Naujausios
Paveiksluose sugula muzika ir naktigonių aušros
Šiaulių „E galerijoje“ eksponuojama Lietuvos dailininkų sąjungos nario, Šiaulių dailės mokyklos mokytojo Arūno Vasiliausko akvarelių paroda. Ji surengta atsitiktinai — autoriui atvežus rėminti paveikslų. Šalia jų ir kalbamės su dailininku apie kūrybą, meną, kultūrą.
— Kadangi dirbu po pietų, tai piešiu rytais, kai visi išeina iš namų, o aš lieku su šunimi ir neturiu ką veikti. Manydamas, kad kuri, kankiniesi ir tiek. Aš labai daug piešiu. Atsisėdu po kelmu ir piešiu, ką matau tą ir piešiu. Nesvarbu, kaip pavyksta, dedu į krūvą ir kaupiu. Nė vienas iš šių paveikslų nėra gimęs taip: pasiėmiau, nupiešiau ir yra. Tų variantų yra krūvelė. Juos ir pieši, ir plėšai. O savo darbų sunaikinu maišais.
Esu visokių nuotaikų mėgėjas. Jaunystėje eidavau į naktigones su suaugusiais bernais. Iš tada ir išliko tos aušros, matomos paveiksluose. Niekada nemaniau, kad reikės tai prisiminti. Idiotizmas yra tas menas ir žmonių apgaulė. Štai paveikslas „Popierinių varpelių muzika“. Nėra tokių varpelių, aš pats juos sugalvojau. Yra tie popieriniai balionai, kuriuos į dangų leidžia. Man jie skamba, kai kyla į dangų. Nežinau ar yra tokia muzika, bet aš ją piešiu.
Žiūrovui aš niekad nieko nesakau. Žiūrovai yra teatre, o aktoriai dažnai maivosi, jog jiems nesvarbi žiūrovo nuomonė. Kaip ji gali būti nesvarbi? Jis be žiūrovo — nulis! Dailininkui gal ir nesvarbu, nes jam nereikia žiūrovų. Kai kur nors piešiu gamtoje ir prieina koks žmogus pažiūrėti — einu namo. Negaliu piešti, kai kas nors žiūri, man sarmata. Tačiau turiu draugų, kurie nepradeda piešti kol kas nors nepažiūri.
— Mama turėjo meninių gabumų: gražiai dainavo, mezgė. Ji — man pirmoji dizainerė gyvenime, nes namuose labai gražių dalykų prisigalvodavo, turėjo estetinį požiūrį į buitį. O tėtis — atvirkščiai. Mamai reikėjo teatro, o tėvui — ne. Kada jie išeidavo į teatrą, tai tėvas laukdavo pertraukos. Išeidavo parūkyti ir nebepareidavo. Mama viena grįždavo iš spektaklio. Tėvas nežinojo net žodžio „meno kūrinys“. Sakydavo “meno išdirbinys“. Taigi vienas taip šalindamasis meno, kitas traukdamas prie jo ir paliko man kažką.
Nenorėjau būti dailininku, norėjau būti artistu, bet Dievas nedavė jokių talentų: tik piemenėlį galėjau vaidinti su turimais daviniais. Reikėjo ieškoti kitos veiklos. Gal sutapimas, o gal kažką ir reiškia, tačiau gimiau namuose po Leono Tamulio paveikslu.
Autoritetų turėjau dar dailininku nebūdamas, bet jais neseku. Kaip akvarelinininkas, man labai patinka Viljamsas Terneris. Jo darbuose negali atskirti ar tapyta akvarele ar aliejiniais dažais. Emocingas, sudėtingas ir antrą kartą savo darbų nukopijuoti turbūt nesugebėtų Amadėjas Modiljanis. Trečiasis mano autoritetas, gal atrodys banaliai, bet tai — Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kuo daugiau jį pažįstu, tuo jis man yra didesnis, nesuprantamesnis. Aš kol gyvas būsiu, tol minėsiu šiuos tris vardus.
— Esu labai tolerantiškas. Kas smėliuką pilsto, metalą raižo, medžius perdažo, pirmyn. Kartais gal ir nesuprantu, nesuvokiu kai kurių dalykų, bet vis tiek sakau: tegul daro. Jei tai menas — tai jis amžinas. Visi po saule vietos turim.
