Naujausios
Tad šiandien pakalbėkime apie socialinį reportažą – vieną iš „Šiaulių krašto“ vizitinių kortelių. Ne tiek laikraštinis žanras, kiek rašymo, bendravimo metodas, gimęs iš prigimtinės žurnalisto teisės rašyti tai, ką matai ir girdi.
Kaip gyveni, žmogau? Kaip jautiesi šalia globalaus pasaulio globalių pasikeitimų: kaip mažas sraigtelis ar aktyvi švytuoklė? Kokios mintys tau lenda į galvą, kas neramina, kaip suduri galą su galu? Kaip gyvena tavo vaikai?
Ir žmogaus, ir valstybės gyvenime būna etapiniai, t. y. labai svarbūs metai: lūkesčių, nerimo, prieštaringų minčių pliūpsniai. Saulės energijos proveržiai.
Tokie buvo ir 2004-ieji, įstojimo į Europos Sąjungą (ES) metai. Dar gerokai iki šios dienos „Šiaulių krašte“ svarstyta, kaip gyvensime įstoję: semsime paramos milijonus ir kiek savos valstybės beturėsime? 2003-iųjų kovą, prieš referendumą dėl ES, laikraštis išspausdino ciklą reportažų iš pasirinktos gyvenvietės kiekviename apskrities rajone. Domino, ką žmonės mano apie Europą, apie artėjančią apsisprendimo dieną?
2009-aisiais, minint gyvenimo ES penkmetį, parengtas rašinių ciklas „Penkeri metai Europos Sąjungoje“. Po šešerių metų važiuota tais pačiais keliais, ieškota tų pačių pašnekovų.
Grįžta ir į Draudelių kaimą Pakruojo rajone Pašvitinio seniūnijoje. 2003 metais nuošalaus kaimo žmonių nuotaikos nebuvo linksmos. Medicinos punktas su nukirptais telefono laidais, už 3 litrus pieno galėjo nusipirkti butelį mineralinio vandens.
Žmonės jau tada nebetikėjo politikais. Netikėjo ir Europos Sąjunga. Kaip ir prieš šešerius metus pirmiausia pravertos kaimo medicinos punkto durys. Danguolė Drupienė, kaimo bendruomenės slaugytoja, ir pas ją besilankanti pacientė nušvito šypsena. „Vėl Europos Draudeliuose atvažiavote ieškoti?“ – juokėsi Danguolė.
Bendruomenės slaugytoja pasakojo, kad po straipsnio 2003-iaisiais paskambino valdžia ir paklausė: „Kada atsiųsti statybininkus?“ Draudeliuose įsikūrė kaimo bendruomenė, o ponia Danguolė tapo seniūnaite.
Gyventojų kaime sumažėjo. Jauni išvažiavo, senieji miršta. Anapilin išėjo ir šeši užkietėję kaimo girtuoklėliai. „Alkoholis suėda žmogų greitai“, – sakė Danguolė.
Laikraščio herojei buvo neramu dėl kalbų apie kaimo medicinos punktų optimizavimą. Gydytojai – tik mieste, už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų. Ponia Danguolė tada skaičiavo, kad prieš šešerius metus kaimo žmogus, pardavęs tris litrus pieno, galėdavo nusipirkti mineralinio butelį. 2009-aisiais jau reikėjo keturių litrų pieno.
Šiandien kiti skaičiai, kiek kitokios aktualijos. Penktadienį „Šiaulių krašte“ rašyta, kad per ateinačius trejus metus Respublikinėi Šiaulių ligoninei prireiks 100 naujų gydytojų.
2009 metų spalį laikraštyje rašyta, kad kaimietis austras, atsidūręs lietuviškame kaime, turbūt nesuprastų, kokiame amžiuje mes gyvename. Pagal statistiką, Austrijoje iš viso nėra lauko tualetų, o mūsų kaimuose beveik pusė gyventojų tebesinaudoja šuliniais ir lauko tualetais. Kai beveik 33 procentai žmonių lietuviškame kaime gyvena už skurdo ribos, tikėtis, kad situacija greitai pagerės, neverta. Pagal lauko tualetų skaičių mus Europoje lenkia tik Bulgarija ir Rumunija.
Taigi – atsiverskite šiandienos laikraštyje publikuojamą žurnalisto Valdo Vasiliausko straipsnį „Mūsų skurdo ir nešlovės piramidės“. „Pagal Lietuvos duomenų agentūrą, skurdo lygis 2024 m., palyginti su 2023 m., padidėjo 0,9 proc. (esame ES treti nuo galo). Tai reiškia, kad net 620 tūkstančių Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos“, – rašoma straipsnyje. Šalia Bulgarijos ir Rumunijos.
Nelinksmos dainos Europos Sąjungos pakraštyje. Žmonės – socialinių reportažų herojai – akcentuodavo atskirtį, jaudindavosi ne tik dėl savo šeimos ateities, bet ir dėl kaimo, miestelio, kuriame gyveno, perspektyvų.
Šviesių spalvų buvo labai mažai. Tačiau daug patirties ir išminties. Išgyvenimo mokykla. Nors Europos Sąjunga jau buvo pasibeldusi į kiekvieno namo duris, tačiau tikėjimo, kad gyvenimas greitai pasuks gerėjimo link, buvo dar labai mažai. Ir atrodė, lyg kažkas nepaliauja stengtis, kad ten, toje Lietuvoje, ne sostinėje, būtų kuo mažiau šviesos ir vilties, bet netrūktų pykčio ir nepasitikėjimo.
