Naujausios
Antano Visockio akvarelės išskirtiniai bruožai
Vaikštant po Šiaulių dailės galerijos sales ir įdėmiai apžiūrint ten eksponuojamus jubiliejinės retrospektyvinės parodos profesoriaus Antano Visockio paveikslus, mintyse lyginau su kitų akvarelistų darbais, bandžiau ieškoti jų išskirtinumo.
Pirmiausia, reikia pastebėti, kad dailininkas akvareles „sukonstravo“, o ne tiesiog liejo. Tradicinėje akvarelėje dažnai žavimasi spontanišku vandens, pigmento ir teptuko žaismu. Antano Visockio atveju procesas daug labiau apgalvotas. Smulkūs taškeliai ir potėpiai dedami vienas greta kito, palaipsniui kuriant formą, spalvą ir šviesą. Todėl jo akvarelė atrodo lengva ir skaidri, tačiau jos struktūra yra labai racionali.
Kitas išskirtinis jo akvarelių bruožas – puantilistinė technika. Tai turbūt svarbiausias atsakymas į mano paties iškeltą klausimą. A. Visockis puantilizmo principą pritaikė akvarelei ir jį ištobulino kaip savitą individualią raišką. Lietuvos dailės kontekste toks būdas nėra dažnas.
Taškeliai ir trumpi potėpiai ne tik „nudažo“ paviršių. Tarp jų paliekama erdvė popieriaus baltumui, todėl šviesa tarsi sklinda iš paties paveikslo vidaus. Dėl to A. Visockio akvarelėms būdingas ypatingas virpėjimas, skaidrumas ir šviesos pojūtis.
Jo akvarelė – ne vien regimo pasaulio atvaizdas. Čia slypi dar svarbesnis A. Visockio savitumas. Jis vaizduoja peizažą, daiktus, interjerą ar žmogų, tačiau tikslas nėra vien parodyti, kaip jie atrodo. Kūrinys dažnai kelia klausimą, ką tas vaizdas reiškia žmogui. Todėl jo kūryboje atsiranda simboliai ir filosofinė potekstė.
Antano Visockio akvarelėse paprastas motyvas tampa simboliu. Medis, langas, durys, stalas, senas daiktas, šviesos pluoštas, žmogaus figūra – tai ne tik vaizduojami objektai. Jie gali reikšti ribą tarp čia ir anapus, laikinumą ir amžinybę, žmogaus santykį su pasauliu. Apie šią daiktų ir erdvių simboliką yra rašyta ir ankstesniuose A. Visockio kūrybos vertinimuose.
Dailininko kūryboje ypatingai svarbi šviesa. A. Visockio akvarelėje šviesa nėra tik apšvietimo efektas. Ji tampa meninės ir filosofinės raiškos priemone. Spalviniai taškai, jų tankis, tarpai ir popieriaus baltumas leidžia sukurti šviesos pulsavimą. Todėl jo kūrinius galima ne tik „skaityti“, bet ir ilgai į juos žiūrėti.
Ir dar vienas labai svarbus skirtumas. A. Visockio akvarelė nėra skubios akimirkos fiksavimas. Jo kūrybos principas leidžia akvarelę kurti ilgai, nuosekliai, sluoksnis po sluoksnio, neprarandant jai būdingo skaidrumo. Tai gana paradoksalu: racionaliai konstruojamas vaizdas išlieka gyvas, lengvas ir akvareliškas.
Antano Visockio ir Žoržo Sera kūrybos paralelės
Galima sutikti Antano Visockio ir prancūzų dailininko Žoržo Sera (Georges Seurat, 1859 – 1891) akvarelių technikos palyginimų. Taip, Antano Visockio akvarelė turi akivaizdžią giminystę su Žoržo Sera puantilistiniu mąstymu, tačiau jų meniniai tikslai, epocha ir technikos naudojimas iš esmės skiriasi.
Visų pirma reikėtų patikslinti vieną dalyką: Žoržas Sera nėra pirmiausia akvarelininkas. Jo neoimpresionizmo principai labiausiai įgyvendinti tapyboje, o akvarelę jis taip pat naudojo, ypač mažesnėms studijoms ir peizažams. Courtauld galerijos darbuotojai nurodo, kad jo vėlyvesniuose darbuose puantilistinis spalvos dėliojimas pasiekė visiškai išplėtotą formą.
Kas sieja Antaną Visockį su Žoržu Sera?