Kada devynioliktą amžių keitė dvidešimtas — kiek galiu vardint dailininkų, kurie vertė pasaulį. Kada dvidešimtą amžių keitė dvidešimt pirmas — viskas taip pat. Kiek dabar srovių, kiek požiūrių. Žodis dailininkas nebe toks reikalingas, jis — menininkas. O aš lenkiuosi prieš mūsų kalbininkus. Lietuvių kalbai 1907 metais padovanotas žodis „dailininkas“. Nebuvo nei žodžio “paletė“, nei “tapytojas“, nei “dailė“. Skulptorius buvo škaplierius, tapytojas — smalierius ir taip toliau. Kalbininkai susėdę už stalo kūrė žodžius. Ir Dievulėliau mano, kaip gražiai sukūrė! Žinoma, ne viską, dar reikia žodyną tvarkyti, tačiau yra labai gražus žodis “dailė“. Aš esu po šituo žodžiu, o ne po “menininkas“.
Labai gerai, kad yra daug menininkų. Tačiau nėra vietos darbams eksponuoti. Negaliu suprasti, kaip turėdami Menų fakultetą Šiaulių universitete, neturime studijos parodoms. Suprantu, jei reiktų iš naujo pastatyti, investuoti milijonus, tačiau juk studija yra. Tereikia atrakinti spyną.
— Labai noriu, kad sugrįžtų smetoniniai laikai. Tuomet kultūros žurnaluose apie parodas nepranešdavo tol, kol nebūdavo vieno teigiamo, kito neigiamo atsiliepimo. Taip žmones reikia kviesti į parodas. O dabar visi straipsniai vienodi: dalyvauja tiek darbų, tiek žmonių, paroda vyksta ten ir ten.
Parodose ir teatre susitinkam tie patys žmonės. Nors pavardžių nežinom, bet sveikinamės gatvėje. Jei į kokį nors koncertą ateitų visi žmonės, susiję su muzika, muzikantai, mokytojai, chorvedžiai, tai skaičiavau: Šiauliuose nėra tokios salės, kad jie visi tilptų. Deja, salėse labai daug tuščių vietų. Žmonės neina. Kiek mano kolegų neina į parodas! Skauda man, bet taip yra ir bus.
Išleido savo knygą fotografai, išleido knygą šiauliečiai dailininkai. Manau, kad Šiauliuose jau pribrendo reikalas išleisti knygą apie miesto menininkus: muzikantus, aktorius, fotografus, dailininkus, tautodailininkus ir taip toliau. Turime juk kultūros skyrių, kuris turėtų tuo reikalu rūpintis.
Ar mums užtenka renginių? Jei pasakyčiau, kad užtenka, būtų blogai. Aš manau, kad menas turi nepasiekti finišo. Visą laiką turi kažko trūkti. Pavyzdžiui, ar gali kas nors mūsų miesto kultūrą įsivaizduoti be „Dagilėlio“ choro? Galėčiau pasakyti, kad jie jau pasiekė viršūnę, bet nepasakysiu, nes kodėl neturime mergaičių choro?
Man patinka Šiaulių dramos teatras ir esu matęs visus jo spektaklius. Yra kuo didžiuotis, tačiau, kai pasižvalgai į kitus miestus — Klaipėda turi ne tik dramos teatrą, bet ir muzikinį teatrą, Panevėžyje irgi panašiai. Taigi ir Šiauliuose tai galėtų plėstis.
Galerijų mieste yra, dailininkų yra, dailės gyvenimas yra įvairus. Mieste daug parodų ir tas, kuris nori jas pamatyti, labai dažnai nespėja.
Be to, turime didžiulę dailės mokykla. Nesvarbu, kiek ją pabaigusių bus menininkais. Svarbu, kad tiek žmonių, nesvarbu ar jie bus gydytojai, ar inžinieriai, ar politikai, bus susipažinę su daile.
Man mūsų miestas yra įdomus. Niekada nesakiau kad Šiaulių kultūrinis gyvenimas prastas ir manau, kad gyvenime man nereiks to pasakyti.
Kalbėjosi Gabrielė GEDVILAITĖ
Giedrius Baranauskas
VIZIJA: A. Vasiliauskas sako: „Kiekvieną darbą truputį susapnuoji ir žinai, kaip jis turi atrodyti.“
DOVANA: „Paveikslas“ Angelas ir paukštis“ norėjau suplėšyti, tačiau atėjo žmona ir pasakė, kad jis visai nieko. Dabar ir man jis visai patinka“.