Veidrodžių fėja išmano makiažo paslaptis, Dantukų fėja moko taisyklingai valytis dantis, Gėlių fėja padeda atpažinti eterinių aliejų kvapus, o Sniegė prieš Kalėdas pakvies į „Gerumo snaigių pasaką“.
Pasakų pasaulyje gyvena ne tik fėjos. Kiek aukščiau įsitaisęs Vorūnas. „Ar bijote vorų?“ – teiraujasi Kristina. Ir paaiškina: tie, kurie bijo, turi nykštukų kraujo, nes vorų bijo nykštukai.
Keliaujant sutinkame Pelėsius, kurie visaip kenkė po slėnį keliavusiems vaikams. Čia ir vaikų pagalbininkė Bitė, urve gyvenantis Kurmis. Tarp šakų slepiasi Šakelis – tereikia jį pastebėti ir atrasti.
Kristina įžiebia lemputes – suspindi žvaigždės, kylame į Mėnulio kalną. Virš galvos snaudžia debesėliai, ant mėnulio įsitaisė Mėnulio fėja.
Mėnulio kalne apsistojusi elfė Malijama, nuostabaus balso savininkė. Kai ji uždainuodavo slėnyje, fėjų pasaulyje niekas nebeatlikdavo savo pareigų, visi tik jos klausydavosi.
„Fėjų karalienė nusprendė: „Eik į Mėnulio kalną ir dainuok sau, kas norės paklausyti, tas ir ateis.“ Jai buvo taip nuobodu ir liūdna, kad iš balso gimė jos augintinis ir jie dabar visą laiką drauge – augintinis visada jos klauso“, – pasakoja Kristina.
Saldžiai lovelėje miega Sapnų fėja, kažkur už nugaros liko Auklė fėja, dar laukia susitikimai su Dantukų fėja, Drugelių fėja...
Editos Lei pasakos apsigyveno ir lagaminuose. Lagaminų pasakos yra įrašytos, galima paklausyti įrašų.
Už urvo pasiekiame Drakono olą. Vieni drakoniukai jau išsiritę, kiti dar kiaušiniuose. Vaikams čia tenka užduotis juos suskaičiuoti – lavinti pastabumą ir skaičiavimo įgūdžius.
Tyvuliuojančiame laimės šulinyje nardo stebuklingos žuvys. Stebuklingos, nes pildo nesavanaudiškus norus – noras negali būti skirtas sau.
Dar viena istorija pasakoja apie mergaitę Elę. Ji labai skubėjo užaugti, pradėjo nebetikėti svajonėmis, pasakomis, fėjomis, apsiavė mamos aukštakulnius, pasipuošė mamos papuošalais ir iškeliavo į pasaulį.
„Bet netrukus suprato, kad suaugusių pasaulis nėra toks lengvas. Kad geriausia yra vaikystė, kad reikia užsidėti rožinius akinius, kad savo vidinį vaiką turi puoselėti ne tik kiekvienas vaikas, bet ir suaugęs“, – sako Kristina.
Čia jau lyg būtų pasakiško pasaulio pabaiga, bet dar lieka atspėti, kas galėtų slėptis skrynelėje. Paaiškėja, kad čia įsitaisiusi Gimtadienio fėja, ji sukaktuvininkui ant stalelio padeda dovanėlę.
Kad lavėtų fantazija
„Pasakų pasaulyje“ yra erdvė edukacijoms, gimtadieniams švęsti, moterų klubų susitikimams, knygų skaitymams. Kūrybinga moteris turi ir daugiau idėjų, kaip plėsti, tobulinti, auginti vaizduotės pasaulį.
„Ar tai vaikystės svajonės išpildymas? Ne, aš tai dariau dėl savo vaikų, kad atitraukčiau nuo ekranų. Gimtadienių šventimo erdvės su batutais, kamuoliukais – aš nenoriu, kad mano vaikas taip švęstų gimtadienį. Mano vizija yra kitokia, ji apie tai, kad vaikai tobulėtų, kad fantazija lavėtų ir jie matytų pasaulį ne tik per ekraną, kad smegenis įkvėptų kūrybai“, – mano K. Valančiūtė-Vaičekauskienė.
Lėles „Pasakų pasauliui“ kūrė ne viena lėlininkė. Rugsėjį čia buvo eksponuojama šiaulietės Editos Varnelienės ir jos mokinių paroda, skirta Šiaulių dienoms. Personažai apsigyveno pasakų labirinte, Kristina apie juos sukūrė istorijas.
