Naujausios
Keturi dešimtmečiai ligoninėje
Viena iš ilgiausią darbo stažą turinčių Radviliškio ligoninės gydytojų Aldona Mikelienė nelinkusi girtis apie savo asmeninius pasiekimus gydant vaikus. Medikės nuomone, pradėjus pertvarką, be reikalo atsisakyta to, kas medicinos sistemoje buvo gera ir patikrinta.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
Geras užnugaris
Keturis dešimtmečius Radviliškio ligoninei bei rajono vaikams atidavusi pediatrė Aldona Mikelienė su šypsena prisimena savo darbo pradžią. Jauni specialistai tada į gydymo įstaigas ateidavo be praktikos, ir laimingas buvo tas, kuriam likimas lemdavo dirbti šalia patyrusio mediko.
„Mano užnugaris buvo Janina Korsakienė, tuo metu viena iš labiausiai patyrusių pediatrų. Kai žinodavau, jog ji šalia, jaučiausi kaip už mūro“, -- pirmuosius darbo metus Vaikų skyriuje prisimena A. Mikelienė.
Kai „užnugaris“ turėjo išvažiuoti iš Radviliškio, A. Mikelienei teko vienai prisiimti visą atsakomybę už mažųjų pacientų sveikatą.
„Žinių gal užteko, bet moralinės paramos stygių jaučiau dar ilgai“. Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, ji ir pati savo pacientus jau mato kiaurai.
„Nebereikia kelis kartus per dieną ligoniukų klausytis fonendoskopu, kaip jaunystėje. Neretai pasižiūriu į vaiką ir suprantu, kaip jis jaučiasi — sveikata pagerėjo ar dar ne“, — sako Vaikų ligų skyriaus vedėja A. Mikelienė.
Vaikams — vaikų ligų gydytojai
A. Mikelienė ypač džiaugiasi ligoninės atsakingu požiūriu į vaikų sveikatą.
„Buvo metas, kai šalies pediatrai aktyviai buvo perkvalifikuojami dirbti šeimos gydytojais. Baigei kursus, gavai licenciją, ir jau esi šeimos gydytojas, visų galų meistras, galintis gydyti ir suaugusius, ir vaikus. Gerai, kad Radviliškio pediatrų nebuvo spėta paversti šeimos gydytojais“, — džiaugiasi A. Mikelienė. Ji nenori sutikti, kad vaikus gydytų šeimos gydytojas, o ne pediatras.
„Nenorėčiau įžeisti šeimos gydytojų, bet jų požiūris į mažuosius pacientus nebus toks smulkmeniškas, koks yra pediatrų“, -- savo nuomonės tvirtai laikosi A. Mikelienė.
Vaikų ligų skyriaus vedėja sako, kad sergančiam rajono vaikui patekti pas pediatrą nėra jokių apribojimų ar eilių. Visai priešinga situacija, jei ligonis nori prisiregistruoti pas šeimos gydytoją. Talono tenka laukti savaitę, o pas gydytojus konsultantus — dar ilgiau.
Sistemos spragos
A. Mikelienė mano, kad, reformuojant sveikatos apsaugos sistemą, yra padaryta „naikinimo“ klaidų.
„Visada maniau ir tebemanau, jog praeities praktika, kai vienose rankose buvo ir rajono ligoninė, ir poliklinika, ir greitoji pagalba, buvo labai gera“, -- įsitikinusi A. Mikelienė.
Medikė pagrindžia tokį savo įsitikinimą: anksčiau, kai vaiką paguldai į ligoninę, tuoj pat iš poliklinikos atsineši kortelę, ir visa jo sveikatos istorija — kaip ant delno. Dabar kiekviena medicinos įstaiga funkcionuoja atskirai, egzistuoja nebe viena ligonio kortelė, informacija apie paciento sveikatą nesuvedama į vieną vietą. Tai apsunkina medikų darbą, savotiškai stabdo jų augimą: nežinodamas, kaip po vieno ar kito gydymo jaučiasi pacientas, gydytojas panašių metodų negali drąsiai taikyti kitam pacientui.
A. Mikelienė mano, kad ligoniams, kaip ir moksleiviams mokyklose, turėtų būti skiriami finansavimo krepšeliai. Tai išlaisvintų medikus bent nuo dalies skaičiavimų.
Darbas iš širdies
A. Mikelