Naujausios
Tarp realybės ir praeities
Šiauliuose gyvenantys Vida ir Stasys apie Alzhemerio ligą gali kalbėti valandas — jau šešerius metus slaugo šia liga sergančią Stasio seserį. Liga atėmė iš sergančios moters asmenybę, o iš šeimos — ramybę.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Išnyko
Šešiasdešimtmečių pora — Stasys ir Vida — gyvena nedideliame dviejų kambarių bute Šiauliuose gyvena. Trys vaikai užauginti, išleisti į gyvenimą. Abu visą gyvenimą dirbo mokykloje.
„Sunkus pedagogo gyvenimas, bet ir privalumų daug. Mūsų darbo patirtis pravertė bendraujant, slaugant ir mokant sergančią seserį. Ji “išnyko“ iš lėto, pati to nesuvokdama, mums stebint plyšo širdis“, — pasakojo sutuoktiniai.
Kambaryje ant sofos pasodinta 68 metų Jadvyga, rankose judina rožančių, krutina lūpas, akys įsmeigtos į rankas. Artimieji sakosi nesuprantantys, ar ji pamena maldas, ar taip daro tik iš visą gyvenimą puoselėto įpročio.
„O kokia ji buvo daininga, nė vienas susitikimas nepraeidavo be jos vaizdingų pasakojimų, dainų, juokų. Ji buvo su “ugnele“. Šeimininkauti galėjo pasimokyti kiekviena moteris. Vaikystėje iš mūsų keturių vaikų buvo “bistriausia“, — apie seserį kalba brolis Stasys. Tik iš sesers liko atpažįstamas kūnas, o vidus tapo svetimas ir nenuspėjamas. Alzheimerio liga, kuri į moters gyvenimą pasibeldė prieš šešerius metus, apvertė auštyn kojomis ne tik jos, bet ir artimųjų gyvenimus.
Slaugančiųjų kančia
Ponas Stasys sako, iš namų išeiti gali tik tada, kai namuose kažkas lieka su ligone. Pareiti turi neužtrukęs, nes vienai žmonai su Jadvyga pasilikti sunku ir nejauku. Vienas kitą pakeisdami išleidžia į parduotuvę produktų, pas gydytojus ar į miestą. Naktį taip pat budi pakaitomis.
„Koks slaugančiųjų Alzheimerio liga sergantį žmogų sunkus gyvenimas, gali suprasti tik tokį pat ligonį namuose salugantys žmonės. Kamuoja ne tik nuovargis, bet jau ir depresija. Esi pririštas. Atsakingas. O kitą kartą jau nebeturi jėgų ir noro niekam“, — dalijosi jausmais pora.
Jie stebi vis besikeičiantį ligonės elgesį. Prie jo taikosi, bando nuspėti ir užbėgti kai kuriems įvykiams už akių. Nuleidžia akis — kartais ir prieš kaimynus gėda, ir pažįstamų į svečius kviestis nebenori.
„Dabar ji sėdi rami. O kartais ima išdarinėti visokiausius dalykus. Gėda pasakoti. Stengiesi gyventi užsidaręs mažame pasaulėlyje, bijodamas, kad kas neįkištų nosies. Lyg kaltas būtum dėl šito žmogaus ligos“, — prisipažįsta ponia Vida.
Smarkuolė iš kaimo
Brolis pasakoja, kad Jadvyga buvo vyriausia šeimoje. Kilę iš Joniškio rajono. Tėvai vertėsi ūkiškai, laikė gyvulių, vaikus spaudė prie darbo. Du brolius tėvai išleido mokytis į Šiaulius, kita sesuo „nutekėjo“ į Latviją, Jadvyga liko tėvų ūkyje.
„Vyrą gavo smarkų. Pati buvo ūmaus charakterio. Visko ten buvo. Nugyveno kartu dvylika metų. Žuvo vyras. Viena augino sūnų. Laikė ūkį ant savo pečių. Darbo nebijojo, o kito vyro taip ir nebeprisileido. Visą gyvenimą sakė, kad jai niekas nebekomanduos“, — prisiminė sesers gyvenimą ponas Stasys.
