Šūviai užgauliais žodžiais

Pa­mi­nė­tos 75- osios Auš­vi­co mir­ties sto­vyk­los iš­va­da­vi­mo me­ti­nės.

Pri­mi­ni­mas apie Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais fa­šis­tų vyk­dy­tus nu­si­kal­ti­mus – tai ra­gi­ni­mas, kad pa­na­šios tra­ge­di­jos pa­sau­ly­je ne­pa­si­kar­to­tų.

De­ja, an­ti­se­mi­tiz­mas dar ir šian­dien ga­jus. Tai pa­brė­žia ir pa­sau­lio ly­de­riai. Pran­cū­zi­jos Pre­zi­den­tas E. Mac­ro­nas šį reiš­ki­nį pa­va­di­no nuo­du.

Lie­tu­vo­je, ku­rio­je per ka­rą su­nai­kin­ta 95 pro­cen­tai vi­sos žy­dų po­pu­lia­ci­jos, an­ti­se­mi­tiz­mo nuo­do taip pat esa­ma.

Kai vie­ti­nės reikš­mės žur­na­lis­tas, sa­ve lai­kan­tis di­de­liu eru­di­tu ir is­to­ri­jos ži­no­vu, ant ko­le­gos iš ki­to lei­di­nio me­ta pa­nie­ki­nan­tį "žyd­pa­lai­kis", ver­čia su­klus­ti. Kas mes esa­me? 

Prieš akis iš­ky­la šim­tai lie­tu­vių, ri­zi­ka­vu­sių sa­vo gy­ve­ni­mais, slė­pu­sių ir gel­bė­ju­sių žy­dus, pa­dė­ju­sių jiems pa­bėg­ti iš ge­to, prie krū­ti­nės glau­du­sių, įsi­vai­ki­nu­sių ir kaip sa­vus užau­gi­nu­sių nu­žu­dy­tų tė­vų vai­kus.

Kad ir kaip no­rė­tų­si, kad vi­sa mū­sų ša­lis bū­tų mi­ni­ma kaip hu­ma­niš­kų žy­dų gel­bė­to­jų tau­ta, to, ma­tyt, nie­kuo­met ne­bus, nes į is­to­ri­ją įė­jo­me ir kaip na­cių bend­ra­dar­biai.

Ap­mau­du. Juk be­veik kiek­vie­no mies­te­lio ka­pi­nė­se il­si­si bent po ke­le­tą žmo­giš­ku­mo švie­są sklei­du­sių lie­tu­vių – Pa­sau­lio tei­suo­lių ar­ba kuk­lių, nie­kam apie tai ne­si­gy­ru­sių žy­dų gel­bė­to­jų, ku­rie gal­būt bu­vo pa­mirš­ti anks­čiau ne­gu mi­rė.

Ta­čiau kai su­si­du­ri su konk­re­čio­mis žy­dų tau­tos tra­ge­di­ją liu­di­jan­čio­mis is­to­ri­jo­mis, su­vo­ki vi­są to lai­ko dra­ma­tiz­mą.

Prieš ke­lis de­šimt­me­čius, kai dar bu­vau vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­nė, iš­gir­dau nau­jie­ną, jog suim­tas vie­nos bend­rak­la­sės tė­vas. Iš­siaiš­kin­ta, jog jis šau­dė žy­dus. Tuo­met ne­di­de­lia­me mū­sų kai­me ki­lo tik­ras su­ju­di­mas. Nie­kas sa­vo kai­my­no ne­gai­lė­jo. Mo­te­rys kal­bė­jo, jog tos šei­mos šu­li­ny­je bū­da­vo rau­do­nas van­duo. "Ma­tyt, iš po že­mių sun­kia­si su­šau­dy­tų žy­dų krau­jas".

Da­lį žyd­šau­džio pa­ro­dy­mų trans­lia­vo te­le­vi­zi­ja. Nuo me­tų, o gal ir nuo sa­vo nuo­dė­mių naš­tos su­lin­kęs sep­ty­nias­de­šimt­me­tis ro­dė žy­dų nai­ki­ni­mo vie­tas. Pa­sa­ko­jo epi­zo­dą, kaip iš duo­bės su­šau­dy­tų žy­dų kū­nais iš­si­ka­pa­no­jo ma­žy­tis vai­kas. Jį nu­šau­ti bu­vo gai­la kul­kos. To­dėl, paė­męs už ko­jų ir tren­kęs vai­ko gal­ve­lę į ne­to­lie­se bu­vu­sį ak­me­nį. Tuo­met vėl įme­tęs į duo­bę.

Žiū­rė­da­mos to­kius "pri­si­mi­ni­mus" kai­mo mo­te­rys ver­kė. Kai su­ži­no­jo, jog kai­my­nas ka­lės iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos, sa­kė: "Taip to­kiam vel­niui ir rei­kia".

