Naujausios
Nuo piešimo iki fotografijos
R. Šulskytė – tikra šiaulietė, gimusi, užaugusi, studijas baigusi Šiauliuose. Trumpam nuklystame į vaikystę.
„Kai buvau maža, sėdėdavau močiutei ant kelių ir visą laiką piešdavau. Ilgai saugojau savo piešinių sąsiuvinius, kai ką tebeturiu. Darželyje buvau labiau vienišė, atsiskirdavau nuo vaikų grupės, eidavau į pavėsinę, sėdėdavau, fantazuodavau, grįžusi namo nupiešdavau. Mama ir tėtis nebuvo menininkai, bet mama turėjo skonį menams.“
R. Šulskytė lankė Šiaulių dailės mokyklą, studijas pasirinko tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, Dailės, braižybos ir darbų katedroje.
„Nebuvo taip, kad vieną dieną pradėjau fotografuoti. Visą laiką buvo pomėgis. Kai mokiausi mokykloje, turėjau fotoaparatą, nelabai iš rankų paleisdavau. Kitame mano cikle „Mano drabužiai“ ir „Miegamajame“ netgi yra keletas fotografijų iš tų senų laikų. Tėvo darbe buvo laboratorija, fotografas, kuris įsileisdavo mane ryškinti ir daryti nuotraukų.“
Baigusi studijas R. Šulskytė gavo paskyrimą dirbti Kaune, Stepo Žuko dailės technikume – dėstė kompoziciją ir piešimą.
Grįžusi į Šiaulius vadovavo Fotografijos muziejui, dirbo Šiaulių universiteto Menų fakultete.
Nuo 1996 metų dalyvauja bendrose parodose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, pelnė tarptautinių apdovanojimų, dukart tapo Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureate. Rašo apie fotografiją, yra per 300 fotografijos parodų kuratorė, fotografijos leidinių sudarytoja.
Šiuo metu – Lietuvos kultūros tarybos ekspertė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakinga sekretorė.
Svarbiausi fotografijų ciklai: „Interpretacijos“ (1996–2003), „Susitikimai“ (2005), „Mano drabužiai“ (1977–2004), „Miegamajame“ (1977–2004), „Seserys“ (2006–2007), „Austria’07“, „Mano laikas“ (2011–2013), „Dvidešimt septyni sugrįžimai (2018–2023).
„Mano laikas“
– „Šiaulių krašto“ redakcijoje eksponuojamoje parodoje pristatote 2011–2013 metais kurtą ciklą „Mano laikas“ – koks yra jūsų fotografijose įamžintas laikas?
– Jeigu reikėtų labai paprastai apibūdinti ciklą „Mano laikas“, pasakyčiau, kad tai apie mane, mano aplinką, apie man brangius žmones, kurie anuomet, kai kūriau ciklą, buvo šalia, apie tuos, kurie išėjo seniai.
Fotografijose galime atsekti skirtingus išgyvenimus, įsitikinimus, paslaptis, jausmus, ilgesį, nuolatines minčių projekcijas praeitin per pažįstamus ir nepažįstamus daiktus, buvimo vietas, skonius, kvapus ar net spalvas.
Jei kalbėtume apie ciklą filosofinėmis kategorijomis, akcentuočiau atmintį, įtrūkį, slinktį, laiką. Kalbėti apie kiekvieną dėmenį atskirai nėra lengva, nes jie susipina, perdengia vienas kitą, susilieja, atitolsta ir vėl išnyra.
Anksčiau rašiau, kad mano laikas yra tas laikas, kuriame esu čia ir dabar, kai galiu kvėpuoti, regėti, jausti, patirti, išgyventi, o po to – viską užmiršti ir vėl prisiminti.
Mano laikas man – unikalus. Tačiau tai supranti ne iš karto. Vėliau, kai pradedi jausti jo tirpimą, kai lieka jo vis mažiau. Fotografijų ciklas „Mano laikas“ buvo kuriamas tėvams dar esant gyviems.
Dabar jau gyvenu tuo periodu, kai vis dažniau prisimenu, kai kažkas vis dažniau ateina iš praeities. Tačiau mano laikas kūryboje dažnai visiškai nesutampa su pasaulio laiku. Iš dalies dėl to ir jungiu keletą fotografijų, kurdama kitą, prisiminimų erdvę, ir savo patirčių laiką.
