Naujausios
Pensijas kaupusiems žmonėms pradėjus atsiimti pinigus iš antrosios pakopos lyg spiečiai pavasarinių uodų pakilo pulkai veikėjų, prisistatančių ekspertais ir vertintojais. Galimybę atsiimti antroje pakopoje sukauptus pinigus jie prilygina vos ne pasaulio pabaigai.
Kas dabar bus? Žmonės ištaškys pinigus! Pravalgys. Prisipirks naujų televizorių. Atiduos vaikams ir anūkams. Maža to, padidėjęs vartojimas iškreips ekonomiką. Į aukštumas šaus būsto kainos.
Kiek „nuoširdaus rūpesčio“ dėl svetimų, ne ekonomistų ir ekspertų, o piliečių uždirbtų ir sukauptų pinigų! Koks nepasitikėjimas uždirbti gebančiu, bet esą protingai išleisti negebančiu žmogumi.
O gal atvirkščiai? Tai raudos dėl sumažėjusių pensijų fondų valdytojų pelnų? Juk sukauptus pinigus atsiėmus bent pusei kaupusių gyventojų, fondai, įdarbinę būsimųjų pensininkų pinigus, „nuskurs“. Tik kodėl taip garsiai neraudota, kai dalis pensijų fondų pinigų atsidūrė tarp Stepukonio praloštųjų keturiasdešimties milijonų?
Beje, tai nė kiek nestebina. Juk Lietuvoje nepriimta, kad eilinis žmogus, mokantis mokesčius valstybei, bent metus ar pusmetį pagyventų geriau, saugiau nespaudžiamas finansinių rūpesčių.
Gal išpildytų kokią nors seną svajonę, kurios nepajėgs išpildyti būdamas pensininku? Gal sutvarkyti svarbų, neatidėliotiną reikalą? Gal pasikeisti sąnarį, kad ilgiau vaikščiotų savo kojomis? Galiausiai, kad ir pravalgyti... Nes ne kasdien eilinis nedaug uždirbantis lietuvis gali pasilepinti kokybiškesniu maistu. Regis, koks kieno reikalas, kur jis išleis savo sukauptus pinigus?
Deja, stambųjį kapitalą dažniausiai atstovaujantiems ekonomistams ir politikams atrodo kitaip. Bevelytų lyg sargiai kasdien budėti prie piliečių pinigų ir nurodinėti, kur ir kiek galima jų išleisti.
Geriau, be finansinių rūpesčių gyventi nusipelnė tik partijos, kurioms kasmet iš valstybės biudžeto suleidžiamos solidžios šimtatūkstantinės finansinės injekcijos. Politikai, kurie kiekvieną mėnesį gauna už minimumą dirbančio ar pensininko metų pajamoms prilygstančias algas ir dar gali jas papildyti privilegijomis bei kyšiais. Būsimųjų pensininkų pinigus „įdarbinantys“ fondų valdytojai. Ir būrelis kitų veikėjų, kuriems pasisekė prisiurbti prie europinių ar amerikoniškų pinigų visokiausių projektų pavidalu.
Eiliniam žmogeliui geresnis gyvenimas – tabu. Tegu ir iš savo uždirbtų pinigų. Juk net iš banko negali paimti visos reikiamos sumos. Yra mėnesio, dienos limitai. Viršijai limitą – susimokėk bankui. Nors pinigai – tavo ir laikomi kasdienėje einamojoje sąskaitoje...
Sistema sureguliuota taip, kad Lietuva, būdama viena iš brangiausių šalių Europoje pagal maisto, degalų, nekilnojamojo turto, būsto nuomos, šilumos, atliekų tvarkymo ir kitus komunalinius mokesčius bei kai kurių paslaugų kainas, tuo pačiu yra viena skurdžiausių šalių pagal gyventojų pajamas.
Todėl nieko nuostabaus, kad žmogus, gavęs galimybę panaudoti sukauptus pinigus, čia ir dabar skuba tai padaryti. Nes kitos galimybės nebus.
