Naujausios
Šiauliečiai šį menininką puikiai prisimena iš sieninės tapybos besikuriančiame miesto bulvare, kai jis dar studijavo dailę tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Nors šiaip jo kūryba labiausiai susieta su Panevėžio kraštu, kur jis dirbo dailės mokytoju, ilgiausiai Panevėžio 28-ojoje proftechnikos mokykloje ir Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje.
Nemėgstantis miesto šurmulio, mylintis vienatvę ir atsiskyrėlio gyvenimą Panevėžio rajone dailininkas įsigyjo sodybą, o Panevėžyje pasirodydavo tik baigiantis pinigams, kur šio miesto Ukmergės gatvės pradžioje išsidėliodavo paveikslus ir džiaugdavosi jei vieną kitą parduodavo. Dėl sodybos jam pritarė ir žmona Virginija, taipogi dailininkė.
Malda savais žodžiais
Ričardas Ničajus gimė 1954 metais Jakutijos pietuose, jį krikštijo po lietuvių kolonijas keliaujantis kunigas garsia kunigiška pavarde Šaulys, nors tai buvo ne tas garsusis prelatas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Steponas, bet jo bendrapavardis, galgi ir giminaitis.
Kai su Ričardu susitikau prieš dešimtmetį jo parodos atidaryme Šiaulių „Laiptų“ galerijoje, jis pasakojo, jog krikštas Sibiro platybėse jam įstrigęs, pakreipęs visą jo gyvenimą dvasingumo link, net dirbdamas prie drobių (tiesa, tapė jis dažniausiai ant kartono, nes niekad nebuvo turtingas ir drobėms pinigų neužteko) meldžiasi savo paties sukurtomis maldomis. Gal todėl jo kūriniuose daug sakralinių motyvų, ypač angelų, kylančių tarsi El Greco paveiksluose. Ir šio teksto pavadinimas kilo žvelgiant į Ričardo Ničajaus angelus.
Ričardo tėvas, turėjęs potraukį menui, laisvalaikiu liejo Sibiro kraštovaizdžių akvareles. Pabandė kartą tai ir mažasis tremtinys. Buvo pagirtas, o ir pačiam patiko.
Tėvams grįžus į Lietuvą, Ričardas, nepriimtas į Vilniaus dailės institutą, įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, kurį baigė 1977 m., nuo tada dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (su jomis pasiekė Norvegiją, Italiją, JAV...). 1992 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
Kaip Ričardas kūrė vaizdinę agitaciją
Tuometis miesto vyriausiasis dailininkas ir pramonės dizaineris Vilius Puronas prisimena aštuntojo dešimtmečio planingą Šiaulių vaizdinio kūrimą.
Miesto veido formavime svarbi buvo vaizdinė agitacija. Linksmai Vilius pasakoja, kad visos miesto įmonės ir organizacijos buvo įgaliotos kurti socialinę reklamą su teminiais komunistiniais šūkiais ir už juos atsiskaityti miesto partijos komitetui.
Fasadų dažymo pradžią paskatino VDR žurnaluose pamatyti vaizdeliai. Reikėjo miesto įvaizdžio kūrimui pasikviesti tapytojų. Vilius pastebėjo tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakulteto III kurso studentą „pieštuką“ (taip tuomet šio fakulteto studentai buvo vadinami) Ričardą Ničajų ir keletą jo draugų.
Vilius Puronas jiems pasiūlė viename Vilniaus g. pilkame medžioklės ir žvejybos parduotuvės fasade išpiešti langus – architektūrinį tęsinį. Viename lange jaunuolis laikė aitvarą, iš viršutinio išlindusi ranka barstė trupinius paukščiukams, o apatiniame, dešiniajame įsitaisė du draugai: medžiotojas ir šuo, apsagstyti medaliais. O tarp antro aukšto langų nutapytos džiūstančio žuvys buvo tiek tikroviškos, kad miesto pijokėliai kartą pagaliu net bandė jas nusikabinti.
Dar vienas įsimintinas Ričardo Ničajaus kūrinys – bulvare, leidžiantis link turgaus, ant namo sienos bulvaro tęsinio piešinys, su mieste žinomais žmonėmis. Nutapė Ričardas ir save, pano apačioje, iškišusį galvą iš kanalizacijos liuko.
