Naujausios
Kadangi jaučiuosi esąs šioks toks „kultūros fronto“, o taikiau pasakius – „kultūros lauko“ dalyvis, stabtelsiu ir išsakysiu keletą pastebėjimų, abejonių, mintelių. Kalbėsiu tik apie K. Sabaliauskaitės „įžvalgas“, nors veltis į polemiką su ja rizikingas reikalas, juk gali būti išjuoktas, apšauktas, kad kėsiniesi į objektyviąją „elitinės kultūros“ atstovės poziciją.
Diskusijos metu kalbėta apie kultūros ir politikų (-os) santykį, kaip kultūra tarnauja valdovams, valdantiesiems. Vieša paslaptis, kad sovietijoje kultūra, sportas buvo tarsi širma pasauliui, paradinis fasadas, demonstravęs meno prieinamumą liaudžiai. Apie tai kalba diskusijoje ir K. Sabaliauskaitė: „Už butą, už kepalėlį duonos totalitarinėje sovietinėje visuomenėje rašytojai buvo valdomi ir transliavo tai, ko reikėjo valdžiai, arba tiesiog neturėjo galimybės būti publikuojami.“ Tiesa, rašytoja mintį pratęsė viltingai užsimindama, kad šiuo metu mąsto apie mūsų visuomenę kaip apie sveikstančią, jai tai teikia džiaugsmą.
O suglumino rašytojos, kurios žodžius gaudo tūkstančiai jos kūrybos liaupsintojų, mintys apie kultūros skaidymą į elitinį ir buitinį, kasdienį, tradicinį. Tiesa, apie tai ji kalbėjo ne tiesiogiai, o užuominomis, pasvarstymais. Diskutantai priminė ir Venecijos bienalės laimėjimą – „Auksinį liūtą“, kuriuo įvertinta „pliažinė“ opera-performansas „Saulė ir jūra“ (Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Rasa Antanavičiūtė). Akcentavo kantrybę, užsispyrimą, ryžtą, kiek reikia dirbti, kad tokio rezultato pasiektum.
O jau tada K. Sabaliauskaitė pratrūko: „Kartoju ir kartosiu: gėdų gėda, kad trys merginos, kurios laimėjo Venecijos bienalės „Aukso liūtą“, buvo įvertintos žemiausio laipsnio valstybiniu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvai, kurį taip pat gauna regionų bibliotekininkės. Taip pat gėda, kad Nacionalinę premiją joms reikėjo dalintis trise ir vėliau išmokėti skolas.“
Na taip, nežinau dėl skolų, gal ir mažoka suma susidaro, kai Nacionalinę premiją tenka dalintis trims, bet tokie nuostatai, tokios taisyklės, nominantus svarsto solidi, autoritetinga komisija, kuria abejoti neturėtume. Bet kodėl rašytoja, pati knygos žmogus, taip nuvertina Prezidentūros teikiamą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį? Beje, pačiai K. Sabaliauskaitei 2017 metais Prezidentė Dalia Grybauskaitė skyrė šį garbingą apdovanojimą „Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.“ Kodėl tąsyk ji – „rašytoja, dailės istorikė, aktyvi pilietinės savimonės puoselėtoja, daktarė“ – nesipiktino kartu apdovanotojų draugija (N. Dirsienė, J. A. Ohmanas, L. Pakalkaitė, P. Ruzgus)? Kodėl ir šiandien jos asmeninėje interneto svetainėje puikuojasi įrašas: „2017 02 16 Kristina Sabaliauskaitė apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu“ (kalba netaisyta – S. T)?
Kodėl šiandien ji pažemina bibliotekininkus (mano žiniomis, 2013–2023 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu buvo apdovanotos tik 7 bibliotekininkės, iš kurių penkios dirba regionuose (Birštone, Pasvalyje, Kretingoje, Jonavoje, Šiauliuose), darbštuolius žmones, kurie rūpinasi, kad ir K. Sabaliauskaitės knygos pasiektų skaitytoją? Kodėl jai gėda, kad tokį pat medalį, kaip ir Venecijos bienalės nugalėtojoms, 2019 metais Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Danguolei Abazoriuvienei, kuri dekrete pristatyta – „Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė; Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentė, aktyvi savivaldybių viešųjų bibliotekų bendruomeniškumo ir svarbos visuomenėje puoselėtoja“?
Kodėl rašytojai gėda, kad šiemet Prezidentas Gitanas Nausėda ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo bibliotekininkę šiaulietę Ireną Žilinskienę, ilgametę Šiaulių bibliotekų vadovę? Šis apdovanojimas užtarnautas per pastarąjį ketvirtį amžiaus – „už asmeninę atsakomybę kuriant atvirą, modernią biblioteką, už inovatyvius sprendimus, orientuotus į šalies viešųjų bibliotekų pažangą“.
