Naujausios
Mūsų vaikai
Pašnekovė juokiasi, jog žurnalistikos ji atsikandusi „va, tiek“. Nors istorijos nesuklastosi. Ji – ilgametė radijo žinių ir laidų vedėja, netgi laikinoji emigrantė, redagavusi Airijos lietuvių laikraštį „Saloje“.
„Kai su dabartiniu vyru iš gimto Vilniaus persikėliau į Šiaulius, galvojau, jog su žurnalistika yra baigta. Bet tada likimas atvedė į „Šiaulių naujienas“, ten vyriausiąja redaktore dirbau pusantrų metų, o tada pasukau kitu keliu – į viešuosius ryšius, pradėjau dirbti laisvai samdoma specialiste“, – sako J. Siliūnienė.
Betgi ši istorija ne apie žurnalistiką.
Prieš maždaug vienuolika metų Siliūnai priėmė gal prasmingiausią sprendimą, radikaliai pakeitusį judviejų gyvenimą – globoti vaikus.
Jurgitos pusseserė globojo mergaitę, pasiūlė pabandyti ir jiems. Į svečius Siliūnai pasikvietė pusseserės globotinės 16-metę sesę, paskui ji vis atvykdavo. Sutuoktiniai nusprendė baigti globėjų mokymus, Jurgita jau buvo įpusėjusi socialinės pedagogikos bakalauro studijas Šiaulių universitete. O tada žinia, kad „nuo šiol Lietuva bus be vaikų namų ir visi vaikai keliaus į šeimas“.
„Vyras pirmasis sužinojo, kad jau atsirado nauja globos forma – budintys globotojai, kurie vaikus globoja laikinai, kol jų tėvai pakeičia gyvenimo būdą ir išsprendžia problemas. Mus įkvėpė ši idėja, kad galime tapti laikina užuovėja vaikams, kurių šeimas ištiko krizė. Savi vaikai jau užaugę, tad buvo vietos namuose kitiems vaikams“, – prisimena J. Siliūnienė. Ji suskaičiavo, kad šeimoje iki šių dienų laikinai gyveno jau 29 vaikai, o du iš jų liko Siliūnų šeimoje nuolatinėje globoje.
„Kai dirbi budinčiu globėju, žinai, kad vaikus turi tik laikinai ir jie nėra tavo. Todėl privalai atlikti tai, ką gali geriausiai atlikti dabar: pasirūpinti jų sveikata, ramybe, aprengti, nuprausti, apsikabinti, pabūti su jais. Bet tik tol, kol jų tėvai susitvarkys – gal pusę metų, gal kiek daugiau. Ir žinai, kad tai baigsis, tas vaikas išvažiuos – kažkuris grįš pas tėvus, kažkuris pas nuolatinius globėjus. Bet esi žmogus ir turi jausmus – kiekvienas išsiskyrimas nepaprastas.“
Nuolatinė vaikų kaita, sako Jurgita, labai sunki, nes pripranti ir turi išleisti, o tada pratintis prie naujų. Dėl to šeima apsisprendė atsisakyti laikinų globėjų veiklos ir priėmė nuolat gyventi dar tris vaikus.
Jurgita džiaugiasi, kad augindami tokį būrį vaikų jiedu su vyru Dangiu yra darni komanda.
„Aš – vadybininkė, organizatorė, sužiūriu kam ko reikia, kada pas gydytoją, kokią mokyklą lankys, kokias terapijas ir pan. O vyras vaikus vežioja į užsiėmimus, būrelius, su jais nemažai užsiima ir namuose, nes aš dalį laiko skiriu darbui nuotoliu“, – teigia penkių vaikų globėja.
Prie verpimo ratelio
„Su šitokiu būriu vaikų savęs atiduoti reikia labai daug: duodi, duodi, duodi ir vieną dieną supranti, kad esi kaip tuščias indas. Gal dėl to pas mane ir tas ožkų, triušių auginimas, vilnos verpimas atsirado, ir kiti hobiai – kad sielai turėčiau atgaivos“, – sako J. Siliūnienė.
