Naujausios
Aitvaras riaumos ir tuštinsis ugnimi
V. Purono „Aitvaras“ – metalo plastikos kūrinys: apie 10,2 m ilgio, 4,6 m aukščio, sparnai – apie 4,55 m pločio, skulptūra sveria apie 2 tonas. Šio kūrinio idėja 2014 m. buvo užregistruota Lietuvos Gineso knygoje, kaip “Didžiausia fantastinio gyvūno skulptūra”, o kai skulptūra surado vietą, rekordas bus galutinai įformintas.
V.Puronas savo kūrinį vadina „slibiniuku“. „Jis – dekoratyviojo dizaino kūrinys, pagamintas plieno lankstinių technologija iš cinkuotos lakštinės geležies elementų, yra atsparus korozijai. Skulptūroje įmontuotos kelios funkcijos: dūmų leidimo, pirotechninė ir garso, kurios leidžia jam riaumoti, kalbėti ir dainuoti keliomis kalbomis, žybčioti akimis, taip pat – efektingai, su trenksmu tuštintis pirotechnine ugnimi“, – paaiškino kūrėjas.
Pirmą kartą V.Purono slibinas buvo demonstruotas 2014 m. Šiauliuose, vienos iš švenčių metu. Tada slibinas pademonstravo visus savo sugebėjimus: riaumojo, kalbėjo ir tuštinosi ugnimi.
Baisūną saugo rūta
Metalo gyvūnas masyvia grandine pririštas rūtų darželyje priešais „Girelės“ restoraną. V. Puronas paaiškino, kad viduramžių antgamtinės būtybės (baziliskai, aitvarai) paniškai bijodavo rūtų, todėl jo aitvaras yra pririštas prie rūtos.
„Visos viduramžių legendos aiškina, o enciklopedijos tikina, kad baziliskas – tai viena iš tuometinio slibino atmainų, kurie anuomet veisdavosi namų rūsiuose. Šį Europos miestų požemiuose lindėjusį siaubūną nugalėti buvo galima tik veidrodžiu. Padaras, pamatęs save, nudvėsdavo, tačiau prie lavono buvo galima prisiartinti tik rankoje laikant rūtą, nes mūsų gėlelė neutralizuodavo pabaisos aurą. Pirmą kartą Europoje tai buvo aprašyta Vienoje apie 1202-uosius metus, XVI a. panašus įvykis buvo užfiksuotas Vilniuje, XVII a. – Varšuvoje bei Vokietijoje“, – apie baziliską kalbėjo V.Puronas.
Jis priminė, kad lenkų istorikas etnografas Jonas Lasickis, rašydamas apie žemaičių dievus ir apie pagonybės liekanas, tvirtino, kad „lietuviai, buvusias mistines būtybes incubus, net XVIII amžiuje dar tebevadindavę aitvarais (plg. „Aitwaros est incubus“)“, kad tokios tradicinės nuomonės buvo laikomasi iki mūsų dienų. (žr. M. Mozūraitis. Pagonybė ir jos likučiai Lietuvoje XVIII amžiuje. „Gimtasai kraštas“, 1943 m., nr. 31, p. 119-126).
Kūrėjas paaiškino, kad etnografinę aitvaro/bazilisko idėją, jos atsiradimą Lietuvoje, nesunku sieti su rūta, nes jau XVI a. rūta minima kaip lietuvių tautinė gėlė. Etnografai akcentuoja, kad tik lietuviškuose kaimuose, gyvenamų namų stogų viršuose, iki XIX a. pabaigos būdavo paliekamas trikampis langelis – “čiukuras”, skirtas išsisklaidyti dūmams ir įskristi aitvarui, nešančiam šeimininkui turtus ir laimę.
– Mes lietuviai vieninteliai namuose turėjome mistinius sparnuočius, kurie mums nešdavo turtus ir laimę? Kai kitų tautų vyrai su slibinais ir kaimynais kapojosi kardais, mūsų LDK kunigaikščiai, atrodo, šiam tikslui slaptai panaudojo rūtas. Jų pagalba jie vietinius slibinus prisijaukino, pavertė aitvarais, kad juos panaudotų tautiečių labui ir mūsų valstybės plėtrai. Štai kodėl mūsų maža tauta sukūrė milžinišką LDK valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūrų“, – šmaikštavo Vilius Puronas,
Tautos atminties sargybinis
Kūrėjas įsitikinęs, kad jo slibinas atrado pačią geriausią vietą, nes „Girelė“ – nuostabus bei paslaptingas lietuviško kraštovaizdžio taškelis.
Nuo „Girelės“ iki Kryžių kalno tik – 2 kilometrai, ši vietovė seniau vadinta Domantais, o šventasis kalnas – Domantų piliakalniu, katalikybės laikais pakeitęs pavadinimą į Jurgaičių piliakalnį.“
– Teko girdėti, kad pirmasis šventasis lietuvis, vėliau tapęs stačiatikių šv. Timofejumi, buvo Daumantas, savo vardą galbūt gavęs nuo šios vietovės, – sakė Puronas, primindamas, kad tik keliolika kilometrų nuo „Girelės“ yra Saulės mūšio vieta, tad, sakė slibino/bazilisko/ aitvaro autorius, jo sukurtas mistinis viduramžių gyvūnas saugo unikalią vietą ir mūsų istoriją.
