Naujausios
Pasakos apie vilkus
Ką čia rašau apie vilkus, yra gryna teisybė. Netgi pasakojimas apie tai, kaip kadaise vilkai, praardę ūkininko trobos šiaudinį stogą, prasibraudavo į kaminą, kur kabodavo paltys ir dešros, yra tikras dalykas, o ne kokios nors prigalvotos pasakos.
Štai grynų gryniausia, jeigu norite, pasaka apie vilkus, girdėta iš pokario laikų. Šaltą žiemos pavakarę viena pradžios mokyklos mokytoja, pasiėmusi su savimi mokinių sąsiuvinius, ėjo namo. Miške ją užpuolė vilkai, ši ėmė deginti sąsiuvinius, kad vilkai nelįstų artyn. Degino, degino, o kai sąsiuvinių neliko, vilkai ir suėdė mokytoją. Apie tai pasakojama, jog tai tikrai buvo, ir šen, ir ten, visoje Lietuvoje. Tikriausiai dėl to ir nebeliko pradžios mokyklų. Gal visas mokytojas suėdė vilkai?
Neperseniausiai skaitėme, girdėjome šiurpinančią istoriją, kaip vilkai vos nesuėdė vienos paštininkės kažkur Žemaitijoje. Visi baisėjosi tais kraugeriškais vilkais, piktinosi ir šaukė – kur žiūri valdžia ir nieko nedaro. Vėliau kilo šiokių tokių neaiškumų, gal ten buvę ne vilkai, o po to vistiek nutarė: kalti vilkai (ir konservatoriai)!
Neilgai trukus uždarė kaimuose paštus, kaip jau prieš kelerius metus dėl tos pačios priežasties neliko ir medicinos punktų.
Seniau, norint būti medžiotoju, reikėjo turėti du bilietus – medžiotojo ir partinį. Kiekvienas medžiotojas namuose laikė šaldiklį – talpų, aukštumo sulig lubomis, kad jame tilptų didelis šernas, o jei mažesni, tai du.
Pasigirdo dejonės, grūmojimai, šauksmai apie svieto pabaigą – vilkai išpjovė visus miško žvėris, kad suėda kalnus mėsos!
Tuo tarpu vidutinis lietuvis (apsidairykite aplinkui), nebūtinai tik medžiotojas, per savo pilvą seniai tako nebemato. Mėsą (visokią) jis valgo tris kartus per dieną, o pasitaiko, jog atsibudęs antrą valandą nakties krapštosi apie šaldytuvą, skųsdamasis, kad be lašinių skauda galvą...
Tuo tarpu neteko sutikti nusipenėjusio, taukais aptekusio vilko. Kartą prie Avino salos Kamanų pelkėje beveik nosimis susidūrėme su vilke ir vilkiuku. Išsišovusiais šonkauliais, įtrauktu pilvu, nušiurusiu kailiu, rodos, matau tą vilkę iki šiolei.
Rodė per televiziją medžiotojų šventę. Ten viena riebi ponia su savo riebiu sūneliu energingai skundėsi, kam šventės organizatoriai jiems per mažai paliko bebrienos.
Lietuvoje plinta naujoviškas ūkininkavimo būdas. Žemių šeimininkas pats gyvena Vilniuje, avis augina Anykščiuose, vasarom atostogauja Ispanijoje, o žiemą slidinėja Šveicarijoje. Parvažiavęs į ūkį mato – būta vilkų! Šie, manydami, kad avys neturi šeimininko, įsisuko į bandą ir šiek tiek ją apretino. Bliauna šeimininkas, verkia iš paskos pakviesti žurnalistai iš laikraščių ir televizijos, gniaužia kumščius eilinis mėsos valgytojas, visi padidindami žuvusių avelių skaičių.
Po to šeimininkas, virpindamas balsą, klausia:
– O kas man atlygins?
Atlygins, tikrai atlygins. Mokės europinius ir lietuviškus pinigus už kiekvieną avį, už pievas, duos atpigintą kurą, dar už šį bei tą, tad šeimininko pagrasinimai, (jeigu yra klausytojų), kad mesiąs ūkį ir iš čia išvažiuosiąs, yra tušti žodžiai.
