Naujausios
Save laikė Pakruojo krašto žmogumi
Mano pažintis su V. Leimontu užsimezgė dirbant Pakruojo Juozo Paukštelio viešojoje bibliotekoje. Praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje, rengdama biografinį žinyną „Pakruojo krašto žmonės“, naršiau po įvairius šaltinius, ieškodama informacijos apie žymesnius kraštiečius. Viename jų (dabar net nebeprisimenu kokiame) aptikau, kad Pakruojo rajono Butniūnų kaime savo vaikystę praleido muzikos profesorius Valentas Leimontas. Faktas sudomino. Norėdama įsitikinti jo teisingumu, parašiau profesoriui laišką.
Atsakymo ilgai laukti neteko. Tik sulaukiau ne laiško, o paties V. Leimonto skambučio. Ragelyje išgirdau malonaus tembro balsą. Profesorius buvo nustebęs , kad jį „suradau“, domėjosi, kaip man tai pavyko. Teigė, kad su Pakruojo kraštu jį sieja daug gražių, į užmarštį nenugrimztančių atsiminimų. Butniūnai jam – širdies gimtinė, o būti mūsų kraštiečiu jam – didelė garbė.
Nuo to skambučio prasidėjo nuoširdus ir iki pat V. Leimonto mirties trukęs bendravimas. Ir jame labai svarbus vienas akcentas – meilę mūsų kraštui profesorius rodė konkrečiais darbais.
„Norėčiau būti tuo medžiu, kuris Gimtinę puošia“
Tai paties V. Leimonto žodžiai, paimti iš vieno jo eilėraščio. Išties per tuos du bendravimo dešimtmečius Pakruojo kraštui profesorius davė daug. Surengė ne vieną akvarelių parodą, savo kūrybos darbus dovanojo mokykloms, kultūros įstaigoms, privatiems asmenims.
Vis tik glaudžiausi ryšiai V. Leimontą siejo su Pakruojo Juozo Paukštelio viešąja biblioteka. Bibliotekos darbuotojai visada buvo laukiami svečiai profesoriaus namuose, jie buvo kviečiami į jo sukakčių paminėjimus.
Kol leido sveikata ir pats profesorius apsilankydavo bibliotekoje. Čia jis eksponavo kelias savo parodas, pristatė kraštiečio pedagogo, žymaus birbynininko Povilo Samuičio kūrybą, surengė kanklininkės Jolantos Babaliauskienės, birbynininkų Egidijaus Ališausko, Kęstučio Lipeikos, Kastyčio Mikiškos, fleitininkų Valentino Gelgoto ir Vytenio Gursčio koncertus. Ir visą tai darė geranoriškai, nesuteikdamas kitiems papildomų rūpesčių. Neprašydavo, kad atvykimui būtų duotas transportas – tuo pasirūpindavo pats ir savo lėšomis. Be to, iš savo kuklios pensijos viešajai bibliotekai ir Juozo Pakalnio muzikos mokyklai prenumeruodavo žurnalą „Muzikos barai“. Biblioteką puošia ir keletas profesoriaus nulietų bei padovanotų akvarelių.
O aš kasdien pasigendu to paprasto, žmogiško ryšio, kuris daug metų siejo su V. Leimontu: trumpų, bet nuoširdžių pokalbių telefonu, laiškų ir sveikinimų įvairiomis progomis ar net be jų. Apsilankymų jaukiame profesoriaus bute Vilniuje, atokioje, nuo miesto triukšmo pabėgusioje Tverečiaus gatvelėje Antakalnio rajone, mėgaujantis kava ir profesoriaus iškeptomis bandelėmis, klausantis jo gyvenimo istorijų. Ir vis dar negaliu patikėti, kad to jau niekada nebebus...
Šeimos gyvenimą pakeitė tėvo emigracija
Valentas Leimontas gimė 1926 m. rugpjūčio 10 d. Vaškų miestelyje (dab. Pasvalio r.). Tėvai Antanas Leimontas ir Veronika Razauskaitė-Leimontienė buvo paprasti kaimo žmonės. 1925 m. sukūrė šeimą. Neturėdami profesijos, vertėsi gan sunkiai, o ir Lietuva tuo metu buvo gilioje ekonominėje krizėje.
