Naujausios
Tarp vynuogynų
Kelio ženklai rodo, kad iki Venecijos liko tik 127 kilometrai. Šį savaitgalį ten važiuoti neapsimoka – Venecija išnuomota grandiozinėms multimilijardieriaus „Amazon“ įkūrėjo Jeffo Bezoso ir Lauren Sanchez vestuvėms. Venecijos plane nebuvo, tad ramu.
Kryptį Italijoje pasiūlė Ponas Atsitiktinumas. Savaitgaliui norėjosi ramesnės vietos, tad artimiausias Slovėnijai Italijos miestas Triestas atkrito. Žemėlapiu akys nukeliavo iki Udinės, istorinės Friulio regiono sostinės – gal verta sukti į šią pusę? Viską išsprendė nakvynės vietų puslapyje pamatyta nuotrauka: vaizdas nuo vynuogynų terasų. Akimirka, kai norisi „įlipti“ į paveikslėlį, sėdėti ir gėrėtis.
Nuotrauka nemelavo. Namų „L'Oro di Nonna Adele“ („Senelės Adelės auksas“) šeimininkė Laura sako, kad seniai norėjo įsigyti šią vietą, bet savininkai vis nepardavė. Kai tik atsirado galimybė, neabejojo. Dabar kada panorėjusi gali sutikti rytą ar palydėti vakarą, žiūrėdama į gamtos paveikslą. Namais ir vaizdu dalijasi su svečiais iš viso pasaulio – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Lietuvos.
Apačioje – Nimis miestelis, o kairėje, dešinėje, aukštyn, žemyn, kur pažvelgsi – statūs šlaitai, vynuogynų pakopos, alyvmedžių eilės. Laura įpila vietinio desertinio Ramandolo vyno, gaminamo iš 'Verduzzo Friulano' vynuogių. Vynas būdingas tik šiam regionui, tik čia auga šios vynuogės, pamėgusios brizą.
Kambariai, kaip ir visa aplinka, įrengti su meile ir skoniu. Antikvariniai baldai, siuvinėtos pagalvėlės, dailios smulkmenos – nuo porceliano puodelių iki sidabro ąsotėlių – nusilenkia praeičiai ir žadina vaizduotę.
„Labas vakaras!“
Diena baigiasi tarp vynuogynų įsikūrusiame agroturizmo ūkio ir vyno daryklos „Borgo Romanzo“ bare-restorane – skrandžiai nepamiršta priminti vakarienės meto.
Ko gero, tiesiai iš virtuvės, plaukus pridengusi vienkartine kepuraite, atskuba darbuotoja. Anglų kalba, juokas, gestai nepadeda išsiaiškinti dėl vakarienės. Plačiai besišypsanti moteris parodo luktelėti – problema bus išspręsta.
Kita darbuotoja ateina jau su užtikrinta šypsena ir vertimu telefone, vienu žodžiu – „supjaustyti“. Hm? Italė ranka nenumoja, aptinka ką tik prisėdusią angliškai mokančią lankytoją. Viskas paprasta: apačioje galima įsigyti tik gėrimų ir užkandžių, o restoranas veikia viršuje.
Vakaro atmosfera lengva, kaip vietinis putojantis vynas. Žmonių, kalbų, juoko daugėja. Virš durų kabo amalo šakelė – kas nežino tradicijos po ja bučiuotis? „I love you“, – fone sukasi Robbie Williams ir Nicole Kidman perdainuota daina „Something Stupid“ („Kažkas kvailo“). Visos kvailystės tokį vakarą atrodo žavios.
Po vakarienės savininkas pasidomi, iš kur atvykome. Lietuvos pavadinimas jam nesukelia keblumų. „Vilnius“, – atitaria. O apsilankius antrą vakarą, atsisveikindamas prabyla lietuviškai: „Labas vakaras!“
Garsina kumpis
Pusryčiams Laura kepa kiaušinienę, patiekia kumpių, sūrių, įvairiausių kepinių – nuo itališkų kruasanų cornetto iki naminių pyragų. Ir, žinoma, siūlo geros itališkos kavos.
„Jei iš ryto matai gražų rytą, diena bus taip pat nuostabi.“ Rytas terasoje, kai saulės nutviekstas žaliuojantis pasaulis po kojomis, kitoks ir negali būti.
Tinginių savaitgalio sumanymas išnyksta – Laura rekomenduoja šešis verčiausius aplankyti Friulio-Venecijos Džulijos regiono Udinės provincijos miestelius. Nusišypso: vienai dienai gal ir daugoka.
Kone prie visų parašyta, kad tai – viena gražiausių Italijos vietovių ar saugomas UNESCO. Dirbtinis intelektas padeda sugrupuoti patogiausią maršrutą, bet faktas, kad, nesiverčiant per galvą, dienos nepakaks. O lėkti strimgalviais nesinori. Kelionę kerpame per pusę.
