Naujausios
Tapti menininke pastūmėjo prigimtis ir artimieji
Iš Kelmės rajono Pakėvio kaimo kilusi Dovilė Norbutaitė baigė Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete juvelyrikos ir kalvystės bakalauro studijas.
„Buvau prie meno, – mokyklos laikus prisimena Dovilė. – Domino platus spektras su daile susijusių dalykų. Tačiau jau paskutinėje J. Graičiūno gimnazijos klasėje rinkausi tarp grafinio dizaino ir juvelyrikos. Telšiuose studijuoti buvo labai smagu. Gražus, jaukus miestas. Kadangi Telšių dailės fakultete juvelyrikos studentų būna dažniausiai iki dvidešimties bendraudami su dėstytojais jautėmės kaip viena šeima.“
Studijų pasirinkimui ir siekiui kurti sau įtakos turėjo tėtis ir kruopštus, bei smulkmeniškas pačios Dovilės būdas. Be to, dailės mokytoja buvo jos močiutė Kornelija Norbutienė, dirbusi Vaiguvos mokykloje ir gebėjusi motyvuoti savo mokinius dalyvauti įvairiuose konkursuose, mėgautis daile.
Baigusi bakalauro studijas kelmiškė pasuko į sostinę. Ten gyvena nemaža dalis giminių. „Vilnius – optimalaus dydžio miestas. Daug kur gali nueiti pėsčiomis, – apie sostinę kalba Dovilė. – Nuo namų iki studijos man tik pustrečio kilometro. Ir klientų didžioji dalis iš Vilniaus. Jie gali užeiti, apžiūrėti, pasimatuoti gaminį, pasisemti idėjų. Žinoma, dalis užsakymų ir iš kitų miestų. Dirbinius tenka siųsti.“
Gyvenimo sostinėje pradžia buvo kiek rutiniška. Vakarykštė studentė įsidarbino medalius ir ordinus gaminančioje įmonėje „Metalo forma“. Vyriškas kolektyvas, sėdimas, nedaug kūrybiškumo reikalaujantis darbas. Mergina ir šiame darbe įžvelgė nemažai pozityvo: „Žiūriu per televiziją kai nusipelniusiems žmonėms įteikia ordinus ir pasidžiaugiu, jog ir aš prie jų gaminimo prisidėjau.“
Po pusantrų metų Dovilė nusprendė keisti darbą: „Norėjosi kontrasto turėtai veiklai, tad įsidarbinau barmene. Labai gerai jaučiausi, buvau pasiilgusi socialinių kontaktų, bendravimo. Bare visa tai atradau.“
Kūrėjas turi surasti savo stilių
COVID-19 pandemija dar kartą pakoregavo jaunos menininkės gyvenimą. Kartu su viena kolege Dovilė išsinuomavo studiją ir pasinėrė į kūrybą.
Įkūrė „Tovile Jewellery“ prekės ženklą.
Kaime užaugusiai menininkei visuomet buvo artimas gamtos žavesys, jos spalvos, natūralumas. Būtent iš natūralių medžiagų: lapės dantų, briedžio ragų ir kitų dalykų ji kuria daugelį papuošalų.
Jos kūrybos tikslas perteikti praeitį ir dabartį, dangų ir žemę, senųjų tradicijų šakas ir dabarties šaknis, naujai perteikti baltiškąją stilistiką. Kaklo papuošalus, auskarus ir kitus dirbinius ji puošia rūtos šakelėmis, tradiciniais ornamentais. Dominuoja žalvaris, kūrėjos vadinamas senoviniu lietuviškuoju auksu.
Dovilė mėgsta viską daryti pati, tad tenka ne tik pačiai sukurti papuošalą nuo pat pradžių, bet ir jį nufotografuoti, koreguoti nuotraukas, administruoti savo juvelyrikos paskyras socialiniuose tinkluose, bei bendrauti su klientais.
Kasdien žygiuoja į studiją, nors galėtų leisti sau gyventi be didesnės įtampos. Sekmadieniais, kai daugelis žmonių dūsauja, jog pirmadienį teks eiti į darbą, Dovilė džiaugiasi: „Pagaliau į darbą!“ Ji įsitikinusi: „Kas dirba, tas ir gyvena.“
„Mano juvelyrika be briliantų. Baltiška, žemiška. Stilistika – kiek keista. Kiekvienas kūrėjas turi atrasti savo stilių, kažką savito, kad žmogus pamatęs iš karto galėtų atpažinti kieno tai kūryba, tad, manau, kad asmeniškai esu šitą tikslą pasiekusi, – savo pasirinkimą kurti nišinę juvelyriką aiškina menininkė. – Mėgstu išprotėjusius dalykus. Daugelis mano klientų žino, jog kiti juvelyrai nedarys to, ką jie sumąstė, todėl kreipiasi į mane. Pavyzdžiui, neseniai viena mergina paprašė padaryti žiedą su jos protiniu dantimi. Rezultatas – įdomus ir dirbinys – estetiškas.“
Paprastuose dalykuose juvelyrė įžvelgia ne mažesnį grožį negu briliantuose. Pavyzdžiui, lapės dantį ji palieka visiškai natūralų, jis labai gražus toks, koks yra.
