Naujausios
Iš miesto – į Rietavą
Maninder 2012 metais pagal studiją programą į tuometinę Rietavo kolegiją mokytis informatikos atvyko baigęs 12 klasių. Specialiai Lietuvos nesirinko – bendradarbiavo mokyklos.
„Europą buvau matęs kine – Šveicariją, Berlyną, Paryžių, įsivaizdavau, kad bus panašiai. Bet paskui sužinojau, kad populiacija mažesnė. Man buvo aštuoniolika metų, per daug negalvojau, kur važiuoju.“
Rietavas, kukliai tariant, atvykusį nustebino mažumu – Maninder kilęs iš Pandžabos, Patialos miesto, nuo sostinės nutolusio apie 300 kilometrų.
„Mūsų regionas – labiau ūkininkai, auginami ryžiai, grūdai. Man atrodo, mes visą Indiją maitiname“, – nusišypso.
Pradėjęs studijas Rietave, Maninder kartu mokėsi ir lietuvių kalbos. Kalbą nuspalvino ir žemaičių tarmė.
„Man nebuvo sunku dėl to, kad visa aplinka kolegijoje buvo lietuviai, gal dėl to greitai išmokau lietuviškai. Jei būtų buvę kokie šeši žmonės iš mano tautos, gal nebūčiau taip stengęsis mokytis, bet bendraudavau su draugais ir greit išmokau“, – paaiškina ir priduria, kad iki šiol sunku lietuviškai rašyti – darąs klaidų.
Po studijų Rietave apie 8 metus Maninder gyveno Plungėje, čia auga septynmetė dukra. Siekdamas gauti nuolatinio gyventojo statusą, išlaikė lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus.
„Negalvojau, kad atvykstu ilgam, galvojau, po studijų grįšiu atgal. Likau, nes tuomet „apsiženijau“. Dabar būsiu, kol dukra sulauks aštuoniolikos metų. O paskui nežinau“, – pasvarsto.
Prieš trejus metus su draugu iš Indijos Klaipėdoje atidarė restoraną „Indija House“. Maninder atkreipė dėmesį, kad Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje indiškų patiekalų restoranų yra, o Šiauliuose – ne. Šį kartą ryžosi verslo imtis savarankiškai – atvyko vienas. Kavinė Šiauliuose duris atvėrė Žolinės išvakarėse – rugpjūčio 14 dieną.
„Iš pradžių visi nori paragauti, bet matau, kad žmonės grįžta“, – pasidžiaugia. Džiugina ir geri atsiliepimai, malonu, kad žmonėms patinka maistas. Džiaugsmo suteikia ir tuščia lėkštė – vadinasi, buvo skanu!
Nedideliame restorane dirba trise: Maninder, virėjas ir pagalbininkė studentė. Klientai mato, kaip gaminama, – virtuvė atvira. Viską, kas paruošta, pirmiausia paragauja Maninder – tik po jo įvertinimo patiekalai keliauja lankytojams.
Sudarydamas meniu, sako stebėjęs aplinką, gilinosi, kas tiktų lietuviams. Virtuvėje naudoja mažiau aitriosios paprikos – gamina švelnesnio skonio patiekalus nei Indijoje.
Gyvendamas Lietuvoje Maninder irgi valgo mažiau aštriai – priprato prie vietinių. Nors iš pradžių prieskonių maiste trūko. Su šypsena prisimena, kaip kolegijos anglų kalbos dėstytoja pasiūlė valgykloje paragauti cepelinų su varške.
„Nuo to laiko iki dabar nepatinka. Bet valgau balandėlių, žemaičių blynų – kitų lietuviškų patiekalų.“
Šiaurės Indijos virtuvė
Spalvinguose dubenėliuose Maninder „eksponuoja“ įvairius prieskonius – jie Indiją garsina nuo senų laikų. Kvapus skleidžia kalendra, kardamonas, anyžiai, macis (muskato žievelė) ir kiti prieskoniai.
Prieskoniai Indijoje – ne tik maistas, bet ir vaistas. Maninder pasidalija močiučių perduota patirtimi, kad, pavyzdžiui, nuo dantų skausmo padeda gvazdikėlis.
