Naujausios
Restorane „Valdovai“ E. Mildažytę sveikino ir eilėje prie autografų rikiavosi Vytenis Pauliukaitis ir Eugenijus Skerstonas, Violeta ir Artūras Baubliai, Jogaila Morkūnas, Janina Lapinskaitė ir Algimantas Puipa, Alfredas Bumblauskas, Jolanta Talaikytė, Ignas Krupavičius su žmona Vaida, Rimvydas Širvinskas-Makalius ir daugybė kitų.
Svarbiausi vakaro svečiai, be abejo, Editos šeima – mama Gražina, sesuo Audra, pusseserė Daina, vaikai – Domas, Rūta, o taip pat – vyro Sauliaus Pilinkaus artimieji.
Dažniausiai atvira ir tiesi žurnalistė E. Mildažytė siūlymų papasakoti savo istoriją yra gavusi ne kartą. Tačiau vis atsisakydavo. Ir štai laikas atėjo. Jos pasakojimą išklausė ir užrašė žurnalistė Jūratė Ražkovskytė. Knygynuose „Pelynų medus“ jau pasirodė ir grasina tapti bestseleriu.
„Mano gyvenime būta daugybė gražių dalykų, nuodėmė jų nepasakoti“, – sako žurnalistė ir priduria, kad tašką knygos istorijoje padėjusios dvi ypatingos moterys – televizijos laidų vedėja Beata Nicholson ir redaktorė Daina Žemaitytė. Abi jos tikino, kad Editos gyvenimas – pilnas nuostabiausių įvykių, apie kuriuos tikrai bus įdomu skaityti.
„Ar tikrai bus – pažiūrėsim“, – kuklinasi Edita, į savo gyvenimo knygą sudėjusi ir labai daug skausmo, ir ne mažiau šviesos. „Pelynų medus“ – tai jos gyvenimo skonis. Kartus, bet tikras, kaip ir ji pati.
Po knygos pristatymo su Edita Mildažyte kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Edita, pelynų medus lyg ir primena pienių medų. Vis dėlto skirtumas – didžiulis. Ar esi jo ragavusi?
– Pelynų medus gamtoje neegzistuoja, nors visada maniau, kad bitės ir iš žydinčių pelynų renka medų. Tokį žodžių derinį sugalvojau pati, man jis labai gražus. Šiame pavadinime svarbiausias žodis yra medus. Ir visai nesvarbu, iš ko jis sunešamas. Iš rūgščių citrinų juk taip pat galima pagaminti saldų limonadą. Analogija pelynų medui galėtų būti dilgėlių šilkas, bet tokia apysaka, regis, jau egzistuoja.
Pelynų medaus reikalą aiškinausi su bitininku dr. Algirdu Amšiejumi. Jis mane nustebino: bitės ir iš pelynų medaus gali prinešti, jei jas šito išmokysi.
– Tavo istorija knygoje prasideda nuo areštinės. Ar ji – tavo transformacijos vieta? O gal manei, kad ši istorija labiausiai patiks skaitytojams?
– Išties, knyga prasideda nuo areštinės, į kurią prieš keletą metų pakliuvau, kai policija mane sustabdė išgėrusią prie vairo. Pamaniau, kai atsiverti knygą, juk svarbu, ar ji tave užkabina, ar norisi toliau skaityti, ar jauti, kad neverta gaišti laiko. Jei knygos pradžioje būtų prirašyta, kiek visko daug nuveikiau, kiek pasiekiau ir kokia esu nuostabi, matyt, daugelis pavartytų ir padėtų atgal į lentyną. O aš nenoriu, kad padėtų nepaskaitę mano istorijos.
Kitas dalykas – toji istorija tokia vieša, kad būtų neteisinga ją slėpti. Apskritai, šioje knygoje, kalbėdama apie savo ir mane supančių žmonių gyvenimą, norėjau būti sąžininga. Ir jei nori tokia būti, jei nori, kad tekstas jaudintų, privalai kalbėti ir apie tai, kas nemalonu.
– Tu priklausai transformerių kartai – kartais taip mes save įvardijame. Ar knygoje galima įžvelgti ne tik asmeninę, bet ir tavo laikmečio istoriją?
