Naujausios
„Man 31-eri, gelbėtoju dirbu jau 12 metų, ir esu daug ką regėjęs, ypač per šį karą, tačiau tai, ką pamatėme čia, taip mane sukrėtė, jog po darbo susiverčiau visą butelį degtinės, tačiau matytų vaizdų košmaras vis vien persekiojo visą naktį“, – sakė Charkovo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko.
Į Hrozi kaimelį, nutolusį 85 kilometrus nuo Charkovo, gelbėtojai atvažiavo labai greitai, tačiau sprogimo epicentre buvusiems padėti nebegalėjo. Mat priešo paleista galinga bomba „Iskander“ į dalis sudarkė visus, kas buvo atėjęs į gedulingus pietus.
Bomba akimirksniu pražudė 51 asmenį, ir medikų pagalbos prireikė vien tiems penkiems asmenims, kurie sprogimo metu buvo gretimoje parduotuvėje. Visi jie yra sunkiai sužeisti, ir gydytojai dar kovoja dėl jų gyvybės.
Tragedija nutiko buvusiame vaikų darželyje. Jį prieš kelerius metus nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę, o kitame – nedidelę kavinukę. Ji dažnai veikdavo vien savaitgaliais, o pilna būdavo tik joje rengiant vestuves ar gedulingus pietus.
Mat Hrozi kaimelis yra mažytis, iki karo jame gyveno 330 žmonių, o prieš tragediją kiek daugiau nei šimtas. Kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, o dabar yra 35 kilometrai nuo fronto linijos, esančios ties Kupiansko miestu.
Įdomu tai, jog priešui traukiantis penktadalis Hrozi gyventojų pabėgo kartu su okupantais, nes buvo tapę kolaborantais – Maskvos talkininkais. Kaime dabar spėliojama, kad kažkas iš vietinių gyventojų – slaptas priešų sąjungininkas – pranešė okupantams apie minėtus gedulingus pietus ir prišaukė nelaimę.
Rusijos kariai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kariūno Andrejaus Kozirio perlaidojimą, tačiau kavinėje buvo vien civiliai kaimiečiai.
47 metų A. Koziris dvejus metus iki karo kartu su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau Rusijai pradėjus didžiulį puolimą nusprendė grįžti ginti tėvynę. Į kariuomenę savanoriu įstojo ir vyriškio sūnus, tačiau abu buvo pasiųsti į skirtingas fronto vietas.
Prieš metus A. Koziris žuvo, tačiau ilgai nebuvo žinoma, kur jis yra palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, kad genetiniais DNR tyrimais pavyko nustatyti, jog karys Dnipre yra palaidotas kaip nežinomas asmuo.
Šeima nusprendė karį perlaidoti gimtajame kaime ir į gedulingus pietus pakvietė ateiti visus, kas tik nori. Pusę dviejų visiems susėdus prie stalų, atskriejo bomba, kavinę pavertusi griuvėsių krūva.
Per sprogimą žuvo A. Kozirio sūnus, žmona, jos sesuo ir tėvai, o naujai pastatytame name liko vien šuo ir dvi katės.
„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems tuo metu parduotuvėje, vienas iš jų mirė nespėjus atvykti greitosios pagalbos mašinai“, – pasakojo pirmas į nelaimės vietą atbėgęs kitoje gatvės pusėje gyvenantis 32 metų Sergejus Pletinka.
Šis vyriškis irgi yra kariūnas, o tuo metu iš fronto buvo grįžęs trumpų atostogų.
„Sprogimas buvo toks galingas, kad smūgio banga mane nusviedė tris metrus į šoną ir atsitrenkiau į garažo duris“, – pasakojo S. Pletinka. Į gatvę iš kiemo išbėgęs vaikinas pamatė šalia tėvų namo du pargriuvusius ir kruvinais veidais kariškius.
Jie sustojo pakelėje, ketindami apsipirkti parduotuvėje, išlipus iš mašinos ir į ją einant atlėkė raketa, sprogimo banga kareivius pargriovė. S. Pletinka kareiviams išnešė binto ir jodo, griuvimo žaizdoms ant veido apsirišti, o pats nubėgo prie kavinės.
„Tuos kelis asmenis, kurie judėjo, nunešėme ant žolės, o dauguma buvo suplėšyti į gabalus. Matyti taip sudarkytus pažįstamus buvo nepakeliama, ašaros bėgo, nieko nebemačiau ir pasitraukiau į šoną, kad netrukdyčiau atvykusiems medikams bei gelbėtojams“, – pasakojo vaikinas.
