Naujausios
K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus ir Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos nariai lankė Žiemgalos kraštą.
Kelyje Šiaulių apskrities Šv. Kazimiero ordino komtūras Vladas Baranauskas papasakojo apie Jakiškių dvarą su parku, Maironių kaimo kapinaitėse stovinčią unikalią Šv. Ignaco Lojolos koplyčią (XIX a.) su vietinio dievdirbio Lengvenio skulptūromis, Jakiškių kapinaitėse palaidotą garbų mokytoją, Gerardo Bagdonavičiaus mokinį Juozą Vainauską.
Važiuodami per Gataučius prisiminėme grafikę Marcę Katiliūtę, gimusią Vaizgučių kaime. Išlikusios muziejinės vertybės dabar yra perkeltos į mokyklos patalpas. Aplankyti negalėjome, nes mūsų jau laukė Joniškio „Aušros“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Židonienė ir Vilija Bartašienė.
Gimnazija savo gimtadieniu laiko 1919 m. rugsėjo 1 d. Jai žemės sklypą dovanojo Stanislovas Goesas, pastatui buvo renkamos lėšos. Mokykla pastatyta 1933 m.
Gimnazija buvo ir yra Lietuvos šviesuomenės kalvė, čia dirba ir dirbo mokytojai iš pašaukimo: A. Babilius, P. Samulionis, Samulionienė, G. Samulionis, R. Vilkickas, J. Norbutienė, S. Norbutas, I. Šimkuvienė J. Linkevičius, J. Vainauskas ir kiti.
„Aušros“ gimnazija turi Garbės galeriją, joje įamžinti nusipelnę abiturientai: dailininkas prof. Juozas Galkus, rašytojas Jonas Avyžius, poetas Juozas Macevičius, solistė Sofija Jonaitytė, aktorė, radijo ir televizijos diktorė Dana Rutkutė, režisierius Povilas Mataitis, kompozitorius Algimantas Vincentas Raudonikis, diktorius Juozas Šalkauskas, sporto organizatorius Leonas Karaliūnas, aktorius Juozas Kisielius, aktorė Vilija Paleckaitė, poetas Jonas Ivanauskas, JAV neraiškios logikos (fuzzy) Fordo kompanijos vadovė, mokslinių konferencijų organizatorė Irena Nagisetty-Gulbinaitė, apdovanota visuomenininkė Izolina Lingienė-Vaičiulytė ir kiti garbūs žmonės.
Gimnazija turi savo himną: „Vėl visi kaip paukščiai suskrendame čia, kur pradžia jaunystės, kur kelio pradžia... “. Muziką parašė Algimantas V. Raudonikis, žodžius – Juozas Macevičius, aranžavo M. Jukna.
Sužavėjo sutvarkytas sporto aikštynas, aplinka, įdomiai ir patogiai įrengti kabinetai, renovuojamas gimnazijos muziejus. Apsikeitėme suvenyrais – knygomis, nusifotografavome ir atsisveikinome iki kitų susitikimų.
Joniškio miesto centrinė dalis – urbanistikos paminklas. Penkių kelių sankirtoje stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, toliau – sinagogų kompleksas: Baltoji ir Raudonoji sinagogos. Jos buvo beveik sunaikintos, bet sumanių joniškiečių dėka atstatytos.
Aplankyti Krepšinio muziejaus nespėjome, nes norėjome pagerbti rašytoją, visuomenės veikėją Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę. Šiemet minimas jos 140 metų gimimo Joniškyje jubiliejus.
Gimtojo namo išorėje eksponuojamos rašytojos fotografijos. Mūsų gidė Joana Lidija Pranienė sakė, kad turime būti dėkingi Joniškio parapijiečiams, kurie prižiūri aplinką. Buvo įdomu prisiminti pernai lankytus Kulius, Plungę, Šateikius – vietas su Sofijos Kymantaitės ir M. K. Čiurlionio įmintomis pėdomis. Nuliūdino, kad namo vidus apleistas.
Stabtelėjome ir nusilenkėme Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklui (pastatytas 1928 m., nugriautas1969 m., atstatytas 1989 m.).
Važiuodami pro Romos katalikų parapijos senelių namus „Santara“, prisiminėme poetę, prozininkę, dailininkę Jolitą Skablauskaitę, čia ji 2018 metų kovo 10 dieną praleido paskutines gyvenimo šioje žemėje valandas. Aplankėme ir jos vardu pavadintą skverą netoli „Santaros“. Parinkta vieta ir kūrėjų mintis graži, bet gamtos poveikis greit sunaikins suoliukus.