– Esame transformerių karta. Mums teko mokytis ne tik, kas yra etiketas, internetas, mobilieji telefonai, kredito kortelės, dirbtinis intelektas, bet ir kad glamžytas linas yra gražu. Kai man sako, kad reikia iššūkių, šypsausi: visą savo gyvenimą esu iššūkių maratone, kuris niekaip nesibaigia.
Nesistengiau atspindėti laikmečio, knygoje jo tiek, kiek buvo mano gyvenime ir aplinkoje – vaikus auginome per blokadą, išgyvenome Nepriklausomybę, pinigų reformą, gavome atlyginimus talonais. Ir nereikia devyniasdešimtųjų, du tūkstančiai ketvirtieji, septintieji taip pat buvo pilni įvykių ir išmėginimų. Laikmetis yra mano pasakojimo dalis.
– Kaip knygoje nusibrėžei ribą, kiek gali būti atvira?
– Knyga gana atvira. Tikrai ne iki durnumo, esama dalykų, kurių nepasakojau ir nepasakosiu. Jie – pernelyg intymūs. Vis dėlto kai kurie pasakojimai – labai atviri, bet jei to nepasakočiau, knyga netektų savo stuburo, prasmės. Atvirumo reikia, kad knyga turėtų pradžią, kulminaciją ir pabaigą.
Ar ji bus nepatogi? Nebent kas nors susigalvos, kad gali tokia būti. Neturėjau tikslo menkinti, niekinti, skųsti ir skųstis. Kai kurių mano draugių vardai pakeisti, kad neįsižeistų jų šeimos. Papasakojau apie daugelį, kam teko nelaimė su manimi gyventi, bet užtikrinu – jie gali būti ramūs. Ir mano mama, ir vaikai.
– Ar galėtum papasakoti vieną, labiausiai tave atspindinčią knygos istoriją?
– Knyga – pasakojimų raizginys, mane atspindinti pynė. Sudėjau į ją keturis savo gyvenimus, jie išplaukia vienas iš kito, taigi, būtų sunku ištraukti vieną istoriją. Labai tikiu, kad su skaitytoju užmegsiu artimą ryšį, juk knygas skaitome vieni. Pokalbis su skaitytoju – kur kas privatesnis nei televizijos laida. Netgi negu žurnalas. Stengiausi būti įdomi. Ir tik skaitantysis nuspręs, ar man pavyko.
– Kartu su knyga pristatei ir kvepalus. Tai – tavo ar kvepalų kūrėjo Aisčio Mickevičiaus idėja?
– Kvepalai – mano idėja. Galiu prisipažinti – neatsispiriu gėlėms ir kvepalams. Jau seniai norėjau turėti savo asmeninį kvapą, išties šią dovaną skiriu sau pačiai. Nesu tokia vienintelė – savo kvepalus turi aktorė Vaiva Mainelytė, dainininkė Inga Valinskienė, drabužių dizaineris Juozas Statkevičius.
Pradžioje norėjau juos pavadinti „Miledi“. Ne dėl to, kad prabangiai skamba – toks buvo mano elektroninio pašto adresas mil.edi@. Tačiau Aistis įsirėmė rankas į šonus: „Na, kokia „Miledi“! Juk vis tiek visi sakys – Mildažytės kvepalai“.
Buvo įdomi patirtis, kaip jie gimsta, kaip kuriama formulė. Pamėgini apibrėžti, ko nori, tada tau pasiūlo šešis kvapus, renkiesi iš jų tris, vėliau – du, kol galiausiai lieka vienas. Manieji kvepalai skleidžia brandos, pasitikėjimo savimi, ramybės ir geros nuotaikos kvapą. Pagrindinė jų nata – Provanso rožė. Žinau, kad parfumerijoje ji naudojama nuo XVII amžiaus, o man tai vienas labiausiai patinkančių kvapų. Viršutinėse natose susimaišo kalendros sėklų, baltojo pipiro, Kalabrijos bergamotės, greipfruto aromatai. Juos papildo jazminas, Damasko rožė, bijūnas, šafranas, burboniškoji pelargonija, juodoji arbata, ylang ylang arba kanangų žiedų kvapai. Šalia jų dera Haičio vetiveris, Indonezijos pačiulis, ambra, ąžuolo kerpė, kiparisas, juodmedis ir oda.