– Fotografijose laiko sąvoką pratęsia įkomponuotos senos nuotraukos?
– Šiame cikle įterpiamos ir senos fotografijos iš asmeninio albumo, kurias ne aš fotografavau, jos tik įsiterpia į mano vaizdą. Senos nuotraukos dažniausiai guli albumuose, norėjosi jas ištraukti į dienos šviesą.
Kartais peržiūriu šeimos sukauptas fotografijas. Kai kurios fotografijos iš tų laikų, kai manęs dar nebuvo! Nežinia kodėl kyla poreikis šiuos vaizdus įterpti į savo laiką (turiu galvoje fotografinius vaizdus, kuriuos užfiksavo mano fotoaparatas).
Pavyzdžiui, fotografijoje „Birželio pradžia“ sena fotografija iš šeimos albumo atsiranda dabarties peizaže, kurio keliai ir takeliai išsišakoja. Toji sena fotografija išsiskiria paviršiaus faktūra, yra skylėta, o pro tuos plyšius regime peizažo tęsinį. Senoje fotografijoje užfiksuoti mano mamos tėvai vestuvių dieną. Greta jų stovi mama, bet ji subrendusio amžiaus, daug vyresnė už savo tėvus. Mano mama stovi priekyje su pakalnučių puokšte rankoje, o tolumoje regime ją einančią nuo mūsų žvilgsnio tolyn.
– Šio ciklo fotografijos – tarsi pokalbis su praeitimi?
– Labiausiai tai atsispindi, išryškėja fotografijose, kuriose naudoju senąsias nuotraukas.
Paprastai laikas įsivaizduojamas kaip nuosekli reiškinių struktūra, jungianti praeitį, dabartį, ateitį. Ar galima būtų tokią linijinę tvarką stebėti mano fotografijose, kai mano mama vaizduojama maža mergaite, o aš – suaugusi? („Pirmoji komunija“). Nors kitas vaizdas tvarką atstato, čia aš esu maža mergaitė, o mama – suaugusi moteris („Suknelė su žirneliais“).
Tačiau grąžintas nuoseklumas yra sąlyginis. Šiame vaizde mama susitinka pati su savimi ir jos abi yra skirtingo amžiaus. Kas gi nutinka su laiku šiame fotografijų cikle? Prisiminsiu filosofijoje (M. Merleau-Ponty) vartojamą vienalaikiškumo sąvoką, kai keli įvykiai vyksta tuo pačiu metu. Ši sąvoka reiškia, kad nėra absoliutaus ir vieningo laiko – laikas yra nevienalytis, įtrūkęs, paženklintas skirties ir slinkties.
Dar įdomiau elgiasi mūsų atmintis. Kartais ji taip viską supainioja, kad nebegali būti tikras, ar tai patirta, ar susapnuota. Tuomet griebi albumą su fotografijomis, kad pasitikrintum prisiminimų tikrumą. Pagaliau supranti atminties bejėgiškumą – ji nėra skaidri. Dažnai lieka kažkas nepasakyta, neatskleista, nepaaiškinta, už vaizdo ribų.
Fotografijoje „Elena. Vaikystės kiemas“ nufotografuota mama ir jos pusseserė Elenutė. Nors kiemas vaizduojamas fragmentiškai, iš vaikystės aš jį prisimenu pilną saulės ir lietaus spalvų, kvapų, šuns lojimo, akmenukų ir smėlio čiužėjimo, obelų žydėjimo, naktinukų kvepėjimo, sniego pusnių ir praeitin nutolusio sniego senio kontūrų. Prisimenu, kai kieme sukiodavosi močiutė, ji pasakojo man ankstesnio kiemo istoriją, kai dar nebuvau gimusi. Turėjo gaidį, kuris buvo toks aršus, kad kaimynai bijodavę į kiemą užsukti. Bandau paliesti praeitį...
– Šis fotopasakojimas – gana intymus?
