Naujausios
Pastaruosius trisdešimt Nepriklausomybės metų lietuvių literatūra žvilgsnį kreipė į miesto kultūrą, mieste gyvenantį žmogų ir tam tikra prasme romantizavo skubantį, karjeros siekiantį, aktyvų visuomeninį gyvenimą gyvenantį individą. Sovietmečiu kaimo įvaizdis sąmoningai dengtas būtais ir nebūtais dalykais. Atgavus Nepriklausomybę daugelis svajojo, kad Vilniuje atsirastų dangoraižiai, kad jis taptų intensyvus kaip Paryžius, Berlynas, Londonas ar Niujorkas.
Vis tik didelis gyvenimo tempas ir informacijos gausa nėra organiška žmogaus organizmui, kuris daugiausiai gyvavo gamtos apsuptyje. Žmogus nesikeičia taip greitai, kaip gali keisti aplinką aplink save. Dabar pastebimas vis didesnis jaunimo grįžimas į gamtą, grįžimas gyventi į kaimą, kuris dėl didelės emigracijos stipriai ištuštėjo. Jaunimas gręžiasi į gamtą, todėl išeivijoje gyvenusių lietuvių kūryba, kurioje juntamas kaimo ir gamtos ilgesys, ima vėl rezonuoti.
Miesto ir kaimo priešprieša lietuvių literatūroje dažna, tačiau dabar tarsi iš naujo atgyja bežemių tekstai. Bežemiais lietuvių literatūroje vadiname autorius, kūrusius tremtyje, kurie išgyveno stiprų gimtosios žemės ilgesį, tiksliau tariant – Lietuvos ilgesį. Daugelis jų emigravo gyventi didmiesčiuose, palikę ramų kaimo gyvenimą Lietuvoje. Ir visų pirma šis kūrinys gimė įsikvėptas Jono Meko kūrybos ir jo pjesės „Pati pradžių pradžia”.
J. Mekas daugybėje kūrinių reflektavo tremties, tapatybės, nostalgijos ir prisitaikymo svetimoje kultūroje temas. Įkvėpti J. Meko – tai reiškia, esame įkvėpti jo asmeninių išgyvenimų, tremties ir vienišumo jausmo, gimtinės ilgesio, tapatumo paieškų, laiko trapumo ir kitų egzistencinių klausimų, kylančių žmogui, atsidūrusiam istorinių lūžių kryžkelėje, karo nuniokotame pasaulyje, kuris rezonuoja su šių dienų pasauliu. Įkvėpti J. Meko pjesės „Pati pradžių pradžia” bei jo gebėjimo sufokusuoti žmogaus žvilgsnį į čia ir dabar pulsuojančią gyvą gamtą, kuri egzistuoja be jokios žmogaus pastangos, be jo proto pastangos.
Taip pat pasitelkę kitų išeivijos lietuvių jau klasika tapusius tekstus – Antano Škėmos „Balta drobulė”, Alfonso Nyka-Niliūno „Eldorado” ar Kazio Bradūno „Donelaičio kapas” – atliepiame šiandieninį žmogų, kurį pavadinome „Homo asfaltus”. Šie kūrėjai literatūroje priskiriami bežemiams, nes visi kūrė išeivijoje, dažniausiai dideliuose pasaulio miestuose. Ir šį jausmą – ilgesį gimtosios žemės, mes perkeliame į šiandieninį Homo asfaltus, kuris globaliame pasaulyje, jaučiasi lyg tremtyje ir ieško savęs.
Homo asfaltus važinėja "Boltu" pirmyn atgal, lygiai kaip Garšva (A. Škėmos „Drobulė”) liftu kylantis aukštyn žemyn, visiškai praradęs prasmės jausmą.
Homo asfaltus gyvena pasaulio pabaigos nuojauta dėl vykstančio karo ir vis tiek labiausiai gali rūpintis nuvytusiomis begonijomis.
Homo asfaltus gyvena praradęs namų, savo žemės jausmą, suabejojęs ar po asfaltu dar yra žemė...
Spektaklio kompozitorius – Dominykas Digimas, režisierė – Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, scenarijaus ir libreto autorė – Lina Laura Švedaitė, kostiumų dailininkė – Izabelė Narečionytė
Spektaklyje dalyvauja valstybinio ansamblio „Lietuva“ choras ir orkestras, solistė – Smiltė Murencevaitė-Janušienė, dirigentas – dr. Egidijus Kaveckas.
Bilietus platina Bilietai.lt