Prisimena Bronius Rudys
Bronius Rudys, drauge su Ričardu 1972 m. įstojęs į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, prisimena, jog be Ričardo Ničajaus kurse buvo ir kitų „kietų“ vyrukų, tokių kaip Jonas Gasiūnas, Jonas Gerulaitis, Romualdas Kvintas, kuriems po pirmojo kurso pavyko antruoju bandymu įstoti į Dailės institutą.
Bronius dar prisimena, jog tarp kurso draugų tik nedaugelis buvo įgiję gilesnių dailės žinių ir praktinių įgūdžių. Pats Bronius atvyko į dailės studijas nelankęs net dailės būrelio. Ričardas jau pirmuose kursuose laisvai taikė platesnį dailės raiškos technikų ir kompozicijų panaudojimą. Jis savo žinias, meistriškumą pritaikydavo, atlikdamas smulkesnius ar didesnius dekoro darbus fakulteto patalpose, o vyresniuose kursuose – ir miesto erdvėse.
Kai ant daugiaaukščio pastato, kad bulvaras optiškai nesusiaurėtų buvo nuspręsta ant pastato sienos sukurti bulvaro tęsinį, Ričardas pasikvietė Bronių nupiešti suoliukus, gėlynus, kitas gatvės detales.
Taip pat Broniui teko talkinti Ričardui pateikiant kiekvieno praeivio ūgį, nes priekyje esančias figūras reikėjo piešti padidintas, o tolstančias bulvaru, trečiojo ar ketvirtojo aukšto lygyje, proporcingai mažinti.
Gavęs praeivių matmenis Ričardas ant kartono lakštų piešė konkrečius ir įsivaizduojamus personažus. Bronius Rudys buvo užfiksuotas mėlynais džinsais ir ruda striukele besileidžiantis žemyn. Tarp tų keliolikos buvo ne tik pažįstami, bet ir režisuoti personažai. Vėliau figūros buvo iškerpamos iš kartono ir perkeliamos ant sienos.
Kodėl Ričardas Ničajus, galėjęs likti institute ir dailės mokytis studentus, paliko Šiaulius ir grižo į Panevėžį?
Bronius Rudys mano, kad jį patraukė Rytų kultūros. Ričardas labai susižavėjo Rytų kultūrų įvairiomis praktikomis, pradėjo valyti organizmą. Ištisas dienas gėrė tik vandenį. Vienu metu jis buvo tiek nusilpęs, kad net trumpi susitikimai jį vargino.
Bronius pasakoja, jog sienų tapyba nėra atspari atmosferos poveikiui, bet dauguma Ričardo kūrinių sunyko ne dėlto, o buvo sunaikinti pastatų renovacijų metu. Iki šių dienų išliko du Ričardo tapybos darbai Dvaro g. medicininės technikos ir optikos parduotuvės vestibiulyje, kūrinių fragmentų yra likę buvusio dailės fakulteto pastate.
Prisimena Andrius Mosiejus
Ričardo Ničajaus kurso draugas Andrius Mosiejus prisimena ano meto Šiaulių bohemiečius: dizainerį Vilių Puroną, fotomenininką Aleksandrą Ostašenkovą, karikatūristą Kazį Kęstutį Šiaulytį, kantri muzikos atlikėją Virgį Stakėną, dailininką Saulių Kuzmą... Kai dailės fakulteto dėstytojas Vilius Puronas pasiūlė Ričardui nutapyti Vilniaus bulvare esančios medžiotojų reikmenų parduotuvės vakarinį fasadą, Andriui patikėjo išrašyti šriftinę reklamą ant sienos – „Pirkite tik mūsų parduotuvėje“.
Andrius prisimena kad buvo pavasaris, oras nelepino, vyravo šaltokos dienos, žvarbus vėjas šaldė rankas, teko laipioti ant sumontuotų stelažų. Šildytis prie kavos puodelio eidavo į „Baltijos“ konditeriją arba kavinę „Saulutė“.
