Naujausios
Sekmadienį labiausiai nuo priešo kentėjo Juodosios jūros uostas Odesa, kuriame raketai pataikius į gyvenamą namą žuvo 33 metų moteris su dviejų metų dukrele bei jų kaimynė.
Šeštadienį okupantai pražudė penkis į turgų ėjusius Nikopolio miesto gyventojus Dnipro regione. Dronų spiečius Nikopolyje atskrido ne naktį, o vėlų rytą – būtent tuo metu, kai turguje būna daugiausia žmonių. Penki gyventojai žuvo, 28 sužeisti, dalis yra kritinės būklės.
Ketverius karo metus okupantai civilius objektus beveik visada atakuodavo naktį, tvirtindami, jog taip siekia apsaugoti žmonių gyvybes, nors šie vis tiek žūdavo.
Prieš pusantro mėnesio maskviečiai pakeitė taktiką, ir dabar dauguma dronų bei raketų atlekia dieną.
Karo analitikas Denisas Popovičius visuomeniniame radijuje „Suspilne“ tvirtina, jog tokiu būdu Kremlius nori žlugdyti Ukrainos ekonomiką. Mat paskelbus oro pavojų dėl į šalies oro erdvę įskridusių dronų ir raketų, įmonės privalo darbuotojus siųsti į slėptuves, tad tenka sustabdyti ir gamybos procesą. Kadangi oro pavojus gali tęstis kelias valandas ar net visą dieną, įmonių veikla dėl to yra paralyžiuojama.
Dėl padažnėjusių atakų prieš traukinius neseniai buvo priimtas specialus nutarimas. Pagal jį mašinistas privalo sustabdyti garvežį, jei rajone, kuriuo važiuoja keleivinis traukinys, paskelbiamas oro pavojus. Visi keleiviai privalo išlipti iš vagonų ir dėl saugumo nutolti daugiau nei šimtą metrų.
Situacija dėl to kartais tampa kurioziška. Pavyzdžiui, vieno traukinio keleiviai, net mamos su žindomais kūdikiais, naktį tris kartus buvo priversti lipti iš traukinio ir laukti pažliugusioje pievoje, kol baigsis oro pavojus.
Man keliaujant iš Charkivo į Kyjivą to patirti neteko, tačiau dėl bombardavimo pažeistų elektros laidų buvome priversti Poltavoje persėsti į kitą traukinį, ir kelionė užtruko nebe penkias, o aštuonias valandas.
Prieš keletą dienų teko matyti kraupų vaizdą vienoje veterinarijos klinikoje, į kurią smogė Rusijos dronas.
Okupantai ne pirmą kartą atakuoja veterinarijos klinikas, ne kartą bombardavo ir gyvūnų prieglaudas, tuo šokiruodami visą Vakarų pasaulį.
Šalia Kyjivo esančioje Čabanų gyvenvietėje buvo vienintelė veterinarijos klinika, o dronas vidurdienį atskrido tiesiai į ją, pražudydamas keliolika kačiukų ir šuniukų.
Klinikos darbuotoja Albina Krikun papasakojo, jog paskelbus, kad dronas lekia link kaimelio, darbuotojams buvo įsakyta nusileisti į rūsį, todėl visi atsipirko vien dideliu išgąsčiu.
Antrame aukšte esančiame „ligoninės“ kambaryje narveliuose buvę sergantys gyvūnėliai visi sudegė ar užduso smalkėse.
Prieš du mėnesius dronais okupantai atakavo šunų prieglaudą „Duok leteną, drauguži“ Zaporižėje, sunaikindami pastatus, užmušdami penkiolika šunų ir sužeisdami vieną darbuotoją.
Barbarizmas sukrėtė visą šalį, ir per dvi dienas žmonės suaukojo lėšas prieglaudos atstatymui.
Gyvūnų mylėtojai demonstruoja didžiulę drąsą – vyksta į pafrontės gyvenvietes išgabenti paliktų augintinių. Nuo priešo bėgantys žmonės ne visada turi galimybę pasiimti augintinius.
Bėgdami nuo staiga priartėjusių okupantų, kaimo žmonės neretai likimo valiai priversti palikti ir didesnius gyvūnus – karves, arklius, ožkas. Ypač dažnai tai pasitaikė karo pradžioje. Pavyzdžiui, ties Vilhivkos kaimu netoli Charkivo, nusistovėjus fronto linijai, iš gyvenvietės išsibėgiojo beveik visi žmonės. Keletas pasilikusių asmenų vėliau man pasakojo matę prie vandens telkinių įvairius naminius gyvūnus, o gatvėse regėjo, kaip išbadėję šunys ėda žuvusių okupantų lavonus. Ukrainiečių kariai po išvadavimo dalį paliktų šunų nuvežė į prieglaudas, o dalį nušovė, nes šie tapo sulaukėję ir ėmė puldinėti net karius.
Okupantų žiaurumas, atrodo, neturi ribų. Įsiveržę į Charkivo pakraštyje esantį Feldmano ekoparką, okupantai į narvuose laikomus paukščius bei keturkojus šaudė savo malonumui. Ekoparkas buvo ne kartą bombarduojamas, nors jame, be prižiūrėtojų ir gyvūnų, nieko daugiau nebuvo.
Per bombardavimus žuvo daugiau nei trys šimtai gyvūnų bei šeši darbuotojai. Žuvo ir penkiolikametis vienos gyvūnų šėrėjos sūnus, atėjęs padėti išvežti gyvūnus į saugesnes vietas.
Šios žudynės nutiko karo pradžioje, tačiau ekoparkas ir vėliau ne kartą buvo bombarduojamas. Daugumą retų ekoparko augintinių pavyko išvežti į kitų miestų zoologijos sodus, tačiau dalis liko. Kai kurie jų taip „prisitaikė“ prie karo, jog ėmė mėgdžioti naujus garsus. Pavyzdžiui, baltieji vilkai puikiai išmoko mėgdžioti oro pavojaus sireną, kad net prižiūrėtojams tapo sunku atskirti staugimą nuo sirenos.