Svarbiausia – spalvos skaidymas į atskirus potėpius. Žoržas Sera kūrė vaizdą ne tradiciškai maišydamas spalvas paletėje, o dėliodamas atskirus spalvinius prisilietimus taip, kad jie susilietų žiūrovo akyje. Neoimpresionistai šį principą siejo su optinio spalvų maišymo idėja.
Antanas Visockis panašų principą pritaikė akvarelei: jo vaizdas formuojamas taškeliais, trumpais brūkšneliais ir mažais spalviniais potėpiais, tarp kurių paliekami tarpeliai. Būtent dėl šių tarpelių popieriaus baltumas tampa aktyvia vaizdo dalimi, o spalvos įgauna skaidrumo ir šviesos virpėjimo. Tai labai aiškiai aprašyta naujausioje profesorės Ramutės Rachlevičiūtės Antano Visockio kūrybos analizėje.
Abiem dailininkams svarbi ne tik spalva, bet ir šviesa. Žoržas Sera savo metodą grindė spalvų ir optikos teorijomis; jo tikslas buvo pasiekti kuo didesnį spalvinį virpėjimą ir šviesos įspūdį. Antano Visockio atveju taškeliai ir maži potėpiai taip pat sukuria mirguliuojančios, perregimos šviesos įspūdį, tačiau akvarelės skaidrumas šį efektą dar labiau sustiprina.
O kuo jų kūryba skiriasi?
Čia skirtumas labai svarbus. Žoržo Sera puantilizmas yra griežtai konstruktyvus ir teoriškai pagrįstas. Jis siekė sukurti sistemą, kurioje spalvų santykiai ir optinis jų susiliejimas būtų sąmoningai apskaičiuojami. Metropoliteno muziejaus darbuotojai pabrėžia, kad neoimpresionistai atsisakė atsitiktinio impresionistinio spontaniškumo ir rinkosi labiau kontroliuojamą, mokslo bei optikos teorijomis grindžiamą tapybos metodą.
Antano Visockio puantilizmas yra laisvesnis ir labiau akvarelinis. Jis nesistengia mechaniškai pakartoti Sera metodo. Taškeliai, brūkšneliai ir spalviniai punktyrai jam tampa priemone modeliuoti formą, atmosferą ir šviesą, kartu išsaugant akvarelei būdingą skaidrumą. Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pabrėžia, kad ši technika Antano Visockio darbuose ne tik suteikia spalvinį virpėjimą, bet ir padeda struktūruoti kompoziciją.
Dar vienas esminis skirtumas – Žoržas Sera dažniausiai siejamas su moderniosios tapybos teorine revoliucija, o Antanas Visockis sugebėjo panašų principą individualiai perkelti į Lietuvos akvarelę.
Įdėmiai žiūrint Antano Visockio akvarelėse pastebimas daugiasluoksniškumas. Galima pagalvoti, jog tai darbų taisymo, ar papildymo rezultatas.
Perskaičius menotyrininkų Ramutės Rachlevičiūtės ir Vytenio Rimkaus mintis apie Antano Visockio kūrybą, daugiasluoksniškumas čia tikrai nėra tapatus darbų taisymui, užtapymui ar vėlesniam papildymui. Tai kur kas platesnė meninė sąvoka.
R. Rachlevičiūtė tiesiogiai sieja daugiasluoksnę kompoziciją su Visockio puantilistine technika, skaidrumu, optiniu spalvų susiliejimu ir šviesos virpėjimu. Taigi daugiasluoksniškumas – dailininko meninės kalbos principas. Vaizdas kuriamas iš daugybės smulkių spalvinių taškų ir potėpių, tarp kurių išlieka popieriaus baltumas; jų optinė sąveika, šviesos ir šešėlių santykiai, persidengiančios formos bei simbolinės vaizdo reikšmės sukuria kelis vienu metu suvokiamus kūrinio sluoksnius. Todėl pirmame plane atpažįstamas konkretus motyvas, o įsižiūrėjus ilgiau atsiveria vis nauji spalvos, erdvės, šviesos ir prasmės klodai.
Daugiasluoksniškumo sąvoka ypač gerai padeda paaiškinti, kodėl Antano Visockio akvarelės „veikia“ skirtingai žiūrint iš arti ir iš toliau: iš arti matome taškelius, brūkšnelius ir popieriaus baltumą, o atsitraukę regime vientisą, švytintį ir struktūruotą vaizdą. Būtent tai ir yra vienas įdomiausių Antano Visockio technikos savitumų.
