Naujausios
Kokybės vadybos sistema „Nuolatinis tobulinimas švietime“ remiasi tobulinimo mokslu (angl. Improvement Science) ir yra tikslingai sukurta švietimo įstaigoms, kurios skatina mokyklos aiškios vizijos, tikslų suformavimą ir matavimą, duomenų analizę, visos bendruomenės įsitraukimą į kryptingą nuolatinį tobulėjimą, asmeninę atsakomybę ir ūgtį. Šios sistemos diegimo metu mokiniai yra išmokomi patys prisiimti atsakomybę už savo klasės komandinius ir asmeninius pasiekimus bei elgseną, nuosekliai bei kryptingai juos gerinti bei tobulinti, savarankiškai spręsti su ugdymo pasiekimais susijusias problemas.
Šiaulių Gytarių progimnazijos direktoriaus Rimtauto Pečeliūno teigimu praktinio darbo patirtis tai patvirtina su kaupu. Kokybės vadybos sistema „Nuolatinis tobulinimas švietime“ iš esmės yra metodika, kurios pagrindinis tikslas – siekti nuolatinių, nedidelių, bet tvarių pokyčių, kurie ilgainiui sukuria reikšmingą progresą.
Iš darbo patirties drąsiai galima teigti, kad ši sistema tikrai sukurta mokyklai, yra įtraukianti vaikus, suvienijanti bendruomenės narius, atliepianti mokyklos ir klasės gyvenimo darbotvarkės aktualijas, lanksti ir įgalinanti. Ji padaro vaikus laimingesnius, augina jų atsakomybės už save ir bendruomenę jausmą, padeda vaikams tobulėti, daugiau pasiekti, įgyti 21 amžiaus kompetencijas.
Svarbiausia patikėti pačia sistema ir visų mokinių gebėjimais bei galiomis, pasikliauti šios sistemos taikymo metu natūraliai kiekvienoje klasėse prasidedančiu vyksmu, jo seka bei eiga, per laiką vedančia link pozityvaus pokyčių virsmo visoje mokyklos bendruomenėje. Šioje vietoje ne mažiau svarbi kantrybė ir suvokimas, kad dideliems pokyčiams ugdyme visada prireikia laiko, todėl kelyje į tikslą privalome išmokti džiaugtis visais ir kiekvieno pasiekimais.
Štai ką apie savo patirtį taikant „Nuolatinis tobulinimas švietime“ metodiką mano ir pasakoja pradinių klasių mokytojos ekspertės Jolanta Skridulienė ir Vilija Vyšniauskienė:
"Šiuolaikinė visuomenė – pertekliaus, malonumų, greito rezultato visuomenė. Tai mes perduodame ir vaikams. Ir tai neskatina laimės pojūčio.
Kai savo darbe pradėjome taikyti kokybės vadybos sistemą „Nuolatinis tobulinimas švietime“, didelių stebuklų nesitikėjome. Labai abejojome, ar tam tikri sistemos elementai reikalingi. Dirbame truputį mažiau nei metus. Pradėjome su antrokais. Dabar mūsų mokiniai jau trečiokai. Per šį laiką pamatėme, jog sistema tikrai veikia. Kas nutiko per šiuos metus?
Nuolat kartojama klasės misija (kas mes esame, kodėl mes čia esame, ko mes siekiame) padeda lengviau pasijusti klasės dalimi, buria klasės kolektyvą.
Susitarimai šiek tiek skiriasi nuo mūsų turėtų klasės taisyklių. Susitarimus kuria patys vaikai ir nuolat save kontroliuoja, kaip šių susitarimų laikomasi. Svarbus elementas: susitarimus reikia pasirašyti, tai pradinių klasių vaikams labai patinka. Tuomet jie pasijaučia svarbūs ir suaugę.
Visa kokybės vadybos sistema tuo ir paremta: aš esu atsakingas. Būtent tai, ko šiuolaikiniam vaikui labiausiai trūksta. Juk už vaiką atsakingi tėvai, mokytojai, būrelių vadovai, bet beveik neakcentuojama jo paties atsakomybė. Aišku, kad tai patogu. Bet neįdomu. O kai vaikas pradeda jausti atsakomybę, jam tampa įdomu be ypatingų „atrakcijų“. Atsiranda vidinė motyvacija.
Mes galime kalbėti tik apie savo patirtį, nors matėme, kaip atsakingai dirba ir elgiasi net 4–5 metų vaikai. O jau mūsų trečiokai puikiai sugeba išsikelti bendrą tikslą (tiek mokymosi, tiek elgesio). Jie geba atkakliai šio tikslo siekti nuolat įkvėpdami draugus. Išmoksta nekaltinti aplinkinių dėl nepasiekto tikslo (ne visi tikslai pasiekiami). Nekaltina kitų, nesako „per tave mums nepavyko“. Kur kas dažniau girdime „aš per mažai pasistengiau, aš galėjau geriau“. Juk jei kiekvienas padarys viena klaida mažiau, klasėje klaidų sumažės net 23.
Vaikai išmoksta kalbėti prieš auditoriją, t. y. prieš klasę. Juk patys veda klasės valandėles, analizuoja, lygina, siūlo. Kas keisčiausia, net klasės tyleniai, kurie per pamokas stengiasi, kad mokytojas jų nematytų, nori ir gali vadovauti klasės valandėlėms.
Sunkiausia čia mokytojui, kuris buvo įpratęs būti už visus ir viską atsakingas, nesikišti, leisti patiems vaikams diskutuoti, spręsti, klysti. Žinoma, niekas nesako, jog viską reikia palikti savieigai. Šioje sistemoje, bent pradžioje, yra daugybė nematomo mokytojo darbo: parodyti, kaip diskutuoti, švelniai koreguoti, nuolat priminti. Leisti vedėjams pasibandyti (po pamokų, per pertraukas ir pan.). Kai vaikai įpranta, mokytojo darbo sumažėja kartais!
Ir dar – ši sistema nei mokytojui, nei tėvams papildomai nekainuoja. Juk pasiekus tikslą, reikia apdovanojimo. Net ir suaugusieji laukia paskatinimo, o vaikai juo labiau. Bet čia visi prizai ir apdovanojimai – nematerialūs: pamoka ne klasėje, galimybė sukeisti pamokas, sėdėti su kuo nori ir pan.
Kiekviena klasė kitokia, todėl darbas visada individualus. Neįmanoma to paties tikslo, susitarimo, patirties perkelti į kitą klasę. Kiekvienas kolektyvas turi praeiti savo kelią, savo tempu, su savo pasiekimais ir iššūkiais.
Pagrindinis dalykas, kad ši sistema veiktų – mokytojas turi sistemą priimti ir ja patikėti."
Užs. Nr. 586524