Naujausios
Štai 2026-ųjų rugpjūčio viduryje dyzelino litras Europos Sąjungoje vidutiniškai kainavo apie du eurus. Per pastaruosius metus kainų kreivė spėjo dukart drastiškai šauti į viršų – dar kovą krizė Hormūzo sąsiauryje dyzeliną visoje ES vidutiniškai pabrangino maždaug 30 procentų. Vėliau, nuo birželio pabaigos iki liepos pabaigos, Vokietijoje dyzelinas ūgtelėjo 27 procentais, o Prancūzijoje bei Ispanijoje šis šuolis siekė 15–17 procentų. Kai degalai tampa brangiausiu verslo varikliu po darbuotojų atlyginimų, kiekvienas išdegintas lašas įgauna visai kitą svorį, ir tai iš esmės keičia požiūrį į autoparko valdymą. Visgi yra viena nuostolių priežastis, apie kurią Lietuvos vežėjai kalba tik puse lūpų arba apskritai tyli. Tai – vidinės vagystės, kai degalai paslaptingai išgaruoja ne dėl naktinių vagių, o dėl pačių darbuotojų miklių rankų.
Statistika šioje srityje tiesiog glumina. JAV autoparkų priežiūros platformos HVI (Heavy Vehicle Inspection) 2025 metų apžvalgos duomenimis, maždaug 73 procentai komercinių autoparkų bent kartą susiduria su degalų vagystėmis, ir net 62 procentais atvejų tai būna savų darbas – degalus pasisavina žmonės, turintys visiškai legalią prieigą prie technikos. Autoparkų valdytojų asociacijos NAFA skaičiavimais, dėl tokio piktnaudžiavimo įmonės paprastai netenka nuo 5 iki 6 procentų visų suvartojamų degalų, nors blogiausiu atveju šis skaičius išsipučia iki 15 ar net 25 procentų. Mažiems vežėjams, nuolat balansuojantiems ant plonos pelno ribos, net ir tie penki procentai per metus virsta tūkstantiniais nuostoliais, tyliai prasmengančiais bendrose buhalterijos eilutėse. Vilniuje įsikūrusios GPS sekimo ir transporto valdymo įmonės „gpswox.com“ rinkodaros vadovė Agnė Boravskė pastebi, kad ši tema verslininkams be galo jautri. Ji tiesiogiai smogia darbdavio ir darbuotojo pasitikėjimui, todėl dažnas vadovas pasirenka stručio taktiką ir problemą ignoruoja tol, kol finansinė našta tampa tiesiog nebepakeliama.
© Marius Šimkus. GPSWOX rinkodaros vadovė Agnė Boravskė.
Vidinės degalų vagystės anaiptol ne visada primena prasto veiksmo filmo scenarijų, o jų formų išradingumas kartais stebina. Pats primityviausias būdas – tiesioginis degalų nupylimas iš bako į asmeninį kanistrą. Tai vairuotojai paprastai daro naktimis ar savaitgaliais, sunkvežimiams ramiai stovint bazėje. Kitas itin populiarus metodas susijęs su piktnaudžiavimu įmonės degalų kortelėmis. Schema paprasta: vairuotojas darbdavio sąskaita prisipila degalų į asmeninį automobilį arba nuperka daugiau degalų, nei iš tikrųjų telpa į vilkiko baką, o perteklių sunaudoja arba parduoda. Kiek subtilesnis variantas vadinamas „draugišku papildymu“, kai sustojus degalinėje pilnas bakas pripilamas ne tik sau, bet ir neva atsitiktinai šalia atsidūrusiam bičiuliui. Galiausiai nevengiama ir ridos klastojimo – darbuotojas tyčia padidina nuvažiuotą atstumą, taip bandydamas pateisinti neadekvačiai išaugusias sąnaudas. Visi šie triukai turi vieną bendrą bruožą – be išmanių skaitmeninių kontrolės įrankių jie lieka praktiškai nematomi, nes rankinė apskaita neduoda pakankamai duomenų atskirti natūralų vartojimą nuo sistemingo vagiliavimo.
A. Boravskė atkreipia dėmesį, kad daugelis smulkiųjų Lietuvos vežėjų degalų apskaitą tebevykdo archajiškai ir labiau remiasi nuojauta nei faktais. Mėnesio pabaigoje jie tiesiog palygina degalų kortelių išrašus su nuvažiuotais kilometrais, ir jeigu skaičiai „daugmaž“ atitinka lūkesčius, niekas giliau nekapsto. Didžiausia bėda ta, kad toks požiūris sukuria tobulą pilkąją zoną, kurioje patogiai pasislepia tie patys keli procentai sistemingai pradanginamų degalų. Natūralu, kad degalų sąnaudos svyruoja dėl krovinio svorio, permainingų oro sąlygų, spūsčių ar net individualaus vairavimo stiliaus, todėl be tikslių įrankių vadovai neturi galimybių atskirti objektyvių veiksnių nuo piktavališkų veiksmų. Žaidimo taisykles iš esmės keičia bake sumontuoti degalų lygio jutikliai, susieti su GPS sekimo sistemomis. Toks išmanus jutiklis kas kelias sekundes matuoja degalų kiekį ir fiksuoja bet kokius pokyčius kartu su tiksliu laiku bei vieta. Jei lygis staiga sminga žemyn, pavyzdžiui, dvidešimčia litrų per porą minučių, sistema akimirksniu siunčia pavojaus signalą. Papildymo atveju programa taip pat įrašo koordinates, laiką bei litrus, todėl šiuos duomenis itin paprasta sugretinti su čekiu – jei kasoje apmokėta už 80 litrų, bet jutiklis rodo vos 60 litrų prieaugį, trūkumas matosi iš karto.