1928-aisiais tėvas paliko jauną žmoną su dviejų metų sūneliu Valentu ir išvyko laimės ieškoti už jūrų marių. Į Braziliją. Po poros metų mažo miestelio gyvenimas pabodo motinai, ir ji apsigyveno Kaune. Taip berniukas, nors turėjo gyvus ir sveikus tėvus, tapo našlaičiu.
Gerasis dėdė Juozapas
Neaišku, kaip būtų susiklostęs mažojo Valento likimas, jei ne gerasis tėvo brolis ir krikšto tėtis Juozapas Leimontas, gyvenęs netoli Vaškų, gražiame Butniūnų kaimo vienkiemyje (dab. Pakruojo r.). Jis pasiėmė auginti berniuką. Auklėti anūką padėjo ir kartu su dėde gyvenusi jo motina (Valento močiutė), visų babūne vadinta.
Butniūnų vienkiemio vaizdai, kaip ir nesumeluota dėdės meilė, kaip iš senosios babūnės išgirstos liaudies dainos, pasakos, taip giliai įsispaudė į vaiko širdelę ir galvelę, kad, atėjus gyvenimo saulėlydžiui, niekur nedingo, o pačiomis šviesiausiomis spalvomis sugulė į atsiminimus. V. Leimontas juos taip ir pavadino „Prisiminimai, pastebėjimai ir pamąstymai“ (liko rankraščiuose). Praskleiskime juos:
„Iš kaimo pabėgęs vienkiemis, mojantis beržų ir žilvičių viršūnėmis. Į jį vinguriuoja pravėžotas ir duobėtas lauko keliukas. Sodyba erdvi, apsijuosusi eglėmis. Vienos jų didelės, išsikerojusios, kitos – lieknesnės. Jose perisi paukščiai, po šakomis dygsta grybai. Trobesiai apsupti dešimtimis obelų. Gražu ir jauku šiame žaliame kampelyje. Jame norisi būti, gyventi. O sukurti tai vieno žmogaus rankomis ir rūpesčiu. Metų metais iš miško neštos ir sodintos eglaitės, skiepytos ir puoselėtos obelys. Tai mano dėdės ir krikštatėvio (mūsuose vadinamo podinu) sodyba. Jis – pavyzdingas ūkininkas, aistringas medžiotojas. Nors savamokslis, bet kaimo inteligentas, žmogus, kuriam tarpukario metais reikėjo radijo ir žurnalo apie kultūrą. O šalia visų darbų sugebantis pasidaryti gerą Žiemgalos krašto alų.
Šioje sodyboje ir dėdės šeimoje aš augau nuo ketverių metų. Augau ne ūkio darbams, o galėjau mokytis. Čia prabėgo mano vaikystės ir jaunystės metai. Mane, tėvų paliktą vaiką, dėdė globojo, rūpinosi mano ateitimi. Jam ir jo šeimai aš esu dėkingas už savo gyvenimą.“
Mokslo keliu
Berniuko kelias į mokslus prasidėjo Nakvosų pradžios mokykloje, 5–6 skyrius baigė Vaškuose. Vėliau buvo Žeimelio progimnazija ir Linkuvos gimnazija. Mokslai sekėsi. Dievulio buvo apdovanotas ir gražiu balsu. Lankė mokyklos, bažnytinius chorus. Turėjo mokytojus, kuriuos gerbė, kuriais žavėjosi. Vienas tokių buvo Linkuvos gimnazijos kūno kultūros mokytojas, puikaus balso savininkas Karolis Dineika. Atmintin įstrigo epizodas, kai mokytojas per mokinių choro repeticiją prisijungė prie jų ir savo galingu balsu uždainavo Česlovo Sasnausko dainą „Karvelėli mėlynasai“.
Įvykiai, sujaukę ramų gyvenimą
V. Leimonto paauglystės, jaunystės metai sutapo su gan sudėtingu istoriniu laikotarpiu: Antruoju pasauliniu karu, sovietine ir vokiečių okupacija, o vėliau ir Raudonosios armijos atėjimu. Tie įvykiai vienaip ar kitaip palietė ir jaunuolio gyvenimą.