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė I. Žilinskienė nebuvo Venecijoje ar kituose festivaliuose, bet jos vadovaujamų bibliotekos skyrių veikla tokia daugiabriaunė, kad pasiekia ir viso pasaulio kampelius, ugdo meilę gimtajam žodžiui, istorijai, tradicijoms ir, žinoma, lietuvių literatūros kūrėjams. Ir dėl ko čia turėtų būti „gėdų gėda“?
Keisti rašytojos mintijimai apie regioninė kultūros politiką
Nustebino ir keisti K. Sabaliauskaitės mintijimai apie regioninę politiką, kultūros prieinamumą regionuose. Ir kas čia blogo, kad praėjusioji vyriausybė, LVŽS valdymo kadencijoje, pagaliau atsigręžė į regionus, kad buvo įkurta 10 regioninių tarybų, kad regionuose parengtus kultūros projektus vertinti buvo įtraukti ne tik „centro iš Vilniaus“ specialistai, bet ir autoritetingi vietos kultūros vadybininkai, kūrėjai; kad atsirado Kultūros pasas, pasirūpinta, kad kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį sudarytos sąlygos visiems nemokamai lankytis Kultūros ministerijai pavaldžiuose nacionaliniuose ir respublikiniuose muziejuose. Ne tik regionų žmonės tuo džiaugiasi, jie daugiau pamato, išgirsta, praturtina savo kultūrinį akiratį. Mano manymu, reikėtų pradėti diskusijas, kad kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį nemokamai būtų galima lankytis ir savivaldybių muziejuose.
Šiuo metu, mes, regionų atstovai, dirbantys LR Seime, matome, kad valdantiesiems regionai nelabai egzistuoja, jiems nerūpi, kad būtų didinamas finansavimas kultūros infrastruktūrai, asfaltuojami žvyrkeliai, kad toliau nuo gyvenviečių būtų statomos fermos ar vėjo jėgainės. Kai išgirdau rašytojos K. Sabaliauskaitės tiradas apie valdžios (suprask – tuometinės) kultūros politiką, buvau nelinksmai nustebęs: „Vyravo absoliučiai populistiniai kliedesiai apie kultūros vežimą ir prieinamumą regionams. (...) Kultūros vežimas į regionus iš esmės baigėsi tuo, kad buvo skiriamas finansavimas vietiniams visokiems suaugusiųjų būreliams: juostelių pynimams, šokiams.“ Rašytoja ir saliamonišką patarimą davė – geriau nusamdyti autobusą, kad žmonės galėtų važiuoti ir mėgautis aukšto lygio kultūra, teatru, o ne finansuoti vietinius suaugusių „būrelius“.
„Kultūros vežimas į regionus“ implikuoja sovietinės Lietuvos patirtį, kai kultūra iš Vilniaus buvo vežama į mokyklas, fabrikus, kolūkius, įmones, cechus, kai vyko susitikimai su tarybiniais rašytojais, politiniais veikėjais. Kad patys kultūros vežėjai netikėjo savo veikla, mums liudija J. Baltušio dienoraščiai, kuriuose apmąstomi susitikimai ir vėliau vykę „susėdimai“ prie stalo. Šiandien situacija kita – skaitytojai išsilavinę, smalsūs ir neretai išmanantys kai kuriuos dalykus geriau už autorius.
Tačiau čia iškyla kita problema – į regionus atvežta „elitinė“ kultūra adekvačiai nesuprantama, nes dažnai suvokėjų galvose skamba tik populiariosios kultūros sąskambiai. Lankytojas neretai neturi noro ir išankstinio pasiruošimo, reikalingo lankytis klasikinio, (post)modernaus, šiuolaikinio meno renginiuose. Turime situaciją, kurią tiksliai nusakė dar Josephas Beyus: „žmonės šiandien lanko parodas ir spokso į paveikslus, tačiau salėje gali stovėti puikiausios skulptūros, ir jie jų visai nematys.“
Vadinasi, vežti kultūrą dėl vežimo, vadinasi, imituoti kultūrą, dėti pliusiuką už atliktą darbą ir toliau didinti kultūrinę atskirtį. Išeitis tėra viena – investuoti į kultūros infrastruktūrą ir paslaugas regionuose, auginti suvokėją, vykdyti bendrus mėgėjų ir profesionaliojo meno projektus, o svarbiausia nežiūrėti iš aukšto ir nežeminti tų, kurie gyvena ir kuria regionuose, kurie juk yra Lietuvos dalis.
