Naujausios
Šiaulių miesto istorija neatskiriamai susijusi su Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, kuri skaičiuoja ketvirtąjį šimtmetį. Bene pirmosios žinios apie medinę bažnyčią Šiauliuose siekia XV a. 5 deš. Vyskupas M. Valančius rašo, kad ji pastatyta 1445 m. Žemaičių seniūno Mykolo Kęsgailos rūpesčiu. Kaip nurodo Vytautas Levandauskas: vėliau ši medinė bažnyčia paminėta 1526 m. vasario 22 d. kai Žygimantas Senasis Šiaulių ekonomiją ir miestą pavedė sūnui Jonui; tąsyk bažnyčiai paskirta 80 valakų žemės.
Šiaulių klebono ir dekano Petro Tarvainio rūpesčiais ir pastangomis bažnyčios statyba tęsėsi apie 20 metų. 1634 m. spalio 8 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius.
Visiškai bažnyčios architektūrinis vaizdas susiformavo ne anksčiau kaip XVII a. viduryje. Šiaulių katedros vaizdas per daugiau kaip tris šimtus devyniasdešimt metų ne kartą keitėsi.
Bažnyčia dailininkų kūriniuose
Šiaulių mūrinę bažnyčia visados traukė čia atvykstančių dailininkų dėmesį. Ji ne kartą buvo vaizduojama dailės kūriniuose. Dailininkas Alfredas Remeris apie 1868–1869 m. piešinyje pavaizdavo bene pirmąjį bažnyčios vaizdą. Jame renesansinės varpo formos bokšto viršūnė, viršutiniame mūriniame bokšto tarpsnyje matyti apskritas laikrodžio ciferblatas.
Dailininko Napoleono Ordos 1875 m. piešinyje užfiksuota Šiaulių bažnyčia iki ją 1880 m. nusiaubusio gaisro, po kurio pastato bokštas buvo perstatytas ir pakeista jo išvaizda.
Dailininkas ir leidėjas Stefanas Plateris-Zyberkas 1908–1910 m. piešinyje pavaizdavo bažnyčios fasadą iš rytų pusės su šešiasiene apside prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jame pavaizduota jau perstatyta zakristija. S. Plateris-Zyberkas iš paties leidėjo piešto piešinio apie 1908–1910 m. išleido atviruką su Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vaizdu. XX a. pirmojoje pusėje jau perstatytos Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vaizdą ir aplinką fiksavo Lietuvos dailininkas Mstislavas Dobužinskis.
G. Bagdonavičiaus litografijos ir piešiniai
Ypač vertingi architektūros elementai užfiksuoti XX a. pirmosios pusės šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiuas litografijose ir piešiniuose.
Ruošiantis paminėti Šiaulių bažnyčios 300 metų jubiliejų, G. Bagdonavičius 1925 m. parengė ir savo lėšomis išleido autolitografijų albumą „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios architektūros fragmentai“ (Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumo viršelis, 1925 m. Violetinės spalvos su geltonos spalvos užrašais: „ŠIAULIŲ / šv. Petro ir Povilo / BAŽNYČIOS VAIZDŲ / ALBUMAS / 300 / metų / SUKAKTUVĖMS PAMINĖTI / 12 paveikslų devy /niuose / lakštuose / piešė ir išleido Gerardas Bagdona /vičius“.
Albumo viršelio dešiniajame kampe atspaustas Gerardo Bagdonavičiaus grafikos lakštelis su Šiaulių katedros vaizdu ir dailininko monograma „G /B“ ir datomis: „1625-1925 M.“. Tai pirmasis meno albumas prieš šimtą metų išleistas Šiauliuose. Vidinėje albumo pusėje yra G. Bagdonavičiaus įvadinis tekstas apie Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybą, istoriją ir architektūrinius ypatumus. Jame jis rašo: „Kunigo-djakono Jasinskio pastangomis 1924 m. buvo atliktyas pagrindinis visų rūmų remontas i pristatytos dvi nedidelės bažnyčios šonuose koplytėlės, kuių stilius, tai pat ir zakristijų išvaizda, iš oro atitinka visos statybos stiliui. Tais pačiais metais buvo aptvertas ir šventorius. Vartai ir bokšteliai yra išlikę iš XVII amžiaus.“
G. Bagdonavičiaus 12 paveikslų, 9 grafikos lakštuose atspausti piešiniai įamžino Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, jos architektūrines detalės ir fragmentus, kuriuos jis nupiešė tiksliai, autentiškai atskleisdamas jų formų grožį ir struktūrą.
Tiesa, Š. Savičo ir B. Šumkauskio Šiauliuose spaustuvė tada dar nesugebėjo tinkamai atlikti dailininko sumanymo, todėl jis šio leidinio ketvirtame viršelyje paliko įrašą, charakterizuojantį tuomečių jo vizijų ir realybės sankirtą: „P. S. Dėl spausdinimo blogų sąlygų, nuo piešėjo nepareinančių, k. a. litografijos trūkumų ir kitų techninių spaustuvės netobulumų, piešiniai išspausdinti ne visai atitinkamai originalams“.
