Naujausios
Šiemet šiauliečiai ir visi kultūros istorijos mėgėjai pasitinka naują Jono Nekrašiaus kultūrinę apžvalgą iš kelionių, jo knygą „Liūtas kultūroje ir mene“. Pavadinkime šį leidinį savotiška „liūtų istorijos studija“. Lotyniškas žodis studium, reiškia stebėjimą, rimtą užsiėmimą (beveik apsėdimą), glaudžiai susijusį su kūrybiniu procesu.
Šis išsamus, gyvąja patirtimi pulsuojantis Jono Nekrašiaus pasakojimas apie liūtus – stilinga dovana ne tik gimtajam Šiaulių LIONS klubui, nuo kurio liūtiškos simbolikos autoriaus vaizduotėje turbūt viskas prasidėjo (neskaitant jo paties gimimo po Liūto Zodiako ženklu). Sykiu tai ir pokalbis su plačiąja visuomene.
Šiandien, sparčiai nykstant liūtų populiacijai, daugiau sužinoti apie liūtus labai vertinga. Vien iš puslapio „Turinys“ jau justi, kokia plati liūto simbolikos analizė ir apžvalga pateikiama knygoje. Tačiau su didžiausiu atsidėjimu ko gero parašytas skyrius ne apie liūtą kaip simbolį, o apie geografinę liūtų paplitimo erdvę. O taip pat daug netikėto ir šmaikštaus atskleidžia skyrius apie liūtą lietuvių tautosakoje.
Anot autoriaus cituojamo Marshallo Sahlinso, liūtas „gimė iš žodžio“ kaip pasaulis gimsta iš įvardijimo: žmogus suteikia vardą ir prasmę tam, ką atpažįsta kaip egzistuojantį šalia. Šitaip atsiranda nauja prasmė. Nuo tos atpažinimo akimirkos liūtas jau – ne žvėris dykumoje. Jis tampa simboliu, sutelkiančiu savyje žmogaus baimę, troškimus ir polinkį į didybę, į galią.
Jono Nekrašiaus liūtas per amžius „keliauja“ per akmenį, metalą ir legendą: jis iškaltas šventyklose, išlietas monetose, išsiuvinėtas herbuose, įamžintas tekste. Ten, kur žmogus siekė įtvirtinti savo galią, jis skolinosi liūto pavidalą. Todėl liūtas nėra vien žvėrių karalius – tai žmogaus svajonė apie save drąsų, kilnų ir galingą.
Tačiau kiekviena simbolio šviesa meta ir šešėlį. Tas pats liūtas, saugantis vartus ar kapus, gali įkūnyti ir chaosą, nesutramdomą jėgą, tamsą. Religijoje ir mitologijoje liūto simbolis neretai sujungia tai, kas laikina ir žemiška su tuo, kas amžina ir nežemiška.
Antikoje Heraklis nugali liūtą ne tiek jėga, kiek savo valia: tam, kad suvoktų savo galimybių ribas, žmogus privalo priimti iššūkius, susigrumdamas su stipresniu už save. Biblijoje liūtas yra ir grėsmė, ir išganymo ženklas, o taip pat dieviškosios galios metafora. Viduramžių legendose jis palankus šventiesiems ir asketams, tarsi primindamas apie žmogaus dvasios ir tikėjimo stiprybę. O štai šiandien turime ir „Liūtų klubus“...
Vis dėlto giliausia liūto prasmė, kurios link veda Jono Nekrašiaus mintis, atsiskleidžia ne kovose, o tyloje. Leonardo da Vinčio ar Levo Tolstojaus kūryboje, kurios fragmentus savo knygoje cituoja autorius, liūtas niekada nepuola žmogaus, jeigu jaučia jo pasitikėjimą ir meilę. Pastarųjų kūrėjų darbuose žvėris yra tarsi žmogaus veidrodis, parodantis, kad stiprybė ne puolime, o gebėjime susilaikyti nuo puolimo.
Kitaip tariant, liūtas – ne tik jėgos ir galios simbolis. Veikiau – žmogaus santykio su jėga ir galia. Santykio, kurį lydi amžinas klausimas: kam skirta jėga ir galia – valdyti kitus ar suvaldyti save? Liūto „riaumojimas“, ataidintis per kultūras, anot Nekrašiaus, primena dvi žmogaus prigimties puses – žvėriškąją ir žmogiškąją. Ir galbūt tik jų pusiausvyra žmoguje padaro jį vertu viso to, ką jis sudėjo, daug amžių kurdamas liūto simbolį.
Venecijos liūto simbolis, jo paslaptys atkeliavo ir į mano paralelinių istorijų romaną „Vivat regina!“ (2024, p. 37): „Liūtas naktimis sklando padangėmis it perregimas, neužstodamas nė trapiausio žvaigždžių nėrinio danguje, nemesdamas nė menkiausio šešėlio žemėje, tačiau pamojus aušros deivei Aurorai, žvilgantis liūto kūnas klusniai sugrįžta prie kolonos. Jis vėl lengvai šlepteli leteną ant Šventojo Rašto, ištiesina nugarą, nuleidžia puošnią uodegą ir oriai iškėlęs karališką galvą įsistebeilija į rytus. Išaušus niekas nesumoja, kad liūtas kada nors buvo iš ten pakilęs.“
Taigi, naktimis liūtas būna laisvas, o dienomis – tik įspūdingas, sukrečiantis simbolis... Apie tai ir nuoširdi Jono Nekrašiaus pastanga – parodyti liūto „naktis“ ir „dienas“ istorijoje.