– Taip, fiksuoju save, savo tėvus, savo artimus žmones. Kai kūriau ciklą „Mano laikas“, man buvo labai svarbu, kad yra abu tėvai. Kai kūriau ciklą „Dvidešimt septyni sugrįžimai“, mamos gyvos nebebuvo, bet dar buvo tėvas. Paskui jis irgi išėjo. Pirmoje ciklo fotografijoje sėdi tėvas ir laiko mamos drabužį, o paskutinėje fotografijoje jau sėdžiu aš toje pačioje vietoje, tik laikau tėvo drabužį. Situacija pakoregavo, kaip ciklas turėtų būti eksponuojamas, koks jo eiliškumas turėtų būti.
Kai pirmą kartą ciklą „Mano laikas“ pristačiau tuometinėje Šiaulių universiteto Dailės galerijoje, dalyvavo tėvai, jiems buvo įdomu pasižiūrėti. Nors mano mama nelabai mėgdavo fotografuotis. Kartais tėvui sakydavo: „Pasakyk jai, kad nelįstų su tuo fotoaparatu į akis!“
Žvilgsnis turi pailsėti
– Kada fotografija sudomino jau kaip meno sritis?
– Gal kai dirbau Fotografijos muziejuje. Fotografavau ir netgi dalyvavau parodose, bet ne Lietuvoje – prasidėjo nuo Lenkijos, buvo grupinė paroda.
Fotografijos muziejuje labiausiai koncentravausi į kitus autorius, dalyvaudavau tarptautinėse konferencijose, rašydavau tekstus, dėmesį skyriau kolegoms fotografams. Netgi sakiau, galbūt ir gerai, kad nėra konkurencijos, mano žvilgsnis visai kitoks, nes nė su vienu autoriumi nekonkuruoju.
Paskui po truputėlį, po truputėlį, kai nebedirbau muziejuje, atsirado laiko. Buvo metas, kai važiuodavau į plenerus, fotografuodavome, parodydavome nuotraukas. Sunku būtų suskirstyti į tikslius periodus.
– Kurį laiką laikytumėte savo kūrybos piku, ar tas laikas nuoseklus ir tebesitęsia?
– Gal to piko ir nebuvo, neturiu tokio periodo, jis tęsiasi ir dabar. Gal kiti autoriai labai nori sužibėti, parodyti, ima iš aplinkos labai daug. Aš pakankamai toje aplinkoje rami, nesistengiu visur bėgti, dalyvauti, suspėti. Aš jau daug kur atsisakau dalyvauti, neturiu bėgimo jausmo. Man geriau sėdėti, dirbti, o kai ateina laikas – parodyti.
– Kas dabar jūsų fotografijos objektas?
– Stengiuosi niekada neatskleisti, ką dabar darau. Dabartinis ciklas yra religinės tematikos, vadinasi „Stula“. Nenoriu per daug plėstis, reikia pirmiau jį padaryti, parodyti, o tada kalbėti.
Ciklas bus iš dviejų skirtingų fotografijų formatų. Prie vieno, pailgo formato, daugiau dirbu, jau esu gal ir įpusėjusi. Aš vis sugrįžinėju, jei vaizdas atsibosta, jį palieku, darau kitą. Taip, kaip tapytoja Eglė Velaniškytė sakė: „Pas mane studijoje yra labai daug drobių, uždedu vieną sluoksnį, einu prie kito darbo, paskui prie trečio, jie džiūsta, paskui vėl sugrįžtu prie pirmo.“ Pas mane irgi yra grįžimai. Žvilgsnis turi pailsėti. Todėl vėl reikia laiko. Kiekvieną fotografiją bandau išmąstyti.
Kai dariau ciklą „Dvidešimt septyni sugrįžimai“, užtrukau ilgiau nei 5 metus. Kai Šiauliuose vyko pleneras, A. Puipos klausiau, per kiek laiko dabar galima pastatyti filmą? Jis sako, per mėnesį. Nes technologijos leidžia. Pagalvojau – aš ilgiau kuriu ciklą, nei galima susukti filmą! Man reikia pabūti, pamąstyti, apmąstyti.
– Ciklą „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ prieš porą metų pristatėte Šiaulių dailės galerijoje, į jį irgi sudėjote daug prasmių?
