Naujausios
Nuotykis prasidėjo
Su Audrey ir David Ande supažindina Šiaulių Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos ir Šiaulių sporto gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Dalia Šarkūnaitė. 1994 metais ji Vilniaus oro uoste pasitiko į Lietuvą atskridusius užsieniečius, o dabar susitiko vėl.
Audrey ir David plačiai šypsosi – smagu prisiminti jaunystės nuotykį.
1994 metais Audrey buvo Grenoblio universiteto studentė. Tuo metu Grenoblio universitetas ir Šiaulių pedagoginis institutas buvo užmezgę partnerystės ryšius. Vieną dieną studentai išgirdo pasiūlymą: gal kas norėtų vykti į Lietuvą, į Šiaulius, dėstyti prancūzų kalbos?
„Aš visiškai nežinojau, kur yra Lietuva“, – prisipažįsta Audrey. Pažiūrėjusi į žemėlapį nusprendė: kodėl gi nenuvykus į šalį, kuri ką tik tapo laisva? Tik iškėlė sąlygą: „Turiu draugą ir noriu vykti kartu su juo – jam irgi reikia surasti darbą.“
David prisimena: kaip tik tuo metu buvo netekęs darbo savo pirmojoje darbovietėje gamykloje, tad buvo laisvas ir galėjo keliauti kartu.
Prancūzui buvo pasiūlyta mokytojauti Medelyno vidurinėje mokykloje, ten tuo metu prancūzų kalbos mokė D. Šarkūnaitė.
1994 metų rugpjūčio pabaigoje Audrey ir David pravėrė bendrabučio duris.
„Mus paliko bendrabutyje ir nuotykis prasidėjo“, – kvatojasi prancūzai, žodį „bendrabutis“ sakydami lietuviškai.
Ar neištiko šokas? „Taip!“ – nė sekundės nesudelsia atsakydami.
Ir dabar Audrey prieš akis stovi ilgas koridorius, banguotas grindų linoleumas. Bendras dušas, ant grindų padėta medinė paletė, rudas vanduo. David papildo, kad karšto vandens nebūdavo kiekvieną dieną.
„Iš pradžių buvo sunkoka. Bet bėgti nenorėjome. Buvo juokinga“, – šypsosi David.
Kai kurie praeities epizodai šiandien Audrey atrodo kaip anekdotas: „Kai mus atvežė iš oro uosto į bendrabutį, Dalia pasakė: „Rytoj pasimatysime.“ Pakeliui iš Vilniaus nusipirkome pieno, dribsnių ir makaronų. Bendrabučio spintose tebuvo du puodeliai, dvi stiklinės ir du šaukštai. Viskas. Puodo nebuvo, makaronų išsivirti negalėjome. Pirmą vakarą valgėme pieną su dribsniais. Kitą dieną išėjome „medžioti“ puodų. Nusipirkę puodą, galėjome išsivirti makaronų.“
„Atvyko Dalia, važiavome į Kryžių kalną, – pasakojimą tęsia David. – Įsigijome dar ūkinių dalykėlių. Pirmos dienos buvo epinės!“
Ir dabar Prancūzijoje šeima tebeturi išsaugojusi medinių šaukštų – anų dienų liudininkų.
Užsieniečiai buvo retenybė
Kiekviena diena Šiauliuose prancūzams buvo naujas išbandymas, iššūkis, patyrimas. Savaitgalį vis kur nors važiuodavo – penktadienį pradėdavo trumpas atostogas, norėjo pažinti šalį. Gyvenimas buvo turtingas įspūdžių ir įdomus.
O kokią Lietuvą tuomet išvydo?
„Buvo labai daug senų automobilių. Prancūzija buvo labiau išsivysčiusi, skirtumas akivaizdus. Pavyzdžiui, buvo keista, kad parduotuvėse nebuvo savitarnos, reikėdavo kreiptis į pardavėją, rodyti, ką nori nusipirkti. Iš pradžių buvo didelis kalbos barjeras. „Tą, tą, kitą“, – juokdamasi lietuviškai 1994-ųjų patirtį atkartoja Audrey. – Ne paslaptis, tuo metu pardavėjos nebuvo simpatiškos.“
Prancūzai greit pramoko lietuviškai – padėjo dėstytoja Genovaitė Kačiuškienė.
„Kai reikia ir valgyti nusipirkti, ir išgyventi, nori nenori išmoksti kalbos“, – šypsosi Audrey. Lietuviškų žodžių pora nepamiršo iki šiol.
David prisimena: mokytis naujos kalbos nebuvo lengva, sudėtingas linksniavimas. Bet padėjo aplinka – nuolat girdėjo lietuvių kalbą ir galėjo iškart pritaikyti įgytas žinias.