Rajonuose gyvenančius žmones ypač žeidė/žeidžia žodis „runkelis“, išsikerojęs ne kaip žemės ūkio kultūros pavadinimas, o kaip naujadaras epitetas, įžeidžiantis žmogų ar žmonių grupę. „Runkelis“ pradėtas vartoti amžiaus pradžioje, po šalies žemdirbių protestų prieš mažas pieno supirkimo kainas, ypač po 2003 metų kelių blokados.
Komentare tais metais rašiau, kad „runkelis“ garsiai transliuoja amžinai nepatenkinto, sukto, nevalyvo, retai prasiblaivančio kaimiečio prasmę. Jam svetima Lietuvos vakarietiška kryptis, nesuprantami laisvos rinkos dėsniai, nes jis gyvena dar „kolchozų“ laikų prisiminimais, todėl nėra tikras Lietuvos patriotas.
„Runkeliai“ nebuvo vaizduojami kaip Lietuvos priešai, dar ne penktoji kolona, todėl jų sekti, izoliuoti nereikia, bet ir prisileisti arčiau neverta, nes – nešvarūs ir nemodernūs. Kadangi „runkeliai“ – pilka, primityvi masė, todėl ji verta tik pašaipų.
Lietuvoje ėmus sparčiai komercializuotis ir geltonuoti televizijoms, atsiradus nuo paspaudimų („klikų“) priklausančiai internetinei žiniasklaidai, kaimą, o ir apskritai provinciją imta vaizduoti kaip atsilikusį, tamsų kraštą. Viešojoje Vilniaus erdvėje įsitvirtino posakis „prasigėręs kaimas“, o kaimu, kaimeliu imta vadinti ne tik miestelius, bet ir rajonų centrus.
Provincijoje gyvenantys žmonės dažnai buvo ir yra apibendrinami kaip priešprieša Vilniaus „elitui“: politikams, viešosios nuomonės formuotojams, įvairaus plauko šou dizaineriams.
Prakutusio, liberalumą ir modernumą demonstruojančios visuomenės dalyje ir arogantiškos politikos aplinkoje „runkelio“ terminas iki šiol yra populiarus ir gerai suprantamas.
Mestelėjus šį žodį, galima pasakyti viską, ką norėjai. Kaip ir riebiai nusikeikus. „Valstiečiams“ laimėjus Seimo rinkimus, elitizuotą Vilniaus visuomenės ir politikos dalį ištiko šokas. „Valstiečiai“ virto barbarais, peržengusiais Miesto vartus. Kokia nepagarba! Jiems neatleidžiama iki šiol. „Valstiečių“ vieta – kitur!
2009-ieji buvo išskirtiniai. Kodėl? Kiekvienas pajautėme (ir pirmąkart), ką reiškia pasaulinė ekonominė krizė, ir labai konkrečiai – valdžios mestelėta naktinė mokesčių reforma. Metų pabaigoje nukirpo pensijas, socialines išmokas, biudžetininkų atlyginimus. Šimtai tūkstančių darbingiausių žmonių patraukė svetur. Lietuva dešimtmečiui išsirinko Dalią Grybauskaitę – vilties prezidentę, o pagal Vytautą Landsbergį: tegul Dalia būna Lietuvos dalia... Neišsipildžiusių vilčių dalia?
Suklestėjo paradinis patriotizmas, padaugėjo Lietuvos priešų – ne tik išorėje, bet ir viduje. Penktoji kolona. Slaptųjų pažymų ir politinės partinės sistemos nususinimo metai.
Ypač skaudžiai „naktinukai“ smogė spaudai, kuriai buvo užkrauti keliolika kartų didesni mokesčiai nei kitoms ūkio šakoms. Kam reikalingi laikraščiai, kai yra internetinė žiniasklaida. Tai iš tų metų premjero Andriaus Kubiliaus repertuaro. Planas – sužlugdyti. Kerštas kritiškiausiai ir profesionaliausiai žiniasklaidai. Nesužlugdė, bet gerokai pakenkė viešumui, nuomonių įvairovei. Demokratijai.
Artėjo socialiniai protestai. Riaušės kilo Rygoje. Sausį nedarbas Lietuvoje siekė 5–6 procentus. Vladas Gaidys, sociologas, „Vilmorus“ direktorius, „Šiaulių krašte“ prognozavo, kad žmonės išeis į gatves, kai nedarbas pasieks 15–16 procentų. Po kelių dienų riaušininkai išmalė Seimo langus, sulaukė ašarinių dujų ir guminių kulkų.
Sausio 16 d. bandyta šturmuoti Šiaulių savivaldybę. Keli tūkstančiai nepatenkintų žmonių prie administracijos pastato durų spaudė policijos būrį. Kelios dešimtys lazdomis ir plytgaliais ginkluotų skustagalvių bandė minią įstumti į policininkų grandinę. Šturmo ir kraujo pavyko išvengti.
Įniršio pliūpsniai įkaitino šalį. Valdantieji kėlė bylas ne tik riaušininkams, bet ir taikaus profsąjungų mitingo organizatoriams, po kelių mėnesių Seime užsimanyta nusipirkti vandens patrankų. Tai vyko devynioliktaisiais nepriklausomybės metais.
–
Iki penktadienio.