Išleidusi sūnų į mokslus, moteris ūkyje liko viena, mažino dirbamos žemės plotus, gyvulius laikė tik sau. Vis kviesdavusi giminaičius pavasaroti ar pailsėti į ūkį. Kartais kviesdavusi brolių vaikus pagyventi pas save — kamavo liūdesys.
Liga, svarsto giminaičiai, prasidėti galėjo daugiau nei prieš dešimt metų, bet atpažinta ji nebuvo. Ką jausdavusi, ką veikdavusi ir ką galvodavusi viena gyvenusi moteris, niekas nežino — ne iš kalbiųjų buvo.
„Lyg pritilo jos smarkumas. Nuvažiuoji, o ji vis blaškosi iš vietos į vietą, tai vieną daiktą kažkur nukišusi, tai kitą, tai apsisukusi pamiršdavo, ko ieškojusi. Išsiblaškiusi pasidarė. Užmiršdavo čia pat kalbėtus dalykus, užtat ėmė taip aiškiai prisiminti vaikystę. Jaunystėje girdėtas dainas užtraukdavo“, — stebėjosi brolis.
Neatpažįstama permaina
Apie Jadvygos gyvenime atsiradusią ligą artimieji sužinojo netikėtai. Atvykę į dukters vestuves rado namus sujauktus, netvarkingus, keistai išdėliotus daiktus. Jadvyga lyg nepažino atvažiavusiųjų.
„Galvojom, kad gal mergaitės mūsų nebepamena. Kai išlipom iš mašinos ir mes, klausia, ko ieškom. Pirma mintis buvo, kad juokauja, tai ir mes juokais nuleidom. O paskui žiūrim, kad ne juokas. Išsidarkiusi visa, plaukai pasišiaušę, rūbai nekeisti ir išsipešioję, prisirengusi vasarą“, — prisiminė pora.
Prikalbinęs brolis išsivežė moterį pas save į Šiaulius. Manė parodys gydytojams, jie ištris, pagydys ir vėl galės sesuo gyventi kaime. Klydo.
Kiekvieną dieną stebėjosi prarandama sesers nuovoka. Ji nežinojo, kur tualetas, ką veikti vonioje, kur susidėti drabužius, ar net kaip juos apsirengti. Kartais nepatikliai imdavo žiūrėti į artimuosius, lyg nepažindama. Gydytojai patvirtino — Alzheimerio liga. Palikti vienos negalima. Liko pas brolį.
„Taip ji ir nyko. Nutilo. Kartais net valgyti nebemoka, kartais pavalgo. Gerai, kad mes su žmona nebedirbame, prižiūrime. Kur padėsi visiškai bejėgį žmogų? Aprengti, pamaitinti reikia, per naktis būdrauja, kartais sėdi lyg be jausmų, o kartais ima blaškytis“, — pasakojo ponia Vida.
Jaunystės takai
Pora pasakoja, kad pirmaisiais metais, kai Jadvyga gyveno pas juos, dažnai ją nuveždavo į namus kaime. Pastebėdavo atgijusias moters akis. Ji žinodavo, kur ir kas padėta, kur turėjusi slėptuvę, kas kokiu takeliu jaunystėje parlydėdavo po šokių.
„Ji buvo lyg įsitvėrusi tų jaunystės išgyvenimų. Prisimindavo net kokių gėlių iš kavalierių yra gavusi. Visas smulkmenas, bet tik iš jaunystės. Galėjai atsisukti ir neberasti jos, nes bus pasiklydusi. Leki ieškai, o ji kelio atgal neberanda, ir mane pamačiusi sako “tamsta, gal namo palydėsi“, — prisimena brolis.
Moteris iš namų nebeišeina. Nuolat vartoja gydytojų paskirtus vaistus. Pora užsiima jos lavinimu, tačiau moters atmintis ir orientacija vis sparčiau silpnėja.
LIGA: Medikų teigimu, Alzheimerio ligos priežastys nėra iki galo aiškios, dėl to nėra ir tiesioginio gydymo priemonių, o tik vaistai, lengvinantys simptomus.
Tomo Bauro (ELTA) nuotr.