Antai darbingo amžiaus Sonata darbe privalo daug judėti. Vairuoti automobilį. Iš jo išlipti ir vėl įlipti dešimtis kartų per dieną. Skauda kojas. Reikia keisti kelio sąnarį. Ligonių kasų finansuojamos operacijos reikia laukti porą ar bent pusantrų metų. Nedarbingumo pažymėjimo ilgesniam laikui gydytojai neduoda. „Atsiėmusi sukauptus pinigus, susimokėsiu už operaciją, ir būsiu vėl darbinga. Galėsiu vėl kaupti lėšas antrojoje pakopoje,“ – atsiradusia galimybe džiaugiasi moteris.
Tris vaikus auginanti šeima nuolat patiria sunkumų ir išlaidų dėl senos skalbyklės. Skalbti tenka kasdien, kartais net po kelis kartus. Vaikus į darželį reikia leisti švariais drabužiais ir dar įdėti pasikeisti. Namuose perrengti – ir ne po vieną kartą.
Po tūkstantį eurų uždirbantys tėvai niekaip negali sutaupyti naujai skalbyklei. Gyvena nuo algos iki algos. Vos sutenka maistui, mokesčiams ir kitiems būtiniausiems dalykams. Remontuoti skalbyklę kviečia meistrą. Tas nulupa kelias dešimtis eurų. O skalbyklė dėl remonto nepajaunėja.
Atsiėmę pinigus trijų vaikų tėvai atsinaujino visą buitinę techniką. Nupirko pianiną, muzikos mokyklą lankančiai dukrai. Gyvenimas bent šiek tiek pašviesėjo ir palengvėjo. „Suprantu, jog gyventi dėl ateities – rimta ir atsakinga, – mintimis dalijasi mama Milda. – Bet ateičiai taupyti šiandien skurstant, stokojant net kokybiškesnio maisto – neracionalu. Tos ateities gali ir nesulaukti. Gyventi reikia šiandien.“
Ramutė ir Jonas svajojo sutaupyti lėšų, kad Vilniuje gyvenantis sūnus galėtų paimti paskolą būstui ir turėtų pinigų pirmajam įnašui. Mokėti paskolą už savą būstą – pigiau negu nuomotis. Ir gyvenimo kokybė – kita. Tėvai džiaugiasi atsiradusia galimybe paimti sutaupytas lėšas.
Iš savo darbo gyvenančiam, prie politinių partijų ar kokių nors „gelbėjimo“ fondų bei projektų ir projektukų pinigų neprieinančiam žmogui Lietuva kasdien vis labiau tampa neįperkama šalimi. Todėl, radę galimybę gauti papildomą pinigėlį žmonės ja ir pasinaudoja, kol poreikiai – dideli, kol reikia auginti mažus vaikus ar remti studentus. Kol ir patiems dar daug ko norisi.
Keista, kad to nemato ar nenori matyti visokio plauko ekspertai ir ekonomistai, šaukiantys gvoltu, kad žmonės neinvestuos, o čia ir dabar išleis iš pensijų fondų atsiimtus pinigus. Toks požiūris, kad fonduose sukaupti pinigai bus tiesiog iššvaistyti žemina lietuvį. Suprask tik fondų valdytojai žino, kaip elgtis su piliečių pinigais.
Tačiau iš tiesų darbštus, santūraus charakterio lietuvis nelinkęs švaistyti pinigų.
Švaisto tik tie, kurie gyvena iš atsitiktinių darbų. Gauna atlygį už dieną ir tuoj pat prapila. Namo sugrįžta vinguriuodami pagrioviais. Bet dauguma jų nemoka nei valstybei, nei „Sodrai“, nekaupia ir antrojoje pensijų pakopoje. Tokių žmonių yra visose šalyse.
Kas dirba, moka mokesčius ir kaupia pensijai, žino pinigo vertę.