Šešiolikmetis, dėdės įkalbėtas, jau galvojo apie specialybę. Tik kokią pasirinkti? Užduotis kaimo vaikui pasirodė gan nelengva. Apsispręsti padėjo dėdė, patardamas rinktis praktišką specialybę. Įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą studijuoti architektūros. Gyvenimo sąlygos buvo gan skurdžios: ankštas bendrabutis, dviem aukštais pristatytas lovų, gan prastas maistas. O ir mokslai nelipo prie širdies. Visą tai negalėjo neatsiliepti sveikatai. Po pusės metų teko su mokslais atsisveikinti.
Situaciją švelnino motina, pasikviesdama pas save į Kauną. Po dvylikos metų jie vėl gyveno kartu. Tik kažkada nutrūkę ryšiai neužsimezgė, todėl ir namuose stengdavosi neužsibūti. Lankydavo kino filmus, teatrą. Nemažai laiko praleisdavo ir Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, kurioje tęsė architektūros studijas. Deja, vokiečiams uždarius mokyklą, studijas teko nutraukti. Artėjant frontui, gavo šaukimą į sovietų armiją.
Darbas geležinkelyje
Nuo karo prievolės ir fronto išgelbėjo darbas geležinkelio tarnyboje. 1944 m. Valentas Leimontas – Panevėžio siaurojo geležinkelio ruožo technikas. Technikos mokykloje išmokta graži rašysena labai pravertė darbe. Nors ir dirbo daug, su pinigais buvo striuka. Trūko jų maistui, kambario nuomai. Dažnai tekdavo glaustis ten, kur ir dirbo – technikų skyriuje: dieną – už stalo, palinkus prie brėžinių, naktį – ant stalo, pasidėjus krūvą knygų po galva. Buvo sunku. Tik jaunuolis nei aimanavo, nei dejavo. Kiek galėdamas, džiaugėsi gyvenimu. Dalyvavo geležinkelininkų kultūros rūmų vyrų chore, vaidino dramos ratelyje. Kartais, neatsispyręs pro miestą tekančios Nevėžio upės bei jos pakrančių grožiui, į rankas paimdavo ir teptuką.
Įsigytas smuikas nuvedė muziko keliu
Dirbdamas geležinkelio tarnyboje, dažnai išvykdavo į komandiruotes Vilniuje. Vienos tokios komandiruotės metu, užėjęs į universalinę parduotuvę, pamatė keliasdešimt rublių kainuojantį smuiką. Žinoma, jį nusipirko. Spontaniškai ir už paskutinius pinigus. Pirkinys neturėjo jokio loginio paaiškinimo. Juk groti nemokėjo, o ir minties apie mokslus muzikos mokykloje neturėjo. Bet tas mažas smuikelis atnešė didelius pokyčius į jaunuolio gyvenimą. 1948-aisiais, baigiantis rugsėjui, pasikišęs jį po pažastimi, pravėrė Panevėžio muzikos mokyklos duris ir pasiprašė būti priimamas. Ir paties didelei nuostabai, buvo priimtas į dainavimo ir smuiko specialybes.
Sunku buvo mokslus derinti su devynių valandų darbu. Ir čia gelbėjo V. Leimonto atkaklumas, kruopštumas. Sunkumai jį ne tik talžė, bet ir grūdino. Gal labiau grūdino. Tiesa, dėl pablogėjusios sveikatos ir laiko stokos smuiko studijų atsisakė, pasiliko tik dainavimą. Specialybė suteikė galimybę daug koncertuoti. Koncertuose ne tik dainuodavo, bet ir dažnai būdavo jų vedėjas.
Į gyvenimą atėjo birbynė
1952 m. baigė muzikos mokyklą. Ir vėl likimas pametėjo netikėtą, bet malonų atsitiktinumą. Paskyrimą gavo ne į kokį miestelį aplink Panevėžį, bet į Vilnių. Ir dar į Valstybinį dainų ir šokių ansamblį (dabar „Lietuva“). Paskirtas buvo choro dainininku. Prieš akis atsivėrė naujos patirtys, naujos galimybės. Repeticijos, nesibaigiantys koncertai ir kartu atėjęs tvirtas nusistatymas, kad rado savąjį kelią. Dabar nebenorėjo nieko keisti, o troško tik vieno – gilinti žinias.
Įstojo į tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija). Pasirinko birbynės ir dirigavimo studijas. Dainavimo studijų atsisakė dėl įsisenėjusių ligų. Vėl teko eiti tuo pat nelengvu keliu ir darbą derinti su studijomis. Atkaklumo ir valios V. Leimontui nestigo, o šalia buvo supratingi pedagogai Jonas Švedas, Povilas Samuitis, Pranas Stepulis, kurie palaikė ir savo pavyzdžiais įkvėpdavo.