G. Bagdonavičiaus 1925 m. išleistas Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios autolitografijos albumas padėjo atkurti tuometinės katalikų šventovės fasadą, eksterjerą ir interjerą. Po Antrojo pasaulinio karo, atstatant sugriautą Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, buvo remtasi ir G. Bagdonavičiaus piešiniuose, litografijose ir albume jos užfiksuotais vaizdais.
G. Bagdonavičius svajojo pakartotinai išleisti Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios albumą, su jo piešiniais, tam pritarė šalies dailininkai, dailėtyrininkai ir atsakingos kultūros ir valdžios įstaigos. G. Bagdonavičius 1975 m. lapkričio 19 d. viename iš savo laiškų JAV gyvenančiam lietuviui kolekcininkui Vitoliui Enrikui Vengriui rašė: „Vagos“ leidykla gavo raštų iš Dailininkų sąjungos Vilniuje, kad atspausdintų mano darbų aplanką. Tekstus parašė menotyrininkai, bet ten tenka laukti eilę metų eilės. Miesto partijos komitetas patarė išleisti dabar pakartotinai Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios naują aplanką su mano grafikos darbais (Pirma laida buvo 1925 m. su 9 autolitografijom ir tekstu). Dailininkų sąjunga skatina ir pritaria“.
Rašyta ir analizuota
Kunigas ir dailėtyrininkas Kazimieras Jasėnas 1929 m. Mintaujoje išleido knygą „Visuotinė meno istorija. Architektūra“. Šios knygos I tome publikuojami ir šiauliečio dailininko G. Bagdonavičiaus iš jo albumo septyni Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir kitų vietovių architektūros ir istorijos statinių piešiniai.
Dailėtyrininkas J. Sidaravičius 1977 m. „Vagos“ leidykloje išleistoje knygoje „Gerardas Bagdonavičius“ rašo: „Ankstyvųjų architektūrinių vaizdų fone išsiskiria dvylikos litografijų ciklas „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios fasadas“ (1925), kuris buvo išleistas atskiru albumu. Pirmame lape autorius perteikia sudėtingą fasado architektūrinių detalių kompleksą, šviesa ir šešėliais modeliuoja plastines jų formas. Tačiau šviesa bendros paveikslo nuotaikos nekuria, – ji tik padeda išryškinti įmantrų susipynusių architektūrinių detalių reljefą. Pačios detalės piešiamos tiksliai, dokumentaliai, ir nors atskiruose lakštuose keičiasi techninis sprendimas, visur išlieka autentiškas architektūrinių formų grožis“.
1988 m. „Minties“ leidykla išleido nedidelės apimties 64 puslapių Vytauto Levandausko knygelę „Šiaulių renesanso paminklas“. Joje pasakojama apie XVII a. architektūros paminklą – Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, jos statybos istoriją, pasakojama apie šios šventovės atstatymą ir restauravimą po Antrojo pasaulinio karo, apie joje esančius tapybos darbus – vietinės reikšmės dailės paminklus.
Šio leidinio autorius rašė, kad apie Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią publikacijų nėra daug. 1925 m. Gerardo Bagdonavičiaus išleistas albumėlis su trumpu tekstu, vienas kitas straipsnis periodikoje – tai beveik ir viskas.
Šiame leidinyje publikuojami G. Bagdonavičiaus 1923-1925 metais sukurti piešiniai: Šiaulių šv. Petro ir Povilo (senosios) bažnyčios vaizdas iš Joniškio pusės, iš šiaurės pusės, šoninės koplyčios vaizdas prieš perstatymą, bažnyčios pagrindinis (vakarų) portalas ir kiti jo piešiniai.
2019 metais Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla išleido didelį albumą „Šiaulių katedra“ (sud. T. Butautis, V. Ulinskytė-Balzienė), kuriame pristatoma Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedros istorija ir architektūra, mūrinės bažnyčios statytojo, kunigo Petro Tarvainio veikla ir kūryba. Albume publikuojama dailininko G. Bagdonavičiaus 1923–1925 metais sukurtų vienuolika jau klasika tapusių bažnyčios piešinių ir litografijų, kurios atskleidžia istorinės Šiaulių šventovės, architektūros ir istoijos paminklo didingumą ir grožį.
Svarbus Šiaulių dailės faktas
1925 metais dailininko G. Bagdonavičiaus parengtas ir išleistas meno albumas, yra be abejonės, svarbus faktas Šiaulių Katedros istorijoje, reikšmingas įvykis miesto kultūros, meno ir spaudos gyvenime, o pats albumėlis, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje, yra bibliografinė retenybė, patvirtinantis jo istorinę ir meninę vertę, išskirtinis kultūros paveldo dokumentas.
Būtų tikslinga ir vertinga G. Bagdonavičiaus 1925 m. meno albumą pakartotinai išleisti kaip faksimilę ir taip išpopuliarinti šio dailininko kūrybinį palikimą. Be to, tai būtų puikus suvenyras maldininkams, piligrimams, turistams ir miesto svečiams.