Ekspertė neslepia, jog tokių technologijų diegimas beveik visada supurto kolektyvą, nes vairuotojai naujoves pasitinka kaip atvirą nepasitikėjimą. Tai labai primena reakcijas į vairuotojų elgsenos stebėjimo sistemas, kai darbuotojams atrodo, jog kiekvienas jų krustelėjimas stebimas per padidinamąjį stiklą. Pasak A. Boravskės, raktas į sėkmingą pokytį yra atviras pokalbis su komanda. Vadovas privalo be užuolankų paaiškinti, kodėl įmonei prireikė šios sistemos ir kokie tiksliai duomenys bus analizuojami. Iš tikrųjų tokia įranga turėtų veikti ne kaip priemonė darbuotojams bauginti, o kaip efektyvus nukrypimų aptikimo įrankis. Pavyzdžiui, jei sistema signalizuoja, kad vienas vilkikas nuolat sudegina 15 procentų daugiau degalų nei kitas, važiuojantis tuo pačiu maršrutu, tai gali reikšti ne tik vagystę. Dažnai tai išduoda technines bėdas – prastai sureguliuotą variklį ar netvarkingą degalų sistemą. Abiem atvejais įmonė patiria tiesioginius nuostolius, ir abi problemas pavyksta išspręsti tik tada, kai jos laiku pastebimos.
Piktnaudžiavimas degalų kortelėmis senajame žemyne jau išaugo smulkių vagišių marškinius ir sparčiai virsta gerai organizuotu verslu. Puikus to įrodymas – 2025 metų sausį Rytų Flandrijos federalinės teisminės policijos atliktas tyrimas, per kurį Belgijoje ir Rumunijoje sulaikyta 17 įtariamųjų: grupuotė degalinėse montavo kortelių nuskaitymo įrenginius, klonuotomis degalų kortelėmis prisipylė degalų už maždaug 350 tūkstančių eurų, o vėliau juos realizuodavo juodojoje rinkoje. Kiek anksčiau, 2022 metais, Eurojusto koordinuota ir Europolo remiama tarptautinė operacija vainikuota vienuolikos asmenų sulaikymu Rumunijoje, Belgijoje ir Austrijoje, kur nusikaltėlių padaryta žala siekė mažiausiai 420 tūkstančių eurų. Nors tai skamba kaip stambaus masto tarptautiniai trileriai, jie puikiai iliustruoja bendrą tendenciją: be skaitmeninės apsaugos degalų kortelių sistema yra itin pažeidžiama grandis. Kol mokėjimo operacijos nėra automatiškai susietos su GPS koordinatėmis ir bako jutikliais, bet kokie neatitikimai lieka visiškoje tamsoje iki pat mėnesio pabaigos. O ir tuomet jie dažniausiai tiesiog pradingsta šimtų kitų teisėtų mokėjimų jūroje.
Tos pačios HVI apžvalgos duomenimis, autoparkai, išdrįsę žengti skaitmeninimo keliu ir įsidiegę visapusiškas stebėsenos sistemas su GPS bei jutikliais, džiaugiasi akivaizdžiais rezultatais – vien per pirmuosius metus degalų vagysčių skaičius vidutiniškai susitraukia net 78 procentais. Kai kurios įmonės fiksuoja ir dar įspūdingesnius, 90 procentų siekiančius pokyčius. Tokia investicija paprastai atsiperka vos per kelis mėnesius, mat sutaupyti pinigai žaibiškai padengia įrangos įsigijimo ir išlaikymo sąnaudas. A. Boravskė primena, kad degalų stebėsena yra tik viena iš daugelio telematikos funkcijų, kurią galima lengvai aktyvuoti kaip papildomą modulį prie jau turimos platformos. Smulkiesiems vežėjams, kurių automobiliuose sekikliai jau veikia, degalų lygio jutiklių integravimas tampa visai nedidele finansine smulkmena, ypač palyginti su suma, kurią pavyksta sutaupyti. Be to, pokyčius diktuoja ir patys įstatymai – nuo 2026 metų liepos mėnesio ES Mobilumo paketas įpareigojo tachografus naudoti ir tarptautinius krovinių pervežimus atliekančiuose lengvuosiuose komerciniuose automobiliuose, sveriančiuose daugiau kaip 2,5 tonos. Tai reiškia, kad dalis furgonų savininkų, iki šiol dirbusių be jokios skaitmeninės priežiūros, jau privalo įsidiegti stebėsenos įrenginius. Ar jie pasinaudos proga šią infrastruktūrą išplėsti telematikos funkcijomis ir pavers ją tikru ginklu prieš degalų švaistymą, priklausys tik nuo to, ar vadovai pagaliau išdrįs atsimerkti ir pažiūrėti į skaičius, kurių ilgą laiką stengėsi nematyti.
Užs. Nr. 599885