– Buvo „Mano drabužiai“, o „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ yra mano mamos drabužiai. Fotografavau drabužius. Sakykime, mama su palaidine ir ta palaidinė šalia. Be kūno, be mamos kabo ta pati palaidinė. Kas belieka, kai žmogus išeina? Jo daiktai lieka. Negalėjau mamos drabužių paprastai imti ir išmesti, nes jie primena mamą. Prisimenu, kai ji sirgo, bet mes dar nežinojome, kad ji greitai išeis, dar nebuvo aiški diagnozė, traukdavau iš spintos palaidines, sukneles, sijonus ir rodžiau mamai: „Tu turi pasveikti, nes dar turi vilkėti tuos drabužius.“
Ciklas yra apie išėjimą. Ten irgi įterpiamos senos fotografijos iš albumo, kur mama jauna mergaitė. Esu ir aš su broliu, kai buvome mažučiai ir fone matosi mama.
– Jūsų ciklų temos – labai bendražmogiškos dėl išgyvenamų patirčių?
– Dailės galerijoje po parodos atidarymo moterys ėjo prie manęs, kitos verkdamos sakė: „Aš irgi turiu tėčio kaklaraištį, kurį saugau stalčiuje.“ Kita saugo mamos skarelę. Visos, kurios priėjo ir kalbėjo, kažką turi išsaugojusios iš tėvo, mamos drabužių. Tai aktualu. Kažkada esu sakiusi: drabužiai prisigeria mūsų kvapo, energijos, mūsų emocijų, džiaugsmų ir pykčio – visko.
Klausimai muziejams
– Jūsų fotografijų dabar eksponuojama Vilniuje, Radvilų dailės muziejaus parodoje „Visa tai, kas negalima daryti“. Kaip vertinate šią ekspoziciją?
– Paroda atidaryta kovo mėnesį, atidaryme nebuvau, vasarą nuvažiavau pasižiūrėti. Paroda man pasirodė įdomi. Visų pirma dėl to, kad pasirinktas netradicinis eksponavimo būdas, tarp kitų kūrinių, tarp istorinių paveikslų, įterpti šiuolaikiniai kūriniai. Yra ir video- kūrinių, ir tapybos, ir fotografijos, ir skulptūros – paroda yra įvairi. Netradicinis eksponavimo būdas tikrai pasiteisino. Mano darbai eksponuojami iš ciklo „Mano drabužiai“ ir „Miegamajame“. Šie ciklai eina kartu, jie turi būti eksponuojami kartu.
Kuratorė M. Kalinauskaitė radijo laidoje gražiai charakterizavo mano fotografijas: jos atrodo ramios apgaulingai, fotografijose jaučiasi migracija savyje, atsiskyrimas.
Kai buvau pažiūrėti parodos, viena muziejaus darbuotoja sakė, kad jos primena Andrejaus Tarkovskio būsenas, nuotaiką. Tokių palyginimų šiam ciklui esu girdėjusi ir daugiau.
– Ar tiesa, kad tik Lietuvos dailės muziejus turi jūsų fotografijų?
– Tiesa. Dar turi privačios kolekcijos, Austrijoje, bet Lietuvoje tik vienintelis muziejus. Kažkada, kai paroda atsidarė Nacionalinėje dailės galerijoje, berods, Margarita Matulytė buvo parodos kuratorė, eksponuoti mano darbai. Paskui ji tiesiog paprašė, kad jie liktų Dailės muziejuje. Aš neprieštaravau.
Turiu priekaištų muziejams. Feisbuko sienoje suformulavau klausimų. Vilniuje kalbėjausi su kai kuriais žmonėmis – taip, yra chaotiškai perkama ir įsigyjama kūrinių, kad ir nacionalinio vardo muziejuose. Manau, reikia apgalvoti, ką perka ir dėl ko perka, kokią istoriją ir paveldą nori suformuoti.
– Kokie turėtų būti kriterijai, formuojant šiuolaikinės fotografijos kolekciją muziejuose – šį klausimą irgi keliate feisbuke.
– Priklausytų nuo daugelio dalykų: kokio profilio yra muziejus, kokie akcentai. Dailės muziejus, žinoma, neturėtų visiškai apsiriboti vien tik šiuolaikiniais ar vien senais kūriniais, turi būti pusiausvyra.