„Lietuvoje yra fėjų fanų. Yra lėlininkių, vaikų – tokia būtų bendruomenė. Moterys, kurios susiburia į edukacijas, močiutės, kurios kartais ateina ir be anūkų. Matau ašaras, jos tikriausiai grįžta į vaikystę, kalba apie tai, kad nieko neturėdavo, kad jų lėlės buvo degtukas ir pienės sijonėlis. Labai gražu, kad augę žmonės džiaugiasi, akimis žaidžia – dėlioja baldelius, perrenginėja personažus, užtraukia ir atitraukia užuolaidas. Gimsta fantazijos, žmonės atgyja“, – gėrisi Kristina.
Norintiems aplankyti „Pasakų pasaulį“ rekomenduojama iš pradžių susisiekti – parašyti žinutę ar paskambinti, tada menininkė palydės kelionėje. Trukmė priklauso nuo įsitraukimo, dažniausiai tęsiasi nuo 45 minučių iki pusantros valandos. Pakeliavus po pasakas, Kristina dažnai pasiūlo pabandyti eiti iš kitos pusės – akys pamato kitas detales.
„Tai yra kurta vaikams, bet iš tikrųjų skirta visiems. Mes visi turime vidinį vaiką, kurį reikia puoselėti, globoti ir prižiūrėti“, – įsitikinusi K. Valančiūtė-Vaičekauskienė.
Tarp kostiumo ir verslo
K. Valančiūtė-Vaičekauskienė – šiaulietė, Šiauliuose baigė „Romuvos“ mokyklą, lankė muzikos mokyklą – vaikystėje norėjo būti dainininke.
Rinkdamasi studijas negalėjo apsispręsti, kas tinka labiau: kostiumo dizainas ar verslas.
„Esu antras vaikas šeimoje, tad viską paveldėdavau iš sesės, turėdavau dėvėti tuos pačius rūbus. Aš juos perdarinėdavau, perkurdavau, vis norėdavau kažko kitokio. Prieš egzaminus skaitydama knygas megzdavau, mezginius pardaviau ir finansiškai buvau apsirūpinusi“, – šypsosi Kristina.
Ką rinktis, galiausiai lėmė Šiaulių universitete pamatyta specialybė taikomoji dailė ir verslas. Baigusi bakalaurą, magistro studijas tęsė Vilniaus dailės akademijoje, studijavo kostiumo dizainą. Magistro baigiamuoju darbu atidarė Rygos mados savaitę.
Nuo praėjusių metų K. Valančiūtė-Vaičekauskienė priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai.
Menininkės kūryba neapsistoja ties kostiumu: kartais tapo, kartais kuria meninius objektus, dabar daugiausia dėmesio skiria neįprastai medžiagai – žmonių plaukams.
Šiuo metu jos sukurtas objektas „Kovos žiedas“ eksponuojamas parodoje „Dialogai“ galerijoje Kėdainiuose. „Kovos žiedas“ pagamintas tarsi kastetas, o inkrustuotas deimantas – žmogaus plaukas.
„Kaip žmonės tai interpretuoja ir priima, yra dialogas. Plaukas sukelia skirtingus jausmus, viena, jei tai mylimo žmogaus plaukas, kas kita – jei svetimas. Man kartais artimi kraštutinumai, viena pusė lyg rožėmis klota, kita lyg atstumianti. Kaip sujungi, kad objektas būtų ne tik estetiškas, bet ir kažką sužadintų, viduje prikeltų, sudrebintų?“ – svarsto menininkė.
Kitas su plaukais susijęs K. Valančiūtės-Vaičekauskienės projektas – „Paveldėta plyta“. Plyta pagaminta iš plaukų, nes būtent plaukuose formuojasi DNR.
Pavasarį menininkė „Kovos žiedą“ pristatė Latvijoje, Jelgavos kultūros namuose veikusioje tarptautinėje grupinėje parodoje „B3: Laisvė“, Šiauliuose, galerijoje S_IN, dalyvavo kuratorės Rekha Sameer projekte-tarptautinėje parodoje „Ribos ir paraštės“, vasarą – 65-ojoje kasmetinėje Šiaulių menininkų parodoje „Šiaulių dailė“.
„Dabar kuriu „Pasakų pasaulį“, bet dar turiu minčių su plaukais. Kiek truks šis periodas, nežinau, nes norisi ir daugiau visokių dalykų apimti, apčiuopti, išbandyti. Į „Pasakų pasaulį“ investuota labai daug: ir širdies, ir finansų, ir laiko. Sakiau, kad kūriau dėl vaikų, bet išties labai daug iš vaikų per tą laiką ir atėmiau, nes juos turėjau kažkur palikti, kad padaryčiau, kad žmonės galėtų pamatyti ir patirti, nes tai yra patyriminė ekskursija“, – sako Kristina.
Jos siekis – kad šeimos rastų laiko kūrybai, pabūtų kartu, vaikai lavintų fantaziją, o suaugusieji nepamirštų vidinio vaiko.