Įsiklausyk į akvarelės skambesį
Antano Visockio kūrybos savitumą galbūt padeda geriau suprasti ir dar viena jo asmenybės savybė – muzikalumas. Dailininkas puikiai groja akordeonu, turi gerą balsą ir muzikinę klausą. Ar ši muzikinė patirtis gali atsispindėti jo akvarelėse?
Tiesioginio priežastinio ryšio, žinoma, nederėtų ieškoti, tačiau vizualiojoje ir muzikinėje kūryboje galima įžvelgti tam tikrų bendrų principų. Antano Visockio akvarelėse svarbus ritmiškas mažų spalvinių taškų, brūkšnelių ir dėmių kartojimas, jų tankėjimas ir retėjimas, spalvinių akcentų tarpusavio dermė. Nepadengti popieriaus plotai čia primena muzikos pauzes, o spalvų sąveika – tam tikrą vizualią harmoniją.
Tad galima manyti, kad išlavinta muzikinė klausa ir jautrumas ritmui galėjo turėti įtakos dailininko gebėjimui pajusti spalvinių santykių bei akvarelės ritmą. Šia prasme jo kūrinius galima ne tik žiūrėti, bet ir tam tikra prasme „klausytis“.
Kas sieja tapytoją Antaną Visockį ir keramikę Aldoną Visockienę?
Antano Visockio akvarelę ir Aldonos Visockienės keramiką iš pirmo žvilgsnio skiria beveik viskas: viena meno šaka grindžiama vandens, spalvos ir šviesos skaidrumu, kita – molio medžiagiškumu, tūriu ir faktūra. Tačiau būtent šis skirtumas ilgainiui tapo jų kūrybinio dialogo privalumu.
Abu menininkus siejo panašus požiūris į formą – ne aklai kopijuoti tikrovę, o ją apibendrinti, išryškinti esminius jos bruožus ir suteikti konkrečiam motyvui simbolinę prasmę. Menotyrininkas Vytenis Rimkus yra pastebėjęs, kad Antanas išplėsdavo motyvą spalvų, šviesos ir ritmų pasaulyje, o Aldona gebėdavo jį sutelkti į plastinę, monumentalią formą. Todėl jų bendruose darbuose atsirado ne vien dviejų menininkų technikų suma, bet savotiškas kūrybinis dialogas, kuriame akvarelės lengvumas susitikdavo su keramikos materialumu.
Šį jų kūrybinio bendradarbiavimo ypatumą yra taikliai apibūdinęs profesorius V. Rimkus: abu menininkai ėjo savais keliais, tačiau kartu rėmėsi vienas kitu, padėdavo, kritikuodavo ir, kai reikėdavo, atsitraukdavo į individualios kūrybos erdvę. Šiuo požiūriu bendros Antano ir Aldonos Visockių parodos buvo ne tik šeimos kūrybos pristatymai. Jos liudijo, kaip dvi skirtingos dailės šakos gali susitikti bendroje meninėje erdvėje ir viena kitą praturtinti.
Nuoširdus žvilgsnis į pasaulį
Aštuoniasdešimt penkerių metų sulaukęs dailininkas profesorius Antanas Visockis į Lietuvos dailės istoriją įėjo kaip savitą akvarelės kalbą sukūręs menininkas, ištikimai ir nuosekliai plėtojęs savo kūrybinę viziją.
Per daugelį kūrybos dešimtmečių dailininkas neapsiribojo pasiektu braižo atpažįstamumu – nuolat ieškojo naujų meninės išraiškos galimybių, todėl jo akvarelėse greta konkretaus gamtos ar architektūros motyvo vis ryškiau atsiskleidžia apibendrinimas ir poetinė nuotaika.
Tačiau Antano Visockio reikšmė neapsiriboja jo kūriniais. Ilgametė pedagoginė veikla, profesoriaus darbas ir jaunosios dailininkų kartos ugdymas jo kūrybinį palikimą paverčia platesniu kultūriniu reiškiniu. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias liudija, kad tikras menininko profesionalumas slypi ne vien technikos meistrystėje, bet ir gebėjime visą gyvenimą išsaugoti smalsumą, kūrybinį jautrumą ir poreikį ieškoti.
Todėl Antano Visockio kūrybą šiandien galima vertinti kaip reikšmingą Lietuvos akvarelės raidos reiškinį – savitą, nuoseklų ir atpažįstamą meninį kelią, kuriame profesionali meistrystė susilieja su pedagogo ir kūrėjo patirtimi. Tai kūryba, kuriai, nepaisant bėgančio laiko, būdingas gyvas spalvos virpėjimas ir nuoširdus žvilgsnis į pasaulį.