Dauguma restorano Šiauliuose patiekalų yra iš Šiaurės Indijos. Mėstamiausias paties restorano savininko patiekalas nuo vaikystės – sviestinė vištiena.
„Lengva gaminti, galite gaminti ir namuose. Reikia pomidorų, anakardžio riešutų ir vištienos. Vištieną apkepti. Iš pomidorų padaryti tyrę, virti su anakardžiais, padažą sumaišyti su vištiena, įdėti daugiau sviesto. Mes Indijoje valgome sviestinę vištieną su kaulais, čia gaminame be kaulų, kad restorane žmonių rankos būtų švarios“, – paaiškina Maninder.
Sviestinė vištiena skaninama „garam masala“ – prieskonių mišiniu iš kumino, kalendros, juodojo pipiro, cinamono. Mėgstantys aštriau, gali įdėti aitriosios paprikos. Dar – pagal skonį cukraus bei druskos – pagaminta sviestinė vištiena turi saldumo ir aštrumo. Prie jos dera basmati ryžiai.
Maninder ne kartą iš klientų išgirdo klausimą: kodėl namuose ryžiai sukimba, o čia – birūs? Štai atsakymas: „Ryžius išverdame kaip makaronus. Supilame, kai vanduo užverda, galima įdėti truputį sviesto arba alyvų aliejaus. Patikriname, ar išvirė. Tada vandenį nusunkiame. Ryžius išpilame į lėkštę – bus birūs, jei liks puode, sukibs.“
Ryžiai, neabejoja Maninder, tinka su viskuo. Populiarios Indijoje ir bulvės.
„Kaip ir Lietuvoje prie kiekvieno patiekalo bulvės, Indijoje irgi. Kur greitas maistas, užkandinės, ten daug patiekalų iš bulvių. Indijoje yra daugiau vegetarų, daug skanių vegetariškų patiekalų – greito maisto užkandinėje gali padaryti apie šimtą patiekalų. Pas mane mažai vietos, aš tiek negaliu. Indai, gyvenantys Šiauliuose, labiausiai valgo samosą su avinžirniais. Jei Indijoje prašysite „samosa“, jums irgi duos su avinžirniais.“
Kad Šiauliuose bus tiek indų, Maninder buvo ir netikėta, ir keista. Su vienu kitu, ateinančiu į restoraną, pasišneka, jei kažkuris būna iš jo miesto, pasitikslina, iš kurios vietos atvyko.
Visgi būtent Šiauliuose Maninder susidūrė su požiūriu, kurio neteko patirti Plungėje ar Klaipėdoje, – kartais iš kalbos pajaučia, kad jį aptarnauja nemaloniai. Spėja, kad dėl to, jog tapatina su gausiai Šiauliuose gyvenančiais vairuotojais užsieniečiais.
Labiau pandžabas negu indas
„Indija labai įvairi. Aš augau kitaip, nei matote per televizorių. Turistai važiuoja traukiniais Indijoje – aš Indijoje gyvenau iki 18 metų ir nė karto neįlipau į traukinį. Priklauso nuo šeimos, profesijos, kokiame miesto rajone gyveni. Indijoje iškart gali matyti, kas geriau, kas blogiau gyvena.“
Maninder tėvai yra miesto mokyklų vadovai, sesuo dirba mokytoja. Jos atlyginimas – tūkstantis eurų į rankas, o darbininkas per mėnesį uždirba 100–300 eurų.
Kastų, sako Maninder, nebėra: „Dideliame mieste nežino, kas tu – ant kaktos kasta neparašyta, viskas priklauso nuo darbo, kur dirbi, kiek uždirbi.“
Palygina ir aplinką: „Čia žmonės rūpinasi gamta, daug medžių, pas mus visur stato namus. Pagal ekonomiką kiti sako, kad gerai, bet aš nežinau...“
Maninder itin žavi kalnai – privati mokykla, kurioje Indijoje mokėsi (ten pat ir gyveno), buvo tarp kalnų.
