Naujausios
Atvirlaiškis, atkeliavęs ne iš tolimų užsienių, o iš Utenos, antspauduotas net keliais spaudais, valdiškais ir siuntėjo sukurtais. Jame net keli pašto ženklai su tautiniais motyvais, Vyčio ženklu. Šiandien publikuoju šį atvirlaiškį, netikėtai gautą iš Klemenso Kupriūno kaip liudininką. Pažinojau šį linkuvį, stebėdavau jo kūrybos kelio vingius ir Utenoje, ir Pakruojo erdvėse. Kartais net stebėdavausi, kad mane, šiek tiek jaunesnį, jis prisimindavo (Klemas mokėsi Linkuvos mokykloje kartu su vėliau irgi žurnalisto kelią pasirinkusiu fotografu Algiu Padora, aktoriumi Sigitu Račkiu). Ir visada susitikęs jis prisimindavo mano tėvuką Stasį Tumėną, su kuriuo turėdavo apie ką pasikalbėti, pavyzdžiui, apie tėvuko su bičiuliu Juliumi Mockumi remontuotą Linkuvos vandens bokštą, kuris traukė visus Linkuvos mokinius, tarp jų ir Klemą, ir mane.
Prisimenu, kaip pasinaudoję privilegija, kad ten darbuojasi tėvukas, su sesėmis ropštėmės į tą bokštą, vėliau didžiavausi nuo to bokšto viršaus nufotografavęs savo vaikystės „Smena“ Linkuvos panoramą. O Klemo ne viename darbe irgi užfiksuotas ne tik gražuolės Linkuvos bažnyčios bokštas, bet ir tas vandens bokštas, išsiskyręs tarp miesto vienaaukščių. O savo darbą-atvirlaiškį jis siuntė į Šiaulių biblioteką žinodamas, kad esu šioks toks knygos žmogus. Ačiū jam...
Pradžių pradžia
Kupriūnų pavardė Žiemgalos krašte nėra dažna, bet minima. „Lietuvių pavardžių žodyno“ II tome (1985: p. 1129) minimas tos pavardės vienintelis užfiksavimas – Linkuvoje. Čia nuoroda ir į pirminį asmenvardį Kuprys, kurį galima suprasti kaip kilusį iš liet. Kupris, Kuprys, Kuprius („kas su kupra, kuprotas“). Pirminiai žodžiai užfiksuoti ir apie Pakruojį, Biržus. Klemenso vardas kilęs iš lotynų kalbos, o jo trumpinys Klemas (Pakruojy girdima ir Klemė).
Klemu jį vadindavo Linkuvos žmonės, taip jis prisistatydavo ir pats. Būsimasis kūrėjas perėmė savo tėvo Klemenso Kupriūno (g.1926) vardą, o jo mama Adelė Kupriūnienė-Gegieckaitė (g. 1927) irgi buvo kilusi iš Laborų kaimo.
Klemensas Kupriūnas gimė 1951 m. balandžio 9 d. Šeima nebuvo atklydėlė, gyveno Kalpokuose, Linkuvos pakalnėje. Šeimoje gimė du berniukai: Klemensas ir Tomas bei seserys Adelė Kupriūnaitė-Bražinskienė ir Genovaitė Kupriūnaitė-Palavinskienė.
Didelei šeimai nebuvo lengvas gyvenimas, gal todėl Klemenso biografijos takai iš Linkuvos, kurioje jis mokėsi iki 1969 m., pasisuko gyvenimo trajektorijomis, kurios žadėjo anksčiau įgyti specialybę, darbą. Jis mokėsi fotografijos Vilniaus technologijos technikume (dabar – Vilniaus kolegija), menų – Vilniaus dailės mokykloje (dabar – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), vėliau Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, kuri užtikrino atlygį jau Utenoje.
Plačiašakė veikla Utenoje
Čia jis gyveno, dirbo, kūrė, aplinkinius stebino nuo 1972 m. iki pat netikėtos mirties 2022 m. Čia jis ir pasireiškė kaip plačiabriaunė asmenybė, kuriai rūpėjo įvairiausios gyvenimo erdvės. Neatsitiktinai 2013 m. Utenoje leistas Utenos kraštiečių kultūrinis žurnalas „Indraja“ citavo jo žodžius: „Visko žemėje ir po žeme yra. Visko. Mes net nežinome, kiek? Taip pat ir jausmų, ir pažinimų, ir kvapų, ir meno srovių...“
Klemensas veiklą Utenoje entuziastingai pradėjo nuo fotografijos – į jo vedamas pamokas, būrelius noriai rinkosi iš pradžių moksleivai, o vėliau ir suaugusieji. Duoną užsidirbdavo tapęs laikraščio „Lenino keliu“ (nuo 1989 m. – „Utenis“) fotokorespondentu. Jo darbus skaitytojai atpažindavo, vertindavo.
