Naujausios
Elektrikas tapo pareigūnu
S. Rakštys save vadina kaimo vaiku.
Gimęs ir užaugęs Skaistgirio krašte, Reibinių kaime, rimtų ateities planų pasakoja beveik neturėjo. Tačiau vieną dieną į Skaistgirio mokyklą, kurioje mokėsi, užsuko vietos kolūkio „Pergalė“ pirmininkas ir kartu su klasės vadovu pasigavo Stasį. Sako, „duosim siuntimą, važiuok studijuoti, būsi elektrikas“.
Įstojo studijuoti Žemės ūkio akademijos elektriko inžinieriaus specialybės, mat kolūkiui šitoks specialistas buvęs labai reikalingas. Todėl sėkmingai studijas baigęs, „Pergalės“ kolūkyje įsidarbino vyriausiuoju energetiku.
Gal būtų padirbėjęs ilgiau negu vienus metus, bet prasidėjo kolūkių ardymas. Maža to, į širdį pasibeldė meilė joniškietei Giedrei.
Pora susituokė, apsigyveno Joniškyje. S. Rakštys čia ėmė ieškoti darbo, ir 1992-aisiais gavo pasiūlymą iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos – įsidarbino už keliolikos kilometrų nuo Joniškio esančio pasienio su Latvija rinktinėje.
1998 metais, aplinkybėms palankiai susiklosčius, vyras pakviestas į Joniškio rajono policijos gretas, dirbo budėtoju, paskui Kelių policijoje. Kartu įstojo į Mykolo Romerio universitetą, o baigęs teisės bakalauro studijas paskirtas Joniškio rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju, vėliau – Reagavimo skyriaus viršininku.
Savo pasirinkimu, sako pašnekovas, jis niekada nesudvejojo, nepaisant to, kad policijoje – jau keli dešimtmečiai.
„Aš sėdžiu savo rogėse, – šypsosi policijos pareigūnas, prisimindamas darbo kolūkyje po inžinerinių studijų pradžią. – Kartais jaunimas klausia, kiek dar čia būsi? O kad man čia dar patinka! Todėl dar pabūsiu.“
Pasakoja, jog per ilgus darbo policijoje metus įvyko daug teigiamų pasikeitimų: smarkiai sumažėjo sunkių nusikaltimų, o sąmoningėjanti visuomenė tapo mažiau tolerantiška smurtui. Žinoma, problemų, susijusių internetiniu sukčiavimu, su alkoholio vartojimu prie vairo, vagystėmis iš parduotuvių, chuliganizmais, vis dar yra daug. Dar ir dėl smurto artimoje aplinkoje. Vis dėlto, pastebėjęs S. Rakštys, tokių incidentų, nors ir labai po truputį, vis dėlto mažėja, ir tai džiugina.
„Pareigūno darbas labai įdomus: ateini ir nežinai, kas tavęs laukia. Kai nežinai, kas bus, negali ir atsibosti“, – sako pašnekovas, žinoma, paminėdamas, kad įtampos policijos darbe taip pat netrūksta.
Reagavimo skyriaus, kuriam S. Rakštys vadovauja, kolektyve dirba 24 pareigūnai. Dar šešios vietos šiuo metu yra laisvos – kaip ir visai Lietuvos policijai, taip ir Joniškiui, policijos pareigūnų labai trūksta.
„Jaunimas sako, kad jų nemotyvuoja atlyginimas. Taip yra, kad jauni žmonės dabar pirmą vietą skiria ne pašaukimui, o kokia bus alga“, – sako joniškietis, prisimindamas savo karjeros pradžią, kuomet apie atlyginimą teirautis būdavo labai nedrąsu.
Abudu su žmona turi tris vaikus – džiaugiasi dviem suaugusiomis ir savo gyvenimo kelius jau išsirinkusiomis dukromis, taip pat 16-mečiu sūnumi, kuris galvoja apie inžineriją.
Nė vienas iš Rakščių vaikų niekada negalvojo apie darbą policijoje. Pareigūnas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra laimingas, radęs savo gyvenimo kelią.
Kraujo donorystė
S. Rakštys – kraujo donoras. Donorystei vyrą paskatino asmeninė patirtis po 2008 metais atliktos sudėtingos operacijos, kuomet pačiam prireikė donorų kraujo.
„Tada toptelėjo mintis, kad, kai man reikėjo kraujo, žmonės padėjo. Tai kodėl neatsilyginti tuo pačiu?“ – teigia joniškietis.
Pono Stasio kraujo donorystės biografijoje – daugiau nei 30 kartų. Pareigūnas už tai yra gavęs ne vieną padėką. Bet, sako, ne jos, padėkos, ir medaliai čia svarbiausi – svarbiausia, ką sako vidus, o jis sako: reikia. Todėl yra apsisprendęs duoti kraujo tol, kol priims, kol sveikata leis.