Kita trumpa stotelė – Skaistgiryje. Šio miestelio gyventojai labai gražiai prižiūri ir tvarko aplinką. Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje įrengtos unikalios medinės stacijos – Kryžiaus kelias. Tai – įspūdingos kopijos, originalai perduoti muziejui.
Pakeliui į Žagarę V. Baranauskas papasakojo apie Lietuvos išeivijos rašytoją Marių Katiliškį – Joną Vaitkų (1914–1980). Kūryboje jis vaizdžiai aprašė Žagarėje išgyventus įvykius ir žmones.
Žagarė – senasis žiemgalių miestas prie Švėtės. Upė dalija miestą į dvi dalis: dešiniajame krante – Naujoji Žagarė, kairiajame – Senoji Žagarė.
Žagarės dvaro neklasicistiniuose rūmuose įsikūrusioje regioninio parko direkcijoje mūsų laukė nuostabi gidė Alma Kančelskienė. Apžiūrėjome rūmų eksponatus, susipažinome su Žagarės dvaro ir miestelio istorija. Visus nustebino iš Juodeikių atvežtas išsaugotas Tėvo Stanislovo kryžius ir pasakojimas apie Barborą Žagarietę (apie 1628–1648).
Užsukome į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių. Čia kunigo Mariaus Dyglio dėka pastatytas paminklas, skirtas vyskupo Julijono Steponavičiaus apaštalavimui Žagarėje 1968–1988 m.
Gidė Alma parodė tris sinagogas, laukiančias atstatymo, buvusią liuteronų bažnyčią, aplankėme centro aikštėje aktorei Faustai Laurinaitytei pastatytą krėslą, dainininko Vaclovo Daunoro (1937–2020) ir kitų žymių žmonių įamžinimo vietas.
Pervažiavę Švėtės upelę atsiradome Senojoje Žagarėje. Iš vietinio dolomito pastatyta Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia išgarsėjo Barboros Umiastauskaitės, žmonių pramintos Barbora Žagariete, palaikais. Iš pradžių jie buvo palaidoti po didžiuoju bažnyčios altoriumi, atliekant bažnyčios remontą, sveiki perkelti į kriptą. 1963 m. okupacinė valdžia uždarė bažnyčią ir Barboros Žagarietės palaikai buvo išvežti nežinia kur. Dabar kriptoje – tik karstelis, primenantis Žagarės mergelės amžinojo poilsio vietą. Jai atminti šventoriuje pastatytas koplytstulpis.
Juodeikiuose, įėję į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, pajutome Tėvo Stanislovo dvasią, nes praeitais metais du kartus teko pabuvoti Paberžėje, Tėvo Stanislovo gyvenimo ir amžinojo poilsio vietoje.
Tėvas Stanislovas po tremties, 1957–1960 m., buvo nublokštas į mažą Juodeikių kaimelį. Klebonijoje veikė mokykla, jis, padedant parapijiečiams, pasistatė mažą namelį. Parapijiečiai labai pamilo Tėvelį, bet jam vėl teko juos palikti. Namelis buvo nukeltas ir paverstas pieno supirkimo punktu.
Juodeikiškis Bronius Melys įleido į atstatytą, suremontuotą Tėvo Stanislovo namelį. Jame stovi vietinio drožėjo Juliaus Vaupšo išdrožtos aštuonios šventųjų skulptūrėlės. Jis išdrožė ir stogastulpį su rūpintojėliu ir Švč. Marijos Meilingosios skulptūrėlėmis, išlikusia Tėvo Stanislovo saulute.
Vytauto Didžiojo paminklą Juodeikiuose 1936 m. pastatė savamokslis amatininkas, dailininkas Juozapas Šauleckis. Paminklas prižiūrimas, apsodintas gėlėmis. Ne veltui 2021 m. Juodeikiai buvo mažoji kultūros sostinė.
Saulutė kaip karalaitė paauksuotu dangaus skliautu keliavo į minkštus vakaro patalus, o mūsų šauniausias vairuotojas Feliksas Ramonas suko vairą link Šiaulių. Siela džiūgavo, gavusi tiek daug šviesos ir šilumos.
V. Mačernis rašė: „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokite, kad aplink tamsu, mes nemokam sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“