Utenoje Klemensas-Klemas išbandė daug meno rūšių, jo kūrybos amplitudė labai plati – darbavosi, kūrė tapybos, skulptūros, knygų grafikos, meninės fotografijos srityse, buvo savito braižo eiliuotojas. Klemensas ne tik kūrė ekslibrisus, bet ir tapė, raižė kartoną, iliustravo knygas, kalė akmenį, organizavo tarptautinius mažosios grafikos konkursus, plenerus, parodas. Su „Žaliaduonių“ teatro režisiere uteniške Alma Eigerdiene jie pastatė poezijos spektaklį „Meilės spalvos“, aktyviai dalyvavo krašto literatų klubo „Verdenė“ veikloje, klubui kūrė plakatus, afišas.
Nėra abejonės, kad didžiausia aistra kūrėjui buvo ekslibrisai, knygos ženklai, vadinamieji „grafikos aforizmai“. Dailės specialistai pirmiausia jį pristato kaip vieną savičiausių, ryškiausių Lietuvos ekslibriso meistrų, priskaičiuojama, kad jis yra sukūręs per 6000 ekslibrisų, kurie buvo eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje, nugulę žmonių bibliotekose.
2011 m. K. Kupriūnui įteikta Utenos rajono meno ir kultūros premija. 2010 m. jis tapo tarptautinės ekslibrisų ir mažosios grafikos konkursinės parodos „Žalgiris – 600“ II premijos laureatu. Ne vienas ekslibristo darbas buvo įvertintas tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Lenkijoje, Turkijoje, Kazachstane, JAV.
Dailininkas personalines parodas rengė įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat Lenkijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Švedijoje. K. Kupriūno ekslibrisų yra Lietuvos kultūros ir meno įstaigose, privačiose kolekcijose, įvairiuose Lenkijos muziejuose, Belgijoje, Japonijoje.
K. Kupriūnas visada buvo ieškojimų kelyje, eksperimentuodavo. Jo knygos ženklai keitėsi, transformavosi į ekslibrisų koliažus. Klemensas buvo laisvas menininkas, niekada neužsidaręs siauruose rėmuose. Jis buvo tarsi laisvai skraidantis paukštis. Kalbėdamas apie savo kūrybą jis yra pasakęs: „Ypatingą reikšmę mano kūryboje užima paukštis. Tai jungtis žemės su dangumi. Laisvės, ilgesio, laukimo simbolis, liūdesio, džiaugsmo ir rūpestingumo. Mes labai į juos panašūs, net charakteriais“.
Klemenso kūrybą išskirdavo Lietuvos menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus, tapytojas, grafikas, ekslibrisų virtuozas Vincas Kisarauskas, kuris irgi akcentavo šią Klemo kūrybos sritį: „Tuose nedideliuose lapeliuose, kurie skiriami paženklinti to ar kito asmens knygas, dailininkas stengiasi perteikti knygų, bibliotekos savininko esminius bruožus, kartais pabrėžti kurią nors vieną būdingą savybę arba surasti lakonišką, nesudėtingą, žiūrovui lengvai suprantamą simbolį, palyginimą, hiperbolę, kuri nusako knygos savininko būdą, bendrą nuotaiką, vyraujančią žmogaus dvasios spalvą. Kartu stengdamasis perteikti tuos ar kitus žmogaus bruožus, Kupriūnas kartu perteikia ir save. Pažiūrėkime į tas jo sukurtas miniatiūras. Nerasime jose pedantiško krapštymosi, detalaus išskaičiavimo ar pasyvaus šnekėjimo. Visi tie maži piešiniai alsuoja romantiniu pakilumu, emocija ir laisvumu. Štrichas, vaizdai, atributai, elementai ekslibryje yra sujungti stiprios dvasinės nuotaikos, savotiško energijos pertekliaus ir erdvės jausmo“.
Ryšys su gimtine
Klemenso 75-ųjų gimimo metinių dienomis kūrėjas šį mėnesį pagerbtas ne tik Utenoje, kur jis praleido ilgiausią ir produktyviausią gyvenimo tarpsnį iki pat mirties 2022 m. Jis prisimenamas ir gimtinėje Linkuvoje, Pakruojyje, Žeimelyje, kur „Žiemgalos” muziejui prieš pat mirtį, tarsi nujausdamas, kad reikia galvoti apie palikimą, 2021 metų vasarą čia surengė įspūdingą parodą bei gimtajam kraštui padovanojo 120 savo mažosios grafikos darbų.
