Naujausios
Radviliškio miesto kultūros centre pristatyta knyga „Imtynininko keliu: kilimo inteligento auklėtinių prisiminimai“. Knyga – apie ilgametį imtynių trenerį Fiodorą Vladimirovą per jo auklėtinių patirtis.
Didžiąją knygos dalį sudaro buvusių auklėtinių pasakojimai. Prie projekto aktyviai prisidėjo ir visuomenėje žinomi asmenys, kurių indėlis padėjo užtikrinti, kad leidinys būtų ne tik asmeniškas, bet ir prasmingas platesniame sporto kontekste.
Knygos autorės Evos Jagminaitės-Kazlauskienės teigimu, šis leidinys pasakoja ne apie pergales ant kilimo, o apie vertybes, kurias treneris nuosekliai perdavė savo auklėtiniams – pagarbą, atsakomybę ir bendrystę. Pokalbiai, pasak autorės, ne visada buvo lengvi – prisiminimai kėlė emocijas, reikalavo laiko ir pasitikėjimo. Tačiau būtent tai leido sukurti tikrą, neformalų trenerio portretą.
Vienas stipriausių knygos „Imtynininko keliu: kilimo inteligento auklėtinių prisiminimai“ pristatymo vakaro momentų įvyko tuomet, kai treneriui F. Vladimirovui buvo įteikta knyga. Iki tol jis nebuvo jos laikęs rankose – tik padėjo faktine informacija ir siūlė galimus pašnekovus. Iškilmingai į sceną atneštas leidinys tapo ne simboliu, o gyvu susitikimu su savo paties gyvenimo keliu. Trenerio padėka buvo paprasta ir nuoširdi – skirta kiekvienam, prisidėjusiam ir atėjusiam.
Muzikiniais kūriniais vakaro pradžią nuspalvino pianistė ir atlikėja Sandra Zakarienė, o vėliau skambėjo solistės Gabrielės Blažytės atliekami kūriniai, gyvybės renginiui suteikė Baisogalos kultūros centro moterų šokių kolektyvas „Raskila“.
Renginio pabaigoje į sceną pakviesti penkiolika trenerio auklėtinių, kurių pasakojimai sudaro knygos pagrindą. Jų buvimas kartu tapo aiškiu ženklu, kad trenerio darbas nesibaigia pasitraukus iš aktyvios veiklos – jis tęsiasi žmonėse.
Leidinio idėja kilo ne instituciniu sprendimu, o iš paprasto, bet svarbaus klausimo – kaip išsaugoti tai, kas buvo sukurta per daugelį metų. Imtynininko Tomo Kačiukevičiaus ir jo sūnaus iniciatyva pradėtas prisiminimų rinkimas palaipsniui subūrė žmones, kuriems trenerio vardas reiškė daugiau nei sporto pamokas. Procesas augo natūraliai – iš pokalbių, archyvinių vaizdų, asmeninių istorijų. Taip gimė knyga, kurioje sudėtos ne tik datos ar faktai, bet ir patirtys, formavusios žmones.