Jurgita nuo mažens mėgo megzti – išmokė mama ir močiutė.
Moteris susižavėjo pūkuotais, švelniais, tačiau, jos žodžiais, be galo brangiais (apie 300 eurų už kilogramą) Angoros triušio siūlais. Parsisiuntusi jų iš Italijos, nusimezgė šaliką ir kepurę. Iki šiol prisimena, kaip tie mezginiai barstė pūkus ir lindo į burną. Pasirodo, fabrike gaminami trumpi angoros pūkai vyniojami ant kito siūlo, todėl, pradėjus nešioti mezginį, jie ima atšokinėti nuo ilgojo siūlo ir krenta.
Jurgita ėmė ieškoti angoros siūlų „naminio darymo“. O tada sužinojo, kad angoriniai triušiai auginami ir Lietuvoje.
„Galvoju, gyvenu vienkiemyje, kodėl negalėčiau pati auginti Angoros triušių ir verpti jų vilnos? Vyras nustebo, klausia, ar bent verpti moku. Sakau, nemoku, bet išmoksiu!“, – kelerių metų senumo įvykius prisimena moteris.
Mintį apie pūkuotus augintinius trumpam atidėjusi, kartą su vaikais susiruošė apžiūrėti ožkytes Angoros ožkų ūkyje.
„Pasijutau kaip rojuje – iš angoros vilnos, vadinamos moheriu, ūkio moterys pačios rankomis buvo priverpusios siūlų visokių, visko iš jų prigaminusios!“
Sužavėta, tame ožkų ūkyje J. Siliūnienė užsisakė edukaciją, ten pirmą kartą gyvenime sėdo ir prie verpimo ratelio bei pamėgino verpti. Veikla „užkabino“, o tada jau aišku: reikia įsigyti savo ratelį ir, žinoma, reikia, vilnos.
Jurgita pasakoja, kad grįžo ir prie minties pasigaminti angoros siūlų, tad iš moters, auginančios angoras, nusipirkusi triušio pūkų.
„Prisimenu, sėdžiu prie ratelio – pūkai tik skraido į dešinę, į kairę. Niekaip man nesigauna jų suverpti! Bet nepasidaviau.“
Vėl informacijos paieškos interneto platybėse, kursai, pamokos, konsultacijos ir nesibaigiantys bandymai. Kai pagaliau pavyko, atsirado didelis noras įsigyti Turkijoje išvestos Angoros veislės triušių. Trys pūkuotukai Siliūnų namuose apsigyveno pernai vasarį.
Triušiai greitai dauginasi, todėl netrukus ūkyje jau buvo visas pulkas baltų, šokoladinių, sidabro spalvos, juodų „Angoros siūlų kamuoliukų“ – taip mielus gyvūnėlius vadina augintoja.
O tada nauja dilema: triušius auginti – viena, siūlus verpti – kita, o kaip vilną nukirpti? Juos reikia kirpti kas tris mėnesius, nes ilgiau nekerpami Angoros triušiai negali išgyventi, nes laižo savo pūkuotą kailiuką ir pūkais užkemša skrandį.
„Nusipirkau mašinėlę, žirkles. Pirmą kartą triušį kirpau net 5 valandas! O dabar, kai esu jau patyrusi, užtenka ir pusvalandžio“, – pasakojo J. Siliūnienė.
Ožkytės šilkine vilna
Apsipratusi su triušiais, sako, ėmusi svajoti apie Angoros ožkas, pagal statistinio lietuvio suvokimą, neduodančias naudos – nei pieno duoda, nei mėsai tinka, o dar ir brangios, nes auginamos vilnai – moheriui. Jurgitos vyras Dangis jos svajonę palaikė, tvartuką sukalė, kad būsimos augintinės turėtų kur gyventi.