Pedagogas
1955 m. ketvirto kurso studentas pakviečiamas dėstyti birbynės specialybę ir dirigavimą Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1958–1962 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. Gabus ir darbštus pedagogas neliko nepastebėtas. 1962-aisiais tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedros dėstytoju. 1965–1990 m. – šios aukštosios mokyklos Orkestrinio fakulteto dekanas. 1978 m. jam suteiktas docento, 1991 m. – profesoriaus vardas. Tik ne pasiekimais ar pedagoginiais vardais, o savo talentingais studentais didžiavosi V. Leimontas. Jo klasėje visą dirigavimo kursą baigė 38 studentai, paruošiamąjį – 60.
Muzikinių kolektyvų įkūrėjas ir vadovas
Visur būdavo pilna energingojo V. Leimonto, visur suspėdavo. Nepailsdamas, su didžiuliu užsidegimu organizavo muzikinius kolektyvus. 1956 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje įkūrė liaudies instrumentų orkestrą ir iki 1964 m. jam vadovavo. 1957 m. subūrė Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblį (dabar „Ugnelė“) ir porą metų jam vadovavo. 1968–1988 m. vadovavo Lietuvos valstybinės konservatorijos studentų liaudies instrumentų orkestrui, su juo įrašė 2 plokšteles. 1982 m. įkūrė Lietuvos valstybinės konservatorijos kamerinį liaudies instrumentų ansamblį ir iki 1998 m. buvo jo vadovas. Dirigavo Respublikinėse dainų šventėse. Ir ne tik kolektyvus kūrė, bet ir pats juose dalyvavo. Ketverius metus grojo liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“, kurį laiką – Povilo Mataičio vadovaujame folkloro ansamblyje.
Grąžinta skola akvarelei
2001-aisiais V. Leimontas pasitraukė iš aktyvios muzikinės, pedagoginės ir visuomeninės veiklos. Atsirado laiko akvarelei. Profesorius juokaudavo „įsivėlė ta akvarelė į jo gyvenimą, kaip varnalėša į vilko uodegą“. Ją, kaip ir muziką, laikė savo dvasios prieglobsčiu, savo didžiąja meile.
Likimo paradoksas: su akvarelės liejimu susipažino, dar mokydamasis Vaškuose, bet toks kūrybinis procesas nepasirodė įdomus. Susidomėjimas akvarele atėjo po daugelio metų. 1963 m. susipažino su kraštiečiu, iš Linkuvos apylinkių kilusiu tapytoju Alfonsu Motiejūnu. Dailininkas paskatino kurti, iš jo mokėsi akvarelės liejimo subtilybių.
Pirmuosius rimtesnius darbus sukūrė 1969-aisiais. 1975 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje surengė pirmąją personalinę parodą, o 1976-aisiais buvo priimtas į Tautodailininkų sąjungą.
Kūrybinėje kelionėje, trūkusioje beveik penkis dešimtmečius – 49 personalinės parodos. 2016 m., minėdamas savo 90-metį, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje V. Leimontas pristatė personalinę parodą „Palydėtos vasaros“. Pristatydamas ją, užsiminė, kad mintys jau sukasi ir apie naują parodą: „Jei yra palydėtos vasaros, tai turi būti ir palydėti rudenys“. Deja, parodą surengti nebuvo lemta. V. Leimonto gyvenimo styga nutrūko 2018 m. birželio 19-ąją.
Gyvenimą praskaidrindavo ir rašymas
Kai akys pavargdavo nuo akvarelės ir jos spalvų, imdavo į rankas rašiklį. Pomėgis rašyti nebuvo naujas atradimas. Jis atėjo dar iš tų laikų, kai studijavo Kaune. Rašydamas dar kartą praeidavo savuoju gyvenimo keliu, popieriui patikėdamas ir patirtą džiaugsmą, ir išgyventą skausmą. 2015 m. dienos šviesą išvydo V. Leimonto akvarelių ir eilėraščių rinktinė „Kasdienybės sparnai“. Tai – miela dovana ne tik talento gerbėjams, bet ir dvasinis palikimas sūnui Ugniui, anūkams Jonui Augustui ir Gertrūdai.
