Naujausios
„Ritmas kitaip“ išaugo į orkestrą
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzikos mokyklos pedagogo dalia?
– Esu kilęs iš kaimo – Verbūnų – Šiaulių rajone. Į Šiaulius atvykau po 10 klasės. Stojau į Šiaulių konservatoriją, norėjau mokytis chorvedybos, tačiau neįstojau, tuomet buvo didelės atrankos. Likus 2 dienoms iki rugsėjo 1-osios, buvęs konservatorijos direktorius Jonas Lamauskas manęs paklausė, ar nenorėčiau studijuoti mušamuosius. Gal todėl, kad buvau berniukas iš kaimo, su petnešomis, fizinio darbo matęs. Pasakiau, kad noriu. Taip nuo 2000 metų pradėjau studijuoti Šiauliuose. Trečiais mokslo metais, baigus 12-ą klasę, gerokai sumažėjo paskaitų. Pradėjau ieškoti, kaip panaudoti laisvą laiką, ėmiau ieškoti darbo. Mane priėmė Šiaulių 1-oji muzikos mokykla vienerių metų bandomajam laikotarpiui. Buvo 2003-ieji metai, taip dirbu ten iki šiol.
Kokia buvo jauno studento darbo pradžia?
– Mušamųjų klasės muzikos mokykloje nebuvo, nebuvo instrumentų, viską reikėjo sukurti nuo pradžių. Vieno posėdžio metu, kai reikėjo pasidalyti ateities planais, buvo sugalvota organizuoti mušamųjų festivalį, iki to laiko Šiauliuose to nebuvo. Pirmąjį festivalį surengėme 2006 metų rudenį. Buvo sukviesti kolegos iš Šiaulių miesto. Surengėme koncertą muzikos mokykloje. Festivalius organizuodavom kas dvejus metus, jie pamažu plėtėsi. Ir į tarptautinį festivalį buvo išsivystęs, nes sulaukėme dalyvių iš Latvijos. Gal prieš 10-metį pradėjome konkursus organizuoti. Iš pradžių tik ansamblių, vėliau – ir solistų. Groja tiek mušamųjų komplektais, kai galima atlikti ir populiariąją muziką, tiek melodiniais instrumentais, atliekant klasikinę muziką.
2006 metais gimusiam festivaliui reikėjo sugalvoti pavadinimą. Nebeprisimenu, bet kažkaip susidėliojo tie du žodžiai „Ritmas kitaip“.
Jūsų kolektyvas unikalus buvo tuo, kad grodavo įvairiais buities daiktais, ne vien muzikos instrumentais. Stebinote visą Lietuvą...
– Artėjant antrajam festivaliui važiavau į Vilnių, į grupės „Stom“ koncertą. Jie groja viskuo. Aš visą koncertą bijojau pajudėti, kokį įspūdį padarė. Tuomet su mokiniais sugalvojome festivaliui pagroti ne vien instrumentais, bet ir netradiciniais dalykais – dėžėmis, kėdėmis ir kitais. Tai mūsų grupę „Ritmas kitaip“ ir išpopuliarino.
Prasidėjo televizijos realybės šou „Lietuvos talentai“. Antrojo sezono metu organizatoriai važiavo per Lietuvą ir darė atrankas. Pasakiau mokyklos direktoriui, kad su vaikais dalyvausime šiame šou. Nuėjome į Kultūros centre vykusią perklausą. Mūsų paklausė, kuo grosime. Kai atsakėme, kad kibirais, „bambaliais“, pradėjo juoktis. Nespėjus sugroti iki galo, mes jau buvome pakviesti į šou. Patekome į finalą, kurį tuomet laimėjo šiaulietis Martynas Levickis. Dalyvavome ir vėliau vykusiuose šou, bet nueidavom iki pusfinalio. Komisija pasakydavo: „Duokit jauniems pasireikšti.“
Kaip kildavo idėja, iš kokių daiktų išgauti skambesį?