Nors Klemensas gyveno Utenoje, jis niekada nepamiršdavo savo gimtojo krašto, buvo Pakruojo kraštiečių klubo „Žiemgalos“ draugijos narys, aktyviai dalyvaudavo parodose ir pleneruose Pakruojyje, Šiauliuose.
Minėtini ekslibrisų konkursai ir parodos: „Pakruojis ekslibrise“ (1986 m. Pakruojis), „Respublikos bibliotekų ekslibrisai“ (1986 m. Vilnius ir Pakruojis), „Ex libris. S. Ušinskas in memoriam“ (1990 m. Pakruojis), „Ex libris Simonui Daukantui – 200“ (1992 m. Šiauliai), „Ex libris. G. Bagdonavičius. 1901-1986. Šiauliai“ (1997 m. Šiauliai), „Ex libris. Kryžių kalnas. Šiauliai“ (2001 m., Šiauliai), „Ex libris. ŠU Humanitariam fakultetui – 50“ (2006 m. Šiauliai). 2001 m. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos organizuotam tarptautiniams ekslibrisų konkursui K. Kupriūnas pristatė net 65 knygos ženklus.
Daug galima kalbėti apie Klemensą, jis to nusipelnė, pavyzdžiui, kad sukūrė, ko gero, pirmąjį pasaulyje paminklą ekslibrisui. 1985 m. rugsėjo 27-ąją, ekslibrisų konkurso parodos atidarymo dieną, Pakruojo miesto centre, Vytauto Didžiojo gatvės skverelyje buvo atidengta K. Kupriūno sukurta dekoratyvinė skulptūrinė kompozicija iš girnų „Ex libris“, tai unikali skulptūra pasaulyje, skirta ekslibrisui.
Šią skulptūrą atidengė Klemenso autoritetas ir mokytojas, charizmatiškasis šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Jau daug metų sklinda mitai ar tiesiog liudijamas kultūrinis faktas, kad skulptūrą atidengęs vyriausias ekslibrisų konkurso dalyvis dailininkas G. Bagdonavičius atsiklaupė ir taip pagerbė neregėtos negirdėtos pasaulyje skulptūros ekslibrisui, knygai autorių.
Skambus tada buvo įvykis Pakruojyje. Kaip prisimena pakruojietė žurnalistė Nijolė Padorienė, paminklo atidarymo išvakarėse ir visą naktį triūsė du mokyklos laikų Linkuvoje bendramoksliai: „Po nemigo nakties, kai pats vienas Klemas lipdė girnas, Algis (Padora) padėjo surasti stipriausio cemento tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. Rytą kompozicija jau laukė iškilmių...“
Ir dar prisimenama, kad Klemas norėjo ir prašė, kad paminklo knygų ženklui papėdėje žydėtų nasturtos – lietuviški žemčiūgai. Kurį laiką skverelio šeimininkai nepamiršdavo šio autoriaus noro.
Priminsiu, kad 1988 m. gruodžio 17 d. Pakruojyje teisininko J. Nekrašiaus iniciatyva buvo įkurtas visuomeninis ekslibriso ir knygos muziejus, su kuriuo aktyviai bendradarbiavo ir K. Kupriūnas. Kaip teigia J. Nekrašius, Klemensas nuolat atsiųsdavo jam savo naujų ekslibrisų, lankstinukų, parodų katalogų ir plakatų. Kolekcininko lobyne ir per 20 ekslibrisų, sukurtų jam. Gaila, kad daugiau kaip po 30 metų ekslibriso muziejaus ir apskritai ekslibrisininkų veikla Pakruojyje užgeso, šis židinys persikėlė į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąją biblioteką, kur iki 2014 metų veikė Ekslibriso muziejus, o nuo 2015 metų – Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas.
Tekstai – sudėtinė kūrinių dalis
Klemenso kūriniai, prisodrinti jo prozinių tekstų ar neįmantrių eiliavimų, kažkodėl man primena laisvąjį Rytų Lietuvos tautodailės korifėjų dievdirbį Lionginą Šepką, kurio stilizuotos, gausiai ornamentuotos skulptūros papildytos drožinėtais tekstais. Minėtina ir Klemenso kūrybos sąsaja su netoli Šiaulių, greta Meškuičių gyvenusiu ir savo egzistencijos žemėje pasaulį kūrusiu Kostu Gendvilu, kurio primityvistiniai paveikslai, eiliavimai ant kartono ir sienų stebindavo lankytojus, tautodailės specialistus savo gyvenimo filosofijos raiška.