„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt metų, tą ketvirtadienio rytą jis dviračiu buvo atvykęs pas mane į už penkių kilometrų esantį Ševčenkovo miestelį ir susitarėme, kad jubiliejų kartu su žmonomis nueisime švęsti į kavinę Hrozoje“, – pasakojo Leonidas Gluško. Prieš pietus Aleksandras atsisveikino ir išvyko namo, pasakęs, kad skuba į šermenis.
Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs kur jis įvyko, L. Gluško suskubo skambinti broliui, tačiau jis neatsiliepė. Atsiliepė jo žmona Halina. Ji ašarodama pasakė, jog žuvo ne tik vyras, bet ir 46 metų duktė Svetlana Platonenko, kuri kartu su tėvu buvo kavinėje.
Svetlana buvo kaimo pažiba, nes vienintelė aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Mergina karjeros nepadarė, liko gyventi su tėvais ir dirbo buhaltere. Vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tragedijos dieną buvo išvykęs, todėl liko gyvas.
Brolio žmona gyva liko, nes tą popietę prastai jautėsi ir nusprendė likti namie. Pasisekė ir 41 metų Natašai Berezanec, kuri dirba buhaltere gretimame kaime, ir ketino eiti į kavinę kartu su šešiolikamečiu sūnumi Dima.
„Pykau ant darbdavio, jog mane visą valandą užlaikė ir vėluoju į šermenis, bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes likau gyva ir aš, ir sūnus“, – sakė moteris.
„Lovoje gulėjau ir žaidžiau telefone, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dūžti langų stiklai. Paskambinau tėčiui į frontą, jis pasakė kuo greičiau bėgti pas gimines į kaimo pakraštį, nes bijojo, kad į kavinę atskris dar kelios raketos“, – pasakojo paauglys.
Priešai dažniausiai taip ir daro – po minutės ar kelių į sprogimo vietą pasiunčia dar vieną ar kelias raketas, kad pražudytų į pagalbą atskubėjusius žmones. Tą kartą daugiau raketų neatskrido, bet užtat net šešios bombos aplink Hrozi kaimą sprogo kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalistai.
Užkalbinau netoli griuvėsių stovinčias tris moteris, viena iš jų raudojo, o dvi ją ramino. Paaiškėjo, jog raudančioji dirbo sugriautoje parduotuvėje, tačiau vakar buvo ne jos pamaina, todėl liko gyva. Moteris verkė dėl sunkiai sužeistos kolegės ir žuvusių kaimynų, mat su visais buvo pažįstama nuo vaikystės.
„Kas kelias dienas mums iš fronto atveža Rusijos karių lavonus ar tai, kas yra iš jų likę, ir turime juos tvarkingai perdėti į specialius maišus bei talpinti į šaldytuvus, kad vėliau būtų galima iškeisti į žuvusių mūsų karių palaikus“, – pasakojo gelbėtojas S. Parchomenko. Anot jo, į rusų lavonus gelbėtojai žiūri kaip į nekenčiamą okupantą ir nusipelniusį tokios mirties.
Tai, ką pamatė čia, Hrozi kaime, buvo visai kas kita, nes tai ne kariai, kurių mirtis fronte yra natūralus dalykas.
Žuvo civiliai, paprasti vargani kaimo žmonės, suėję paminėti perlaidoto kariūno atminimą. Gelbėtojas rusų sprendimą paleisti raketą į tokį renginį pavadino nesuvokiamu nusikaltimu, nes žuvo visi kai kurių šeimų nariai, o dauguma kūnų buvo tiek sudarkyti, jog privalėjo rinkti jų dalis po mažą gabaliuką.
Griuvėsių valymo pabaigoje viską atsargiai šlavė šluotele, kad nepražiopsotų kokios menkos kūno dalelės, nes jos bus reikalingos DNR tyrimams ir tam, kad nors kažkas būtų įdėta į karstą, o giminaičiai turėtų ką palaidoti.
„Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozi žmonėmis, norisi keršyti okupantams, norisi prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių, norisi rėkti Vakarų politikams – ko snaudžiate, ko vėlinate ginklų tiekimą, ko nepadedate sudoroti Putino“, – taip savo skausmą ir pyktį liejo S. Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.