– Daug kas sudaro garsą. Tie „bambaliai“ (apie 20 litrų talpos nuo vandens – aut. past.) buvo skirtingai supjaustyti ir skleisdavo skirtingus garsus. Naudojome skirtingų dydžių kibirus, puodelius. Kadangi esu, kaip aplinkiniai sako, nagingas, visko prisimąstau ir mėgstu savo rankomis prisigaminti, tai prisimąstydavau tokių dalykų, kas tiktų scenai ir žiūrovui.
Tačiau dabar jūs muzikos mokykloje turite vieną geriausių mušamųjų instrumentų bazę. Kaip pavyko?
– Po talentų šou nusprendėme, kad mūsų mušamųjų atliekamoje muzikoje reikia melodijos. Apie 2011 metus gavau Šiaulių jaunojo menininko stipendiją. Už ją iš Amerikos parsisiunčiau „steel drum“ – plieninį būgną, gaminamą iš 200 litrų plieninės statinės. Nemeluosiu, bandžiau ir pats pasigaminti. Dar būdamas Verbūnuose kaliau aš tą statinę, bet nepavyko. Kai gavome minėtą būgną, atsirado melodija. Dabar turime du tokius būgnus, antrąjį parsisiuntėme iš Karibų.
Kai pamatė, kad mes judame, krutame, atsiradus galimybei instrumentų nupirko ir mokykla. Per 22 pedagoginio darbo metus sukaupėme vieną geriausių mušamųjų instrumentų bazę, jei ne pačią geriausią. Labai džiaugiuosi dėl vaikų. Turime marimbų, ksilofonų, vibrafonų, maršinių ir perkusinių instrumentų. Neseniai įsigijome varpus, tokių Šiauliuose neturi joks orkestras. Vaikams tai yra traukos priemonės – vieną kūrinį gali vienu instrumentu pagroti, kitą – kitu.
Mes perkame kūrinius, kurie nėra pigūs, juos Amerikoje rašo specialiai mušamiesiems, todėl mums reikia tų instrumentų. Pirmas gaidas nusipirkome susimetę pinigėlius, dar dvejas nupirko mokykla. Tai gražūs kūriniai, kuriuos Amerikoje groja stadionuose su pučiamųjų orkestrais, su šokėjomis – visas būgnininkų šou.
Tai kas šiandien yra „Ritmas kitaip“?
– „Ritmas kitaip“ gimė kaip festivalis. Po to atsirado kolektyvas. Vaikai auga, baigia mokyklą. Išsiskirstė tie, kurie pradėjo, kurie dalyvavo šou. Liko su manimi dviese: Evaldas Sidaras, jis šiandien yra mano kolega muzikos mokykloje, ir Titas Jukšta – gyvena Vilniuje, dirba Lietuvos kariuomenės orkestre, tačiau palaikome ryšį. Titui buvo 6 metai, kai grojo pirmą kartą. Mes trise turime grupę „Ritmas kitaip“.
Dabar į festivalį-konkursą atvyksta apie 100 būgnininkų.
Yra orkestras „Ritmas kitaip“, kuriame groja moksleiviai. Yra „Ritmas kitaip junior“, kuriame auga jaunieji muzikantai ir jie ateityje pakeis išėjusius pagrindinio orkestro atlikėjus. Kasmet muzikos mokykloje ugdome 30–40 būgnininkų nuo 6 iki 19 metų.
Dideli kolektyvai dalyvauja miesto šventėse: tiek valstybinėse, tiek pramoginėse. Važiavome į Vokietiją, kur grojo 3 000 būgnininkų, o mūsų kolektyvas laimėjo aukso medalį. Unikali patirtis buvo Kauno Dariaus ir Girėno stadione groti per Džesikos Shy koncertą. Pačiam buvo įdomu. O ir stadiono atidaryme koncertavome.
Dar yra klubas „Ritmas kitaip“...