„Nuo vaikystės mačiau kalnus. Su draugais ar šeima irgi ne kartą 5–10 dienoms ėjome į kalnus – ten yra ramybė, absoliuti ramybė. Žmonės sako „Šveicarija“, bet kas yra matęs Kašmyrą, manau, Šveicariją pamiršta. Ten neliesta vieta, nėra daug turistų“, – žavėdamasis pasakoja Maninder. Ir primena, kad, deja, dabar Indija nėra saugi.
Pagal religiją Maninder yra sikhas.
„Indijoje mūsų tik vienas procentas, dauguma hinduistai, musulmonai, budistai. Pandžabe mūsų yra dauguma, dar mūsų religijos žmonių yra Anglijoje ir Kanadoje. Pagal religiją aš turiu nešioti turbaną – Šiauliuose matote tokių žmonių. Kiti žmonės klysta galvodami, kad jie – musulmonai. Jie sikhai, tai didelis skirtumas. Esu girdėjęs, kad žmonės jiems sako: „Salam alaikum!“, čia ne mūsų kalba, čia ne mūsų pasisveikinimas. Jeigu nežinote apie tautą, jei nesidomėjote pasaulio religijomis, geriau nieko nesakykite.“
Pandžabas sveikintųsi „Sat Sri Akal!“, kiti indai – „Namaste!“.
Maninder turbano nenešioja nuo paauglystės. Taip elgėsi ir vyresnis brolis – pasekė jo pėdomis.
„Tėtis nešiojo, bet niekada nevertė, kaip elgtis. Dėl to mes ir mėsą valgome. Dauguma mūsų rajono žmonių laisvi, džiaugiuosi, kad esu iš Pandžabos ir esu labiau pandžabas negu indas. Nesu labai religingas, manau, kad Dievas yra ir viskas, nežinau, koks uns, kas uns, kur uns“, – mintį užbaigia žemaitiškai.
Pirštai nėra vienodi
Lietuvoje Maninder gyventi patinka – rami šalis, nedaug žmonių.
„Man jau vaikystėje būdavo stresas nuo daug žmonių. Čia ramiai gali nuo vieno miesto iki kito per valandą nuvažiuoti. Nėra kamščių. Indijoje gyvenau iki 17–18 metų, ten buvo mokyklinis gyvenimas, su tėvais. Čia aš viską darau pats, todėl nebelabai galiu palyginti. Indijoje liko mokyklos laikų draugai, su kuriais buvau nuo pirmos klasės, – jų pasiilgstu. Lietuviai truputį šalti žmonės, gal pagal orą? Indai labiau atviri. Bet visi pirštai nėra vienodi, visur visko būna, kaip ir Indijoje, taip ir Lietuvoje – nuo žmogaus priklauso, ne nuo tautos. Turiu gerų draugų ir čia.“
Maninder Lietuvoje susidūrė su daugybe dalykų, tai jo akimis atrodė keistai. Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys – kad reikia keisti žiemines ir vasarines padangas. Kitoks ir eismas, tad išsilaikė lietuviškas teises.
Skiriasi ir oras: „Koks pas jus lapkritis – tokia pas mus žiema. Čia, kai +5, žmonės sako, kad šilta, o pagal mane, jei esu su striuke, vadinasi, nėra šilta. Šilta, kai nereikia striukės.“
Pažinti Šiaulius Maninder kol kas neturi laiko. Jo maršrutai suka tik nuo restorano iki „Promo“ arba „Depo“ prekybos centrų. Jei atsiranda laisva minutė, nori tiesiog būti namie – pailsėti.
„Jaučiuosi gerai, ramiai, kiek turiu, užtenka, niekam nereikėjo atiduoti, iš nieko nereikėjo prašyti. Gyvenu, dirbu, niekam netrukdau, niekam nemaišau. Man kiti iš Indijos atvažiavę sako, kad mano charakteris ne kaip indo. Aš su kuo draugas, draugas, su kuo nebendrauju –- nebendrauju, bet visiems „laba diena“ sakau.“
Save Maninder vadina mažu verslininku, bet jau turi minčių plėstis ir kituose miestuose. Planų dar nenori įvardyti – yra iš tų žmonių, kurie kalba, kai jau padaro.