Mąstant apie rašytojos K. Sabaliauskaitės teiginius, kyla klausimas, apie kokį laiką kalba populiarioji rašytoja ir visuomenės sąmonės budintoja. Apie XXI a. pradžią, kai Lietuva ką tik įstojo į Europos Sąjungą: „Pas mus, aš atsiprašau, sėdėjo tokie dundukai, kurie kišo gintarus, klumpes, cepelinus ir visa kita. Man buvo gėda. Buvo labai gaila, kad tuomet buvau tik studentė, neturėjau matomumo, žinomumo, galių keisti, pateikti kitokį matymą. Visi, kurie studijavome Didžiosios Britanijos universitetuose, raudonavome dėl to. Dusom, kaip buvo gėda dėl to, kas valstybiniu lygmeniu buvo atrinkta kažkokių mažai išsilavinusių žmonių.“
Šiems teiginiams trūksta istorinio konteksto, chronologinio laikotarpio, bet jie primena, kad ir šiandien Lietuvos kultūros ir istorijos reprezentacija pasaulyje susiduria su dideliais iššūkiais. Mes vis dar esame ieškojimų kelyje, o praktikoje dažniausiai remiamės dar XX a. Lietuvos įvaizdžiais, vaizdiniais, simboliais, šūkiais.
Kai girdi komentare minėtas šiuolaikinės lietuvių rašytojos kalbas, nebegali stebėtis, kodėl į ŠMSM kuruojamas Tūkstantmečio mokyklų programas (jų vienintelis gėris – švietimo sektorius gauna 210 milijonų eurų) nebenorima įsileisti etninės kultūros dalykų, kodėl neberengiami aukštosiose mokyklose etnologai ir t.t. Tai nemodernu, nešiuolaikiška, provincialu.
Kitas reikalas – pliažas Lukiškių aikštėje vietoj paminklo Laisvei, partizanams. O jeigu kalbėsi apie krašto mikroistorijas, regionų istorinės atminties vietų atsiradimą, kūrimą, kurie praturtina kaimo, miestelio kultūros žemėlapį, gali būti apšauktas žemažiūriu, neelitiniu, nesisteminiu, nesidairančiu į pasaulio erdves. Geriau jau būti belyčiu, „plastikinio veido“ žmogumi. Tada neužkliūsi, ir kažkas, gyvenantis svetimose šalyse 20 metų, neraudonuos, kad Lietuva yra ne tik Vilnius, Kaunas ar Klaipėda.
K. Sabaliauskaitė, tiesa, dar prieš barbarišką Rusijos karą Ukrainoje, kalbėdama apie savo istorinį romaną „Petro imperatorė“ tiksliai pastebėjo, kad „mūsų Rusijos meno, literatūros ir kultūros išmanymas pasibaigia sulig sovietine mokykla, ir jei kas tebesidomi – tai daugiau iš inercijos, senąja vaga.“ Ji taip pat pažymėjo, kad svarbiausių veikalų apie kultūrinę Rusijos istoriją mes taip pat nesame išsivertę. Regis, to jau ir nebus, nes Kultūros ministras Simonas Kairys linkęs siūlyti „karantiną“ rusiškai kultūrai, jis įsitikinęs, kad „Lietuva yra tokiame kelyje, kad rusiškos kultūros poreikis menksta“, nes keičiasi visuomenė.
Šioje vietoje reikėtų akcentuoti, kad Lietuva dabar praleidžia progą padidinti dėmesį brolių latvių kultūrai ir kalbai, kurią galėtų rinktis (dabar linkstama įtvirtinti lenkų kalbos pasirinkimą) mokyklose mokiniai vietoj rusų kalbos.
O komentaro pabaigai pateikiu pačios K. Sabaliauskaitės antrosios romano „Petro imperatorė“ dalies citatą: „Rusijoje Dievas – tai ne meilė, o baimė.“ Ukrainos karo ir jos tragedijos, išgyvenimų kontekste belieka paliudyti, kad tai, deja, yra tiesa. Bet kam skatinti baimių, kompleksų bangas Lietuvoje? Kam žeminti garbingą Lietuvos valstybės apdovanojimą? Kam šaipytis iš už Vilniaus esančios Lietuvos? Ten irgi žmonės gyvena, ten taip pat vyksta kultūros procesai, kūrybingai ir vaisingai dirba bibliotekos ir kultūros centrai, muziejai ir dailės galerijos. Ir juostos ten pinamos, sutartinės, kurias net rengiamasi vežti į lietuvių šlovinamą Euroviziją, ten skamba, kryždirbiai ir akmentašiai ten stebuklingus kūrinius tebekuria. Ir šiuolaikinio meno festivaliai ten vyksta, ir meno kūrinių premjeros ten vyksta, tik bėda, kad dalis sostinės gyventojų iš anksto žino, kad regionuose nieko (gero) nevyksta.
Taigi man ne gėda, kad regionų bibliotekininkės pastebimos, įvertinamos ir apdovanojamos garbingu valstybiniu apdovanojimu. Tik man „gėdų gėda“, kad tiek mažai apdovanotojų, bet, kaip sako Tomo Venclovos prakalbinta Vislava Šymborska (Wisława Szymborska), „kita diena / numatoma saulėta, / nors tiems, kurie tebegyvena, / dar gali praversti lietsargis.“