Dar sakys, jog kalti ne tik kraugeriški vilkai, o ir aplinkosaugininkai, kam jie neleidžia iškart visų iššaudyti, visokie rašinėtojai – „vilkų draugai“, (aš pats buvau išvadintas vilkų advokatu), tinginiai miestiečiai, nieko neišmanantys ir nesusigaudantys.
Viešučių kaime per atstumą viena nuo kitos stovėjo 12 sodybų. Iš viso ten laikė 80 avių, tad beveik visi nuo mažo iki suaugusio čia vaikščiojo pilkais ar rudais, dažytais išimtu iš minų tolu ar alksnio žieve, drabužiais. Tik suaugusiems ir tai ne visiems, zėnams, kurie ruošėsi vesti, retkarčiais pusberniams mamos barvai (kostiumui) nuausdavo iš juodų vilnonių siūlų ir dar su balta drūžele, gabalą milo, tikrą kaimietišką „bostoną“.
Tik kažkodėl vilkai, kurių pėdas galėjai pamatyti netoli kaimo, nelietė kaimiečių avių. Nepapjovė nė vienos avies ne dėl to, kad jie buvo „geri“ vilkai, o visai dėl kitų priežasčių, kurias nesunkiai galima atspėti.
Rumpelštilcas
Vis labiau ir labiau toldamas nuo namų suku ratus dviračiu po senus, apleistus sodus, miško aikšteles, kur kadaise gyveno žmonės. Štai, takas lenda vis gilyn į tamsią eglių girią ir staiga pajunti obuolių kvapą. Kvapas vis stiprėja, kol netrukus atveda į aukštom miško žolėm prižėlusią aikštelę. Ten matai akmenim kadaise išdėliotais kraštais seną šulinį, toliau, užgožta baltalksniais auga išsikerojusi obelis su vis dar derančiais vaisiais.
Nors vaikystėje buvau aktyvus aplinkinių Latvijos ir Lietuvos sodų „lankytojas“, tokių obuolių – pussaldžių, kvepiančių, sultingų neteko iki šiol niekur sutikti. Kur jau čia lygintis krautuviniams obuoliams, visai bekvapiams ir šiaudų skonio prieš šituos! Gal ši obelis iš anų laikų yra tik vienintelė tokia, tad ieškau aplink ją „vaikų“, išdygusių iš obelų sėklų, kad nuvežčiau juos į savo sodą. Ten jau pasodinta šimtai senoviškų veislių, dabar jau beveik niekur neberandamų obelų, slyvų, kriaušių...
Grįžtu su įvairiais sodinukais namų link ir prie tako, miško pakraštyje, matau didelį vilkų būrį. Sukti atgal tikrai būtų nekažkas, spausti kiek jėgos leidžia, taip pat neišeina, nes tada vilkai su dideliu malonumu mane vytųsi, tad nežiūrėdamas į juos (girdėjau, kad vilkui nereikia žiūrėti į akis!), nuduodamas, jog nebijau, minu pro šalį.
Tik kur jau čia iškęsi, vistiek trumpai žvilgtelėjau jų pusėn. Pirmi du, arčiausiai manęs, dar būtų kažkiek panašesni į tikrus vilkus, o likusieji tai visokie – kailiai su lopais, įvairiausių spalvų, maži, kreivakojai, atlėpausiai, smailais ar bukais snukiais, o vienas „vilkas“ neturi uodegos, tik stimburį.
Pasirodo, tai naminiai šuneliai, kuriuos, pasiraičiodami ant grindų, išreikalavo tėvelių nupirkti vaikučiai. Neilgai trukus vaikučiams šuneliai atsibodo, paaugę užėmė daug vietos ir viską aplinkui graužė, tad buvo sugrūsti į bagažines, išvežti toli, kad neberastų kelio atgal.
Aš kaip mat pralinksmėjau ir, atsitokėjęs visai ne vietoje šūktelėjau:
– Ei, bėkite paskui mane!