Medžiotojų parduotuvės fasadus jaunieji menininkai apipavidalino per dvi savaites. Kai baigę darbus, išmontavę stelažus, susidėję dažus ir teptukus, jau ruošėsi skirstytis, eidamas pro šalį stabtelėjo fotomenininkas Ričardas Dailidė, pagyrė jų kūrinį, užsirašė pavardes ir juos įamžino nuotraukoje. Išliko nuotrauka, kuri tuomet buvo publikuota populiariame „Nemuno“ žurnale: iš kairės Voldemaras Galadauskas, Andrius Mosiejus, Ričardas Ničajus.
Gyvenimo prasmės ieškojimai
Ričardo Ničajaus vaikystės draugas kunigas Rimantas Gudelis prisimena Ničajų šeimą grįžusią iš tremties. Panevėžyje gyveno kaimynystėje.
Rimantas pabrėžia, jog šeima skyrėsi inteligencija, tapo miesto šviesuoliais. Su Ričardo broliu Vytautu Rimantas buvo klasiokai. Kaip ir Rimantas Ričardas buvo ieškotojas – ieškotojo Dievo, tikėjimo, šviesos.
Ničajų labiau viliojo krišnaizmas. Būsimas kunigas irgi kelis kartus dalyvavo krišnaistų pamaldose, išmoko Krišnos mantrą „Hare Krišna“, tačiau katalikų tikėjimas labiau imponavo.
Vėliau studijos ir tolesnės tarnybos tą draugystę atitolino, bet kai Rimantas tapo Naujamiesčio klebonu, vėliau Panevėžio Katedros klebonu, lankydavo Ričardą Upytėje ir visada namo grįždavo su dovana – paveikslu, kurie puošia Panevėžio katedrą ir Naujamiesčio bažnyčią.
Dar kun. Rimantas Gudelis prisiminė, jog jam mokantis ketvirtoje klasėje Ričardo Ničajaus senelė papasakojo apie Juozo Zikaro Laisvės skulptūrą Kaune, kuriai ji pozavo, nes Ničajų ir Zikarų šeimas siejo giminystės ryšiai.
Prisimenu savo apsilankymą Ričardo Ničajaus sodyboje. Sėdintis netoliese rąstinės gryčios gonkelių su madinga skrybėle ir pypkutę papsintis tapytojas gražiai pritapo stilingos sodybos peizaže. Apžiūrėjom paveikslus. Stebino šviesios spalvos ir lakios linijos, tad dar kartą supratau, jog spalva ir linija tapyboje svarbiausi.
Ričardas pasakojo, jog dienas leidžia tapydamas, išskyrus grybų ir uogų mėnesius, kai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro su žmona pradingsta netoliese besidriekiančiuose miškeliuose.
Daug su Ričardu esam kalbėję apie tapybą, apie jo mėgiamas knygas. Ričardas sakė daug neskaitąs, iš rašytojų, nustebau, išskyrė Milaną Kunderą. Regis, jam ypač buvo įstrigę rašytojo jaunystės metų įvykiai Prahoje 1968 m. Pavelas Kohoutas, Bohumilas Hrabalas, Milanas Kundera ar Vaclavas Havelas visai praėjusio amžiaus antrosios pusės kartai asocijuojasi su Čekoslovakijos disidentine kultūra.
Nuo 1989-ųjų viskas keitėsi. Vaclavas Havelas tapo pirmuoju čekų prezidentu, Pavelas Kohoutas nieko originalaus nebesukūrė, Bohumilas Hrabalas nusižudė, o Milanas Kundera ėmė rašyti prancūziškai ir nebelaikė savęs čekų rašytoju.
Iš rašytojo romanų Ričardas išskyrė ne, atrodo, populiariausią „Nepakeliama būties lengvybė“, bet romaną „Nežinomybė“, kurio tema – reemigracija po sovietų imperijos subyrėjimo. Grįžimas į tėvynę, savo šaknų ieškojimas – visad aktuali tema.
Ričardui buvo įstrigęs autoriaus klausimas: „Ar sugrįžimas yra įmanomas?“ ir mitologinė Odisėjo grįžimo Itakėn istorija. Klajūnas dvidešimt metų svajojo apie šį sugrįžimą, o kai sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jame brangiausia, reikia ieškoti ne čia, Itakėje, o dvidešimt metų trukusiuose ieškojimuose.