Viso to galima įžvelgti ir K. Kupriūno kūryboje. Jis mėgo pasitelkti krašto istorines detales, asmenvardžius, vietovardžius, kurie praplečia autoriaus grafikos štrichus, tampa vietos liudytojais: „Lygumos lygumos, / Lygumos žalios / Alksnių miškeliai. / Ir platūs laukai / Slėniais ir pievom / vingiuoja upelis, / Soduose skendi / Žeimelis čionai“;
„Matau juos slenkančius iš amžių glūdumos / Rūsčių kovų liepsnos nugairinti veidai / Išplėštas židinys prie Lielupės plačios, / O priešais – sunkūs tremtinių keliai ! / Kur Mežuotnė? Kur Tervėtė? Kur Sidabrė sena?“
Tarp tekstų vietos atsiranda žymių Žiemgalos asmenybių vardams: kraštotyrininkas, Šiaurės Lietuvos malūnų metraštininkas Jonas Treškevičius, žymusis Žiemgalos tyrinėtojas Juozas Šliavas, kalbininkas Kazimieras Garšva, bibliotekininkė Genutė Juodytė ir kiti. Tuose Klemenso kūriniuose, prisodrintuose originalių, savitų tekstų, eiliavimų, įžvelgi, perskaitai, perpranti autoriaus požiūrį į savo gimtinę, Žiemgalą, tarmę. Apskritai į pasaulio sandarą. Jo epinis žodis tarsi atkeliavęs iš protėvių pasaulio, jo eiliavimui nelabai tinka ir tradicinės poezijos terminas.
Kai kam Klemenso darbai gali atrodyti perkrauti, kiti gali pasigesti ritmo ar rimo dermės, bet taip, matyt, atrodo tiems, kurie nejaučia Žiemgalos pulso, krašto istorijos, čia gyvenusių šviesuolių pėdsako. Dirbčiau universitete, būtinai pasiūlyčiau kursinį darbą, kuriame būtų aptarti, išanalizuoti Klemenso kūrinėliuose vietos randantys tekstai, nes tai nėra atsitiktiniai literatūros paribiai, remarkos. Ir tų tekstų nekyla liežuvis laikyti marginaliniais, paraštiniais, atsitiktiniais, nes be jų būtų ištrintas kūrėjo veidas, stilius, savastis. Tų tekstukų vizualika, šriftas, žodžių gelmė, atspindinti autoriaus filosofiją, įspūdinga, paveiki, informatyvi, jaudinanti, išjudinanti sielą.
xxx
Anksti mus paliko Klemensas-Klemas. Nors sklido gandai apie jo jėgą (pasakojama, kad jis mažuoju piršteliu kilnodavo 32 kg svarsčius), darbas naktimis (dieną dirbo atlygiui užsidirbti, naktį – kūrė), jį išsekino: „mažai pasakiau / naktys juodos / metai trumpi /širdį išvargino / sieloj vartai / mažai pasakiau / durys užsiverdavo / ties manimi / bėgau žeme / basas likau / tiek nedaug / pasakiau / kur nuskrido / paukščiai / nežinau“, – rašė jis dar 2007 metais.
Nebepaskambins jis savo bendraminčiams naktimis valandų valandas pasikalbėti, pasitarti, pasipasakoti, nebepasikvies jų į savo įsimintiną sodybą, nebeatvyks į parodas su pluoštu naujausių kūrinių, kuriuos noriai dalindavo bičiuliams, grafikos gerbėjams, kraštiečiams.
Jis kūrė kitiems, dabar jį pri(si)mena ir jam kuria kiti, iš kurių bene daugiausiai ekslibrisų, skirtų Klemensui, sukūrusi darbščioji žiemgalė dailininkė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikiančio Grafikos centro darbuotoja Lolita Braza (Brazauskaitė), mielai pristatanti savo darbus ir šiose „Atolankose“. Bibliotekos Grafikos centre šiuo metu rengiamas išsamus enciklopedinis Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinynas, kuriame pristatomi XX– XXI amžiaus ekslibriso kūrėjai. Tarp jų nemažai vietos skiriama ir Klemensui Kupriūnui, kūrėjui, niekada nenutolusiam nuo savo žiemgališkųjų šaknų.