1994 metais, prisimena pora, užsieniečių Šiauliuose buvo mažai. „Buvome išskirtiniai. Žmonės labai nustebdavo, klausdavo, kodėl mes čia? Džiaugdavosi tuo, kad atvykome, kviesdavosi į svečius“, – prisimena Audrey.
O David suskaičiuoja to meto užsieniečius: vienas anglas, vienas vokietis ir du prancūzai.
Didelis straipsnis apie prancūzų porą buvo publikuotas Šiaulių spaudoje. Audrey prisimena: kai eidavo per miestą, žmonės sustabdydavo ir sakydavo: „O, jus matėme laikraštyje!“
Audrey artimieji iš pradžių buvo nustebę ir nerimavo dėl jų sprendimo gyventi Lietuvoje, bet greit nusiramino, įsitikino, kad viskas gerai.
„Ir jie atvyko. Aplankė sesė, tėvai – jiems irgi labai, labai patiko, jie išsaugojo labai gerus prisiminimus apie Šiaulius ir visą Lietuvą“, – patikina Audrey.
Naujos patirtys
Šiaulių pedagoginiame institute Audrey dėstė pirmo, antro ir trečio kurso studentams. Trečiakursiai buvo vyresni už dėstytoją – tapo bičiuliais. Ir dabar, atvykę į Šiaulius, prancūzai apsistojo pas buvusį studentą, o dabar prancūzų kalbos mokytoją Nerijų Maskaliovą.
„Savo pedagoginę karjerą aš pradėjau su lietuviais – čia išmokau amato“, – šypsosi Audrey.
David įsiminė, kad labai bijojo darbo mokykloje: „Mokytojavimas – ne mano profesija, ne mano pašaukimas, galvojau, kaip man pavyks, kaip pasiseks?!“
Prancūzas parodo išsaugotas nuotraukas klasėje, pasidžiaugia, kad vaikai gana neblogai kalbėjo prancūziškai.
David mokė ne gramatikos, o šnekamosios kalbos: „Jiems, ko gero, buvo pirmas kartas, kai matė prancūzą ir su juo gyvai kalbėjosi. Kai pralaužėme ledus, viskas buvo gerai. Vieneri mokytojavimo metai – man jų buvo daug, jie buvo nelengvi, bet supermetai.“
Pamažu mezgėsi draugystė su studentais, mokiniais, mokytojais, dėstytojais, išsiplėtė pažinčių ratas.
Kartą bendrabučio kambaryje David išgirdo sklindančią muziką. Nusileidęs į rūsį pabeldė į duris ir taip susipažino su muzikantais – grupe „Lygiai lyja“. Susibičiuliavo su Martynu Juchnevičiumi – draugystė sieja iki šiol. Maloniai bendravo ir su kitais grupės muzikantais, kartu grojo – David kartą net bendrai koncertavo, jo mušamųjų partija skamba grupės albume.
Pirmieji kontaktai su lietuviais, prisimena Audrey, buvo gana šaltoki. vėliau suprato: tai – tik išorė, kai pradedi bendrauti, lietuviai atsiveria ir tampa labai draugiški, šilti.
„Kitose šalyse žmonės iš pradžių mojuoja, linksmai bendrauja, bet tai yra netikra. O čia – atvirkščiai, ir mums tai labai patinka“, – sako Audrey.
Gyvendami Šiauliuose, prancūzai važiuodavo į Vilnių: sostinėje buvo daugiau užsieniečių, įvairesnis, aktyvesnis gyvenimas. Kai po metų atėjo laikas grįžti į Prancūziją, Audrey sulaukė kvietimo likti Vilniuje dar dvejiems metams – dirbti Prancūzijos ambasados kultūros centre. Šį pasiūlymą pora mielai priėmė.
„Patiko šalis, patiko žmonės – vienerių metų nepakako.“
Audrey dirbo ne tik ambasadoje, bet ir mokytoja mokykloje su sustiprinta prancūzų kalba.
David rado darbą bendrovėje „Palink“ – „Iki“ prekybos centre buvo atsakingas už mineralinį vandenį.
Prancūzams buvo malonu matyti, kaip greit šalis vystosi: tai atsidaro nauja parduotuvė, tai naujas baras, kavinė.
„Kaip grybai dygo, – prisimena David. – Šalis vystėsi didžiuliu greičiu, buvo didžiulis noras kurti, investuoti, į Lietuvą atėjo naujos technologijos. Vilniuje kone visi turėjo mobiliuosius telefonus, to nebuvo Prancūzijoje. Pirmą kartą internetą išbandžiau Vilniuje. Šalis buvo atvira viskam, reikėjo tik turėti idėjų. Buvo daug judesio, visi norėjo daryti biznį. Prisimenu, ko bepaklaustume, ką veikia, dažniausiai išgirsdavome: „Biznis.“
„Mes niekada nežinodavome, ar tai geras biznis, ar ne“, – juokiasi Audrey.