Nors Dovilės juvelyrika – kitokia, nei įprasta, klientų netrūksta. Daugelis šiuolaikinių žmonių vertina originalumą. Sūnūs mamoms perka papuošalus su rūtos šakele ir žalčiuku. Rūtos šakele puoštus papuošalus mėgsta merginos ir moterys, kurių vardas Rūta.
Klientų labiausiai mėgstamas pakabutis – mėnulis su labradoritu. Tai magiškas papuošalas. Žvelgiant vis kitu kampu šis akmuo atskleidžia vis kitokį atspalvį. Be to, kitoje pusėje išpjaustinėtas paties kliento sugalvotas simbolis tampa lyg asmeninė paslaptis tarp papuošalo ir jo savininko.
„Tovile Jewellery“ mėgsta ir žmonės iš kitų šalių, ieškantys Lietuvos kultūrą atspindinčios juvelyrikos.
Didžioji dalis D. Norbutaitės sukurtų dirbinių – vienetiniai. Tai savotiški ekspromtai, kurių neįmanoma pakartoti. Menininkei nereikia kelias dienas galvoti, ką čia sukūrus. „Atsisėdu prie juvelyrinio stalo ir mintys liejasi: kokias detales padarysiu, kokias unikalias formas išgausiu. Pritaikai žalvarinę grandinėlę ar odinę virvelę – ir pamatai, jog visai įdomus papuošalas. Kito tokio pat jau nebekuriu. Kūrybinis procesas – neišsemiamas“, – mintimis dalijasi juvelyrė.
Kūrybos impulsai iš vasaros
Į Kelmės rajoną Dovilė Norbutaitė dažniausiai grįžta pas savo artimuosius. Grįžta ir kaip mokytoja. Jau treji metai ji moko juvelyrikos paslapčių Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursų dalyvius.
„Šiemet į kursus atėjo dešimties metų berniukas. Sako: „Noriu padaryti žalvarinę apyrankę savo mamai“. Mažos rankos vos nulaiko plaktuką. Bet su kiekviena diena laikė vis tvirčiau. Padarė apyrankę mamai ir dar porą sau“, – įspūdžiais dalijasi Dovilė.
Menininkė sako jaučianti pašaukimą mokytojauti. Mokytojais dirbo abi jos močiutės ir abu seneliai ir iš mamos, ir iš tėtės pusės. Tad ir ji paveldėjo gebėjimą mokyti, puikiai išaiškinti dalyko esmę. Kartais elementarių juvelyrikos pradmenų pamoko ir draugus. O kai kurie kursų dalyviai mokytis juvelyrikos atvažiuoja kiekvienais metais. Taip patobulina savo žinias ir gebėjimus.
Šiemet į Kelmę juvelyrė sugrįžo su savo kūryba. Kelmės kultūros centro Juozo Liaudanskio galerijoje kartu su dviem kitais kursų mokytojais surengta jos konceptualiosios juvelyrikos darbų paroda „Vasara kaime“. Tai šiltas ir nostalgiškas kaime prabėgusios vaikystės prisiminimas, dedikacija mėtų arbatai ir kitiems objektams, kurie atspindi tuos prisiminimus.
Visi objektai nors konceptualūs, bet funkcionalūs. Pavyzdžiui, šulinio svirtis su cukrumi, nusileidžianti į arbatos puoduką, o kai cukrus ištirpsta, pakylanti į viršų. Močiutės akiniai: į vieną dėžutę dedamas cukrus, į kitą – arbata.
Dovilė visuomet labai laukia vasaros. Gamta, sugrįžimai į gimtinę, susitikimai su seniai matytais draugais suteikia naujų impulsų jos kūrybai. Vasarą daugiau bendravimo su žmonėmis. O bendravimą menininkė vadina savo hobiu.
Su kitais menininkais ji savanoriauja festivaliuose „Kilkim žaibu“ ir „Mėnuo juodaragis“. Menininkai kuria masyvias skulptūras iš šieno. Po to jas sudegina.
Bendravimas su meniškos sielos žmonėmis, visiškas atsijungimas nuo civilizacijos išgrynina mintis ir pakrauna naujam kūrybos etapui.