Šunys, kurie dar neužmiršo gyvenimo pas žmones, kad ir koks jis buvo, priėmė mano kvietimą kaip tikrą ir ilga vora pasileido paskui dviratį. Ne, šito aš tikrai nesitikėjau ir, įsivaizduodamas, ką reikės sakyti namiškiams, ir ką jie sakys man, kai prie vartų sėdės koks 20 alkanų šunų, gerokai sunerimau. Gal geriau būčiau sutikęs tikrus vilkus…
… Prieš daug metų, kai gyvenome Beržėnų miškuose, turėjome šunį vardu Reksas. Reksas buvo gal tik pusės vilko didumo, o vistiek žmonės, pamatę jo pėdas, susijaudinę pranešdavo:
– Matėme vilko pėdas!
Aš mėginau aiškinti, kad tai Rekso pripėduota, bet žmonės tuo netikėjo, – tai tikro vilko pėdos. Ir kas su mumis bus, kai jų tiek daug prisiveisė?..
... Laimei, šunys taipogi atsikvošėjo ir, prisimindami visas žmonių jiems padarytas skriaudas, ėmė po vieną, po kelis, mažesniais būreliais atsilikti. Vistiek dar gera šunų kompanijos dalis vejasi mane, kol vieni priilsę, kiti nusprendę, jog nieko gero iš tokio sumanymo – ieškotis naujo šeimininko, neišeis, sustojo ir ilgai žiūrėjo man iš paskos. Tik vienas nedidelio ūgio, matyt, ilgai gyvenęs miške, nutarė žūtbūtinai prisišlieti prie manęs.
Toliau, kai jau nebesimatė šunų, sustojau ir pamėginau su juo susitarti. Tik kaip tartis, jeigu nežinau šuns vardo? Pradedu jį šaukti visiems žinomais vardais – Brisium, Margiu, Sargiu, Sabaliu ir dar, ir dar, mano šuniškų vardų atsargos senka, o jokio rezultato! Šunelis žiūri į mane, nesuvirpa nė uodegos galiukas – vėl neatspėjau. Pagaliau išnyra kaip iš ūkų vaikystėje girdėta pasaka apie tokį Rumpelštilcą, kurio vardo taip pat niekas nesugebėjo atspėti. Tad kreipiuosi į jų paskutinį sykį:
– Rumpelštilcai!
Šunelis smagiau ėmė sukti uodegą, bet vėl sustingo. „Aha!“ – nudžiugau, – reikia dar paspėlioti.
– Rumpeli! – kreipiuosi į šunį ir šis staiga, kaip koks mašinos varikliukas, užsivedė. Gal kelis šimtus kartų per minutę suko uodegą, pats visaip rangėsi, tad verčiant į žmonių kalbą išeitų:
– Taip, taip, atspėjai! Esu Rumpelis ir labai noriu bėgti tau iš paskos!
Pagaliau šunelis suprato, jog įnirtingas uodegos vizginimas, viso kūno virpinimas manęs neįtikins paimti jį sus savimi, atgulė vidury kelio, pasiruošęs tuoj pat pašokti ant kojų, kad tik duočiau jam nors mažiausią ženklą.
Kad ir kaip norėjau atsisukti, bet iškenčiau to nedaręs iki pat namų.
Gal po kelių dienų vėl važiavau tuo pačiu keliu ir už poros kilometrų matau – už griovio guli pakišęs leteną po galva mano pažįstamas Rumpelis. Negyvas. Kaip supratau – partrenktas mašinos.
Buvo pats pasiučiausias šunų, katinų ir kitų į juos panašių aršus naikinimo metas. Gaudė šunis miestų gatvėse, pasitaikydavo, jog išplėšdavo šunelį tiesiai iš šeimininko rankų ir kišdavo į tokią baisią mašiną – dujų kamerą. Suvažinėti šunį, bindzenantį nors pačiu kelio pakraščiuku – daugelis laikė savo patriotine pareiga ir šaunumo viršūne.
Rumpelis, laukęs ir nesulaukęs kvietimo, bent, kad atsisukčiau atgal, pats nusprendė bėgti iš paskos. Neatsisukau…
(Tęsinys kitose „Atolankose“)