Laimės pradžia
Su Lietuva prancūzus sieja išskirtinis įvykis – čia užsimezgė dukros gyvybė. Pirmagimei jie suteikė lietuvišką vardą Laima.
„Todėl, kad čia prasidėjo mūsų laimė“, – paaiškina. Dabar vyresnėlei – 28 metai.
Kai Laimai buvo treji, šeima buvo atvykusi į Lietuvą. Laima ir dabar norėjo atskristi kartu, bet nepavyko suderinti atostogų. Lietuvą ji planuoja aplankyti su savo drauge lietuve Aiste – susipažino Barselonoje.
„Laima – egzotiškas ir vienintelis toks vardas Prancūzijoje. Žmonėms patinka, išgirdę pagiria, kad originalu, gražu. Laima labai didžiuojasi vardu. Kai žmonės paklausia, papasakoja vardo kilmės istoriją – vardą gavo tėvų laimės vardan. Dažnai ją vadiname Laimute arba Mute“, – šypsosi Audrey.
Dabar į Lietuvą prancūzai sugrįžo po 25 metų. Nusprendę keliauti, atnaujino kontaktus su draugais Šiauliuose ir Vilniuje. Įsitikino – ryšiai buvo tikri, smagu vėl pasimatyti.
Kokią pamatė Lietuvą po ketvirčio amžiaus?
„Miestai labai pagražėjo, labai prižiūrimas paveldas, daug dėmesio skiriama sportui gamtoje – dviračiams, baidarėms, vaikščiojimui – anksčiau to nebuvo. Matosi, kad yra atgaivinta praeities atmintis, pastatyti paminklai partizanams, labai daug dėmesio skiriama istorijai, folklorui, mitologijai. Atliktas didžiulis darbas, kad būtų išryškinta tai, kas šalyje geriausia. Tai pritraukia turistus. Labai pasikeitė maistas, didžiulis pasirinkimas. Gamta, kasdienė gerovė. Ramus, malonus gyvenimas. Žmonės labai apsidžiaugia sužinoję, kad mes gyvenome Lietuvoje, o kai dar išgirsta, kad mokame lietuviškai! David moka daugiau, aš suprantu, bet kalbu truputį“, – lietuviškai sakinį baigia Audry.
„Litas tapo euru. Deja, gyvenimas labai brangus“, – atkreipia dėmesį David.
Audrey akimis, Vilniuje brangiau nei Prancūzijoje: „Neįtikėtina. Kainos arba kaip pas mus, arba brangiau. Lietuviams kiekvieną dieną turėtų būtų nelengva.“
David sako, kad planavo vykti į Nidą, bet kai pamatė, kiek kainuoja nuoma, „atsikando“. Pasirinko apsistoti Klaipėdoje.
Šiauliuose prancūzams labai norėjosi sugrįžti į Vilniaus gatvę, ja dažnai vaikščiodavo. Mėgdavo apsipirkti turguje, pasivaikščioti ežero pakrante, nors tuomet ji buvo nesutvarkyta, apleista.
Ir labai norėjo pamatyti savo bendrabutį! Tad, tik atvykę į Šiaulius, tiesiu taikymu ten nuėjo.
David rodo naujausias nuotraukas – įsiamžino bendrabučio koridoriuje, nufotografavo ir virtuvę – ji išliko beveik tokia pati, kaip tuomet.
Moko ir lietuvius
Pradėjusi pedagogės karjerą Šiauliuose, Audrey iki šiol dirba mokykloje prancūzų kalbos mokytoja, jos mokiniams – nuo 12 iki 18 metų. Klasėse dažnai būna ir lietuvių moksleivių.
Audrey parodo vaizdo įrašą: šiemet 12 metų lietuvaitė Emilija klasės draugams per pamoką pristatė Lietuvą, mokė lietuviškų žodžių.
Šioje kelionėje prancūzai susitiko ir su buvusiais mokiniais Kristijonu ir Pilypu, jie 20 metų gyveno Prancūzijoje, o dabar įsitvirtino Lietuvoje. Vaikinų mama, sako Audrey, buvo pirmoji lietuvė, atvykusi į jų rajoną.
Į Prancūziją Audrey ir David išskris rugpjūčio 8 dieną. Po poros dienų Šiauliuose, keliavo į Platelius, tolimesni planai – pajūrys, o paskui vėl – Šiauliai.
Pora mano, kad dabar Lietuvoje lankysis dažniau – tokios ilgos pertraukos nebedarys.
„Sugrįšim“, – lietuviškai sako David. O Audrey papildo, kad tobulins lietuvių kalbą.
Ar dabar prancūzai leistųsi į avantiūrą, kaip 1994-aisiais? Abu šypsodamiesi papurto galvą – norint pakartoti tokį nuotykį, reikėtų grįžti į jaunystę.