Kas svarbiausia, reikėtų pasekti šiuolaikinės fotografijos istoriją, pasidomėti autoriais, susidaryti planus. Aišku, viskas remiasi į lėšas. Bet galima apsibrėžti: šiemet pirksime vienus autorius, kitais metais gal kitus, taip sudarome bendrą, bent paskutiniųjų dešimtmečių, vaizdą šiuolaikinės fotografijos kontekste. Kokie yra ryškiausi autoriai, ką jie kuria, ką naujo padarė. Kartais atrodo, kad Lietuvoje yra dešimt, geriausiu atveju, penkiolika autorių, kurių pavardės nuolat kartojamos. Lietuvoje yra daug gerų fotografų, reikia sugalvoti sistemą, pagal kurią muziejus galėtų įsigyti darbų.
– Logiška išvada, kad jūsų darbų nėra Šiaulių fotografijos muziejuje, kurio vedėja buvote?
– Su Fotografijos muziejumi yra kita istorija. Aš ten iš viso neinu, manęs ten daug metų nebuvo. Aš buvau atleista iš muziejaus ir labai negražiai.
– Kaip manote, kas lėmė, kad Šiauliuose vienu metu iškilo daug fotografų pavardžių, atidarytas Fotografijos muziejus?
– Manau, ne vien Šiauliuose tos pavardės iškilo. Tuo metu buvo fotografijos klubai. Iš pradžių buvo Šiaulių fotografijos klubas, Kauno fotografijos klubas – toks bumas Lietuvoje buvo. Žymios fotografų pavardės iš to periodo ir yra – A. Sutkus, A. Macijauskas, A. Kunčius, V. Luckus ir daugybę kitų galime išvardyti. Aleksandras jau jaunesnės kartos.
Visoje Lietuvoje buvo klubai ir fotografijos judėjimas. Fotografija buvo nauja meno šaka, naujoviška sritis, viskas natūralu. Šiauliuose atsirado A. Dilys, žmogus, kurio iniciatyva buvo įkurtas muziejus visuomeniniais pagrindais, o paskui prijungtas prie „Aušros“ muziejaus.
– Kokį fotografų potencialą dabar matote Šiauliuose?
– Nelabai norėčiau vertinti, mažai Šiauliuose sūkuriuoju. Labiau galėtų pasakyti Virginijus Kinčinaitis, jis antrus metus organizuoja fotografijos parodas, kviečiasi autorius. Ne mano, o kitų menotyrininkų, kitų miestų žmonių mintis: neva yra Šiauliuose fotografų, bet kaip du fotografai, taip du.
Jei fotografiją laikome rimta meno sritimi, ji ir turi būti tos srities atstovė, o ne „pafotografuoju peizažiukus lengvai“. Dėl savęs, aišku, galima. Aš irgi, kai nuvažiuoju prie jūros, turiu pomėgį ir per n metų esu sukaupusi didžiulę kolekciją debesėlių. Išeinu su fotoaparatu, pavaikštau pajūryje, dėl savęs vieną kitą kadrą pasidarau. Nedarau kažkokį menų.
– Namie turite didelį archyvą?
– Ne. Su kuo palyginsime, jei su Antanu Sutkumi – nėra kuo lygintis. Ir Aleksandras daug daugiau turi, jo kasdienybė buvo fotografuoti darbo reikalais. Poreikiai, intencijos skyrėsi. Kažką, aišku, turiu, bet neskaičiavau, nežinau gausumo. Kai juostele fotografuodavau, labiau susikoncentruodavau į kadrą, nes juostelė kainuoja ir ne visada gali nusipirkti. Turiu pomėgį padaryti po kelis objekto kadrus. Tai išliko ir fotografuojant su skaitmena.
Su juostele mažiau dabar fotografuoju, nors fotoaparatas tebėra. Jei naudoju, tikslingai. Dabar nelabai vaikštau su fotoaparatu ir ieškau. Žinau, kad darau ciklą ir kokių man reikia objektų, momentų – ten ir vykstu. Nebėra laiko kažkur blaškytis, kažko ieškoti ir galvoti, kad visur suspėsi. Taupau laiką.