Ko­dėl kai ku­rie lie­tu­viai tal­ki­no na­ciams? Iš bai­mės? Ar to­dėl, kad bu­vo pa­dlai­žiai? Ti­kė­jo­si, kad, ka­rą lai­mė­jus vo­kie­čiams, bus įver­tin­ti už bend­ra­dar­bia­vi­mą?

Iš pa­vy­do? Ar dėl kon­ku­ren­ci­jos? Nes žy­dai bu­vo krau­tu­vi­nin­kai, gy­dy­to­jai, tei­sė­jai, ban­ki­nin­kai, la­biau iš­si­la­vi­nę, iš­skir­ti­nai ga­bi tau­ta? Ga­li bū­ti... Ta­čiau to me­to liu­di­nin­kų kai­mo žmo­nių lo­gi­ka – pa­pras­tes­nė: "Go­du­mas. No­rė­jo su­si­grob­ti žy­dų tur­tą".

Vė­liau an­ti­se­mi­tiz­mas reiš­kė­si ki­to­kio­mis for­mo­mis. Tik jis bu­vo at­mieš­tas bai­me. Jei­gu žy­dus nai­ki­no, gal taip rei­kė­jo... Juk daž­nas lie­tu­vis ne­tu­ri sa­vo nuo­mo­nės. Va­do­vau­ja­si kie­no nors pri­mes­ta. Tas am­ži­nas ver­go ir ku­me­čio sind­ro­mas.

Vie­na ma­no bend­raam­žė – ne­san­tuo­ki­nė lietuvės ir žy­do duk­ra. Jos mo­ti­nos ar­ti­mie­ji ne­lei­do te­kė­ti, ka­dan­gi bū­si­mo vai­ko tė­vas – žy­das. Ką ži­nai? Gal pa­si­keis lai­kai? Nors po ka­ro ir po Ho­lo­kaus­to jau bu­vo praė­ję ge­ri du de­šimt­me­čiai...

Iš­te­kė­ju­si už ki­to vy­ro mo­ti­na ne­ga­lė­jo au­gin­ti duk­ros. Vy­ras ją nuo­lat muš­da­vo. Ma­žą mer­gai­tę paim­da­vo už ko­jų ir trenk­da­vo jos gal­vą į sie­ną. Pa­na­šiai kaip tas žyd­šau­dis pro nu­žu­dy­tų­jų kū­nus iš duo­bės iš­si­ka­pa­no­ju­sį ber­niu­ką...

To­dėl, kad ji ne­san­tuo­ki­nė. To­dėl, kad žy­dai­tė. To­dėl, kad jam ne­rei­kė­tų mai­tin­ti sve­ti­mo vai­ko.

Mer­gai­tę ati­da­vė be­vai­kiams se­nu­kams. Tie au­gi­no. Bet mei­lės žy­do duk­rai ne­jau­tė. Lai­kė pus­ba­džiu. Len­kė prie dar­bų. Pa­rė­ju­siai iš mo­kyk­los nie­kuo­met ne­bu­vo lai­ko ruoš­ti pa­mo­kas. Tik dar­bas, dar­bas, dar­bas. Pa­na­šiai kaip kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Žyd­pa­lai­kė. Mer­gos duk­ra. Nuo­lat uja­ma ir nie­ki­na­ma. Dau­ge­lį kar­tų neį­si­leis­ta į na­mus, vė­sią vė­ly­vo ru­dens nak­tį kiū­to­da­ma glo­bė­jų dar­ži­nė­je mer­gai­tė sva­jo­da­vo grei­čiau nu­mir­ti, nes gy­ve­ni­mas at­ro­dy­da­vo ne­be­pa­ke­lia­mas.

Lai­mė, ne­pa­lū­žo. Užau­go. Su­si­kū­rė pa­si­tu­ri­mą sa­vo gy­ve­ni­mą, išau­gi­no vai­kus. Gal pa­dė­jo stip­rus pro­tė­vių ge­nas? Jų ga­bu­mai, gy­ve­ni­mo lo­gi­ka, aiš­kūs prio­ri­te­tai.

Koks mū­sų san­ty­kis su ne­gau­sia Lie­tu­vo­je dar iš­li­ku­sia žy­dų bend­ruo­me­ne šian­dien? Šios bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Fai­na Kuk­lians­ky vie­na­me in­ter­viu LRT te­le­vi­zi­jai tei­gia, jog žy­dai da­bar la­biau ne­mėgsta lie­tu­vių ne­gu lie­tu­viai žy­dų.

Jei­gu taip ir yra, tu­ri už ką ne­mėg­ti. Ka­puo­se am­ži­no poil­sio at­gu­lę gel­bė­to­jai, ma­tyt, neat­pir­ko vi­sos prie žy­dų nai­ki­ni­mo pri­si­dė­ju­sių mū­sų tau­tie­čių kal­tės. O kur dar šian­die­ni­niai nie­kin­to­jai ir pyk­čio sklei­dė­jai?