Proto kovos ir teatras
Abu su žmona Giedre, Žagarės regioninio parko direkcijos vyriausiąja specialiste, daug metų dalyvauja protmūšiuose. Stasiui yra tekę atstovauti Joniškio policijos pareigūnams ir televizijos laidoje „Kas ir kodėl“, buvo ten komandiruotas ir pavyko patekti į savaitės finalą.
Kadaise sutuoktiniai aktyviai dalyvaudavo protų kovų renginiuose Šiauliuose. Paskui Stasiui šovė idėja suburti žmones Joniškyje. Susibūrus bendraminčių komandoms, dabar dalyviai „protų palaužyti“ susirenka kiekvieną savaitę.
„Pirmadieniais susirenkame ir žaidžiame, po įtempto darbo atitrūkstame nuo kasdienybės, – juokiasi pašnekovas. – Laisvalaikio veikla. Po rimto darbo rasti mielą pomėgį, nukreipti mintis, iššokti iš rutinos, kurioje būni visą dieną, geras dalykas. Atsiribojimas nuo problemų, lyg išėjimas į kitą dimensiją.“
Vis dėlto dūšiai mieliausiu užsiėmimu Reagavimo skyriaus viršininkas vadina vaidybą – jis nuo 1997-ųjų Joniškio kultūros centro mėgėjų teatro „Žiburys“ aktorius. Ši karjera, sako, prasidėjo labai netikėtai.
„Prisimenu, namuose kažką darbavausi. Mano pažįstama Vanda Šalkauskienė, buvusi Mėgėjų teatro režisierė, prikibo, kad jos spektakliui reikia ilgo ir kvailai atrodančio kareivio. Sako, tu man labai tinki, pabandysi, jei nekibs, išeisi... Nu ir pabandžiau. Ir man, kad kibo, tai kibo“, – šypsosi tada pasienio rinktinėje tarnavęs pareigūnas.
Nuo tų 1997 metų iš teatro, galima sakyti, taip ir nebeišėjo. Per tiek laiko sukurta labai daug vaidmenų.
„Kiek spektaklių buvo, tiek ir vaidmenų. Galima sakyti, vis randu savo vietą. Įsimintiniausias, aišku, pirmas spektaklis, o širdžiai mieliausias – bajoraitei besiperšančio jaunikio pagal N. Gogolio pjesę „Vedybos“. Labai smagus“, – šypsosi pašnekovas.
Neseniai į teatro sceną, dabartinei „Žiburio“ režisierei Violetai Tomaitei prišnekinus, užlipo ir Stasio žmona Giedrė – reikėjo aktorės rimtame spektaklyje „Terapija“, ir G. Rakštienė labai tam vaidmeniui tiko.
S. Rakštys tikisi, kad žmona teatre prigis taip pat, kaip prieš beveik 28-erius metus jis prigijo.
Kelionės, muzika ir knygos
Kalbėdamas apie kitus savo pomėgius, pareigūnas pirmenybę skiria muzikai ir knygoms.
„Esu tikras knygų rijikas ir melomanas. Tikrai galiu save taip vadinti. Kiek pinigų išleista kompaktiniams diskams! Jų pilnas kambarys. Iki šiol didžiausias malonumas paklausyti disko – paimi į rankas, įsidedi, o tada muzikos kaifas“, – apie knygų ir garsų galią su akivaizdžiu pasitenkinimu pasakoja joniškietis.
Tuo tarpu plokštelių, kurios dabar sugrįžusios į madą, nemėgsta, nes jas reikia vartyti, o tai daryti, juokiasi, tingintis.
Abu su žmona yra prisiekę keliautojai po Lietuvą ir pasaulį. Ypač patinka kelionės, kuriose turi galimybę ne tik kuo daugiau pažinti, bet ir patyrinėti. Senoviniai pastatai arba tik jų griuvėsiai – tai, kas abiejų kelionei suteikia didžiausią įspūdį ir malonumą. Panašų patiria ir apžiūrinėdami gamtos sukurtus stebuklus.
„Pernai vasarą lankėme Amerikos gamtos kanjonus – tai viena įspūdingiausių kelionių, niekada neįsivaizdavau, kad gamta gali būti tokia įspūdinga“, – sako joniškietis.
Neslepia, kad žmonai patinka ir poilsinės kelionės ir ji neretai prie jūros norėtų pagulėti kur kas ilgiau, negu to nori Stasys, kuriam toks poilsis visai nepriimtinas.
„Gyvenimas neliūdnas, kokį pats pasidarai, toks jis ir yra“, – juokiasi pašnekovas, jau rezgantis naujus būsimų kelionių planus.