– Mes, pagrindiniai grupės nariai, turime įkūrę pelno nesiekiančią asociaciją. Klubą įkūrėme gal prieš 10 metų, kai Lietuvos kultūros tarybai rašėme projektą, siekdami pasigaminti melodinius instrumentus, kad vaikai turėtų kuo muzikuoti. Mes nusipirkome uosio, raudonmedžio medienos, aliumininių vamzdžių ir Verbūnuose pagaminome 5 instrumentus: 3 marimbas, ksilofoną ir vibrafoną. Nuo tada mes pradėjome burti orkestrą. Kai atsirado finansinių galimybių ir profesionalių instrumentų mums nupirko mokykla, senuosius duodame vaikams namuose pasimokyti groti.
Dabar asociacija gali rinkti 1,2 procento paramą, galime gerinti orkestro būklę.
Dažnai išvykstate koncertuoti į kitus miestus, šalis?
– Mes turime daug didelių instrumentų, todėl mums sudėtinga keliauti. Neturime didelio transporto susidėti visiems instrumentams, mums beveik „fūros“ reikia. Kai į Vokietiją važiuojame, beveik viską gauname iš organizatorių, vežamės tik kelis nedidelius instrumentus. Ir Latvijoje tas pats.
Išvažiavimas dažniausiai vyksta maršiniais instrumentais ir grojame keliese. Tada sutelpame į „mikriuką“. Kai pas mus atvažiuoja į festivalį-konkursą, irgi visus instrumentus duodame. Porą trūkstamų instrumentų pasiskoliname iš S. Sondeckio menų gimnazijos.
Kūriniai gražūs, sudėtingi, norėtųsi daugiau koncertuoti su orkestru, tačiau didelių instrumentų logistika yra sudėtinga.
Vasarą, kai baigiasi mokslo metai, mes trise dalyvaujame miesto šventėse, privačiuose, įmonių renginiuose.
Kelią į muziką nutiesė tikslas gyventi kitaip
Kai nusprendėte pasirinkti muzikanto kelią, ar tėvai nebandė įtikinti, kad tai „nerimta“ profesija?
– Mano vaikystėje tėveliai sunkiai dirbo kolūkyje. Man buvo gal 14 metų, kai eidamas kartu su tėvais iš jų darbo pasakiau, kad taip nenoriu gyventi ir kažką darysiu, kad visą gyvenimą nereikėtų taip sunkiai fiziškai dirbti. Manau, kad mano svajonė išsipildė.
Kada į jūsų gyvenimą atėjo muzika?
– Tapti muzikantu man padėjo ir sėkmė. Nebuvau lankęs muzikos mokyklos, o muziką pradėjau liesti dar Verbūnuose, pas savo muzikos mokytoją grojau mažu akordeonu, mažais klavišiniais. Paskui mama pardavė karvę ir nupirko didesnį sintezatorių. Kadangi su tuo sintezatoriumi norėjau išmokti groti geriau, tai mokiausi pas Laurą Remeikienę. Ji tuo metu dirbo „Yamahos“ muzikos mokykloje Šiauliuose. Kartą važiuojant namo prie manęs prisėdo kaimynas Dainius Valiukas, jis tuo metu dirbo Šiaulių konservatorijoje, ir paklausė, kur mokysiuosi baigęs dešimtmetę. Pasakiau, kad nežinau. Pasiteiravo, gal norėčiau kažko su muzika. Bet taip pat paaiškino, kad muzikos mokyklos nelankiau, todėl reikės imtis privačių pamokų, solfedžio pasimokyti, pianinu pagroti. Iki dešimtos klasės baigimo buvo likęs pusmetis, ėmiau mokytis. Kaimynas labai padėjo. Jo dėka man pavyko.
Ar aš norėjau būti muzikantu, nežinau. Ar aš norėjau būti būgnininku? Kai man pasiūlė tą specialybę išvis nežinojau, koks tai instrumentas. Tačiau lipo, tiko, patiko. Darbas su mokiniais man patinka. Mane vaikai vadina vardu, mes turime gerą kontaktą.