Artėjantį San Daniele del Friuli miestelį reklamuoja stendai su „Prosciutto di San Daniele“ – kulinarine vietos garsenybe. Nuo kalvos besižvalgantis miestas prie Taljamento upės plačiai išgarsėjęs būtent dėl kumpio gamybos.
„Kiekvienas kąsnis – tai gėrio ir subtilumo patirtis, kiekviena riekelė – tai šimtmečius trukusios tradicijos, pavertusios San Daniele puikiu itališku produktu, kuriuo mėgaujamasi visame pasaulyje“, – suokia reklama. Reiks prisirišti liežuvius.
Senas miestas kiekviename žingsnyje pasakoja istoriją. Sustoti suvilioja statinės ir stalai, sustatyti gatvelėje, neriančioje iš pagrindinės Vittorio Emanuele II aikštės. Prie durų pritvirtintame ilgame baro „gyvenimo aprašyme“ minima ne tik tai, kad pastato arkos likusios dar iš maždaug 1300 metų, kad čia pasirašytos įvairios sutartys, gyveno svarbūs asmenys, bet ir atskleidžiama reikšminga paslaptis. Nors baras iš pradžių turėjo kitą pavadinimą, vietiniai jį praminė „La Trappola“ – „Spąstais“ – čia įvilioja geras vynas ir kumpis. Su vietiniais nepasiginčysi.
Pačiame centre įsikūrusios „Prosciutto di San Daniele“ gamintojų parduotuvėlės siūlo degustuoti italų pasididžiavimą. Bėda tik, kad laikrodžiai rodo stabtelėjusį laiką. Siesta. Belieka pažiūrėti į kumpius vitrinoje ir lankyti kitas vietos įžymybes po atviru dangumi – istorijos, meno, kultūros.
Miesteliai-tvirtovės
Venzone – dar vienas ypatingas miestelis, iki šių dienų apsuptas įtvirtinimų – aukštų akmens sienų su vartais, grioviais. Įtvirtinimai skaičiavo metus nuo XIV amžiaus, kol regiono nesupurtė negailestingas 1976 metų žemės drebėjimas. Šiandien nė neįtartum, kad miestelis atstatytas – atgimė toks, koks buvo, ir tapo architektūros bei kitų istorinių lobių restauravimo pavyzdžiu.
Jei atmintyje įstrigo kur nors matytos nuotraukos iš 1950 metų žurnalo „Life“ su gyvaisiais ir mumijomis, tarsi vėl sugrįžusiomis į miestelio kasdienybę, – tai irgi vaizdai iš Venzone. Garsiosios Venzone mumijos, kurių amžius siekia ir XIV šimtmetį, iki šiol lieka iki galo neįminta mįsle – kas lėmė tokį sklandų, natūralų mumifikacijos procesą. Penkias mumijas, tarsi eksponatus, galima pamatyti koplyčioje. Tesiilsi ramybėje be mūsų apsilankymo.
Siestos metu po Venzone, panašu, vaikštinėja ar dviračiais pravažiuoja tik turistai. Tarsi šešėlis trumpai pažinčiai stabteli juodas katinas. Kol kas daugumos pastatų langinės ilsisi užvertos – užmerktos. Kavinės ruošiasi vakarui, tik reta popietę siūlo gėrimų ir užkandžių. Gyvenimas vėl atgis kaitrai aprimus.
Kol kas nuo karščio gaivina ledai. Akys pačios suranda užrašą ant seno pastato sienos „Pasiticceria, gelateria“. Pagal žinovus, konditerijos ir ledų parduotuvės „D'altri tempi“ rankų darbo gaminiuose persipina Neapolio ir Friulio kultūros, o savininkas paverčia produktus meno kūriniais.
Prie baro spaudžiasi įvairiakalbė eilutė, laukianti „gelato“ – rinktis galima iš įvairiausių skonių. Kur ledai, ten gyvenimas nestoja.
Už stiklo kaip ant delno matyti cechas. „Carpe diem!“ – ragina užrašas ant stiklinės pertvaros. Įsiklausome į lotynišką išmintį – išnaudojame šiandieną.
Miestelis-tvirtovė Palmanova nuotraukose iš paukščio skrydžio atrodo kaip devyniakampė žvaigždė. Vaikštinėdamas unikalų planavimą labiau įsivaizduoji – nesi paukštis.
Gynybinė tvirtovė pastatyta XVI amžiuje, vėliau statybas tęsė jau Napoleonas. Senosios gatvės sueina į didžiulę šešiakampę aikštę – Piazza Grane, čia ir rotušė, ir bažnyčia, ir lodžija.
Taip karšta, kad, atrodo, jei kirsi aikštę stačiai, ištirpsi.
– – –
Rytą Laura į kelionę išlydi su dovanomis – vietinio vyno buteliu ir pačios spaustu alyvuogių aliejumi. Va, kas tas senelės Adelės auksas.
(Bus daugiau)