Lietuvoje gana retai sutinkamų Angoros ožkų įsigyti nebuvo lengva. Jurgitai pasisekė, kad moterys iš Panevėžio rajone įsikūrusio Angoros ožkų leido išsirinkti dvi. O atėjus rudeniui prie ožkyčių prisijungė ir oželis. Jurgita juokiasi, kad žmonės dažnai galvoja, jog ji pati nežino, ką augina, nes Angoros ožkos, kai apauga vilna, atrodo labai panašios į avis.
„Taigi, tenka ir žmones šviesti apie Angoros ožkas. Beje, jų charakteris labai skiriasi nuo pieninių ožkų, jos labai prieraišios ir draugiškos, kaip šuniukai. Studijavau daug literatūros, susijusios su šia ožkų veisle ir jų vilnos ypatybėmis, tada sužinojau, kad būtent kastruotų oželių vilna yra ypatingos kokybės. Tuo įsitikinau šį pavasarį po kirpimo, nes mūsų oželio garbanėlės tikrai ypatingo švelnumo. Pati ožkų nekerpu, tai daro profesionalai. Nukirpus prasideda vilnos apdirbimo procesas. Triušių pūko nereikia niekaip apdirbti, tik sušukuoti ir verpti, o ožkų vilną iki verpimo būtina plauti, valyti, karšti“, – pasakojo Jurgita.
Ji priduria, kad nors tiek ožkos, tiek triušiai vadinasi Angoros, tačiau moheris yra gaunamas būtent iš ožkų, o triušių vilna vadinama tiesiog angora. Moheris yra laikomas viena iš prabangiausių vilnos rūšių dėl savo blizgesio, švelnumo ir gerų termoizoliacinių savybių.
„Ar turiu laiko megzti? Nuoširdžiai atsakau, nedaug, bet visgi gaminiai iš šių ypatingų, natūraliai ir su meile išaugintos vilnos rankų darbo siūlų ir yra pagrindinis tikslas. Jais ne tik pati puošiuosi, bet džiuginu ir artimuosius“, – šypsosi moteris.
Svajonė – verpimo studija
Ar iš šios veiklos galima uždirbti? Jurgita sako, kad įmanoma, bet tai turėtų tapti pagrindine veikla.
„Tai mano prabangus hobis! Norint iš šios veiklos pragyventi, tektų plėsti ūkį, o gaminius ir siūlus greičiausiai tektų parduoti ne Lietuvoje, nes lietuviai dar ne itin vertina rankų darbą. Todėl savo gaminamų siūlų neparduodu, išskyrus atvejus, kai kažkas specialiai užsisako, nes jiems reikia būtent tokių, būtent mano rankomis suverptų pūkuotukų. Tiems žmonėms kaina nebūna svarbi ir jie neklausia, kodėl siūlai tokie brangūs. Betgi nesunku paskaičiuoti, kad, pavyzdžiui, megztiniui reikia maždaug pusės kilogramo siūlų. Nuo vieno triušio nukerpama apie 150 gramų. Vadinasi, norint susiverpti tos pačios spalvos siūlų, reikės bent trijų kirpimų, o tai net devyni mėnesiai mano kasdienio darbo, rūpinantis gyvūnais, paskui verpiant ir paruošiant siūlą mezgimui“, – pasakoja moteris.
J. Siliūnienė galvoje jau brandina dar vieną idėją – įkurti verpimo studiją. Čia moterys galėtų mokytis verpti ir tai būtų erdvė bendraminčių – verpėjų, mezgėjų – susitikimams.
Pagrindinė studijos idėja – populiarinti senovinį, tradicinį lietuvių moterų amatą, kuris anksčiau buvo moterų kasdienybė, o šiomis dienomis jau tapo egzotika. Juolab kad pati yra Naisių mezgėjų klubo narė – moterų susitikimai labai praturtina, skatina kurti, dalytis idėjomis ir patirtimis.