Kai baigiau konservatoriją, man siūlė stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau nenorėjau prarasti darbo, tėvai vertėsi sunkiai, todėl stojau į Šiaulių universitetą studijuoti pedagogikos.
Džiaugiuosi, kad pasiekiau savo tikslą. Galvojau, gal tai nėra pasiekiama, bet kai nori, gali viską pasiekti. Aš manau, kad viskas, kas turi būti, yra sudėliota. Nesigailiu dėl nieko. Tikiuosi, kad ir man užteks jėgų, ir mokinių bus, kad galėtume tą mušamųjų muziką populiarinti.
Daugiau nei 20 metų ta pati darbovietė, aplinka. Niekada nesinorėjo pokyčių?
– Jei gyvenčiau tik namais ir darbu, taip, gal ir būtų nusibodę. Bet aš turiu daug užklasinės veiklos. Gaminu instrumentus, mėgstu statybas, pasistatėme kartu su tėvu nieko nesamdydami du namus (sau ir tėvams) per metus. 5–6 metus vedžiau renginius. Tačiau prieš porą metų vieną dieną supratau, kad perdegiau, todėl užtraukiau rankinį stabdį. Renginių vedimą, kitus naktinius darbus nustūmiau į šoną. Darau tai, kas man patinka, o man daug kas įdomu. Nesėdžiu ant sofos. Jei kažko negebu, ieškau būdų, kaip išmokti.
Nauja mano aistra – padelis. Su sūnumi pirmą kartą į padelio kortus nuėjome prieš metus. Nežinojome taisyklių, padaužėm kamuoliuką. O dabar važinėjame į turnyrus Kaune, Mažeikiuose. Kai atsibos, ieškosiu, kažko kito.
Kai atsibosta darbas, turi ieškoti dalykų, kas stumtų į priekį. Ieškai konkursinių, koncertinių kelionių, motyvuotų vaikų. Mes dirbame muzikos mokykloje, pažįstame savo mokinius „nuo iki“, mes su jais bičiuliaujamės, kartu paverkiame, kartu pasijuokiame. Pajauti, kurie vaikai yra motyvuoti ir dėl jų stengiesi dar labiau.
Esu savo vietoje. Kaip sakoma, jei nenori dirbti, rask mėgstamą darbą. Tai apie mane.
Kaip šeimoje reaguoja į jūsų mušamųjų „maniją“?
– 16-metis sūnus Justas, baigęs muzikos mokyklą, šiuo metu mušamųjų įgūdžius tobulina S. Sondeckio menų mokykloje. 13-metis Lukas turi kitokių pomėgių. Žmona Rita – mano studijų konservatorijoje grupiokė. Ji grojo akordeonu, tačiau šį instrumentą iškeitė į mušamuosius.
Kokia ši vasara jūsų laukia?
– Su abiem kolektyvais važiuosime į Vokietiją. Tik gaila, kad sutapo su moksleivių dainų švente. Vežamės ir jaunesnius mokinius, to nedarėme pernai. Savaitės kelionė su 30 mokinių yra šioks toks iššūkis, bet manau viskas bus gerai. Didžiojo orkestro didelė mokinių dalis baigia mokyklą ir po kelionės pabirs mokytis, studijuoti kitur. Daug mokinių baigę muzikos mokyklą lieka groti pas mus toliau, tačiau baigę vidurinę mokyklą išsiskirsto...
Ar Lietuvoje dar yra panašių kolektyvų, kaip „Ritmas kitaip“?
– Ansamblių yra, tačiau tokio dydžio ir su tokiu kiekiu skirtingų instrumentų orkestro, mums sakė, kad nėra nei Lietuvoje, nei Latvijoje.
O tuos „bambalius“ dar panaudojate?
– Turiu namuose, kartkartėmis panaudojame per koncertus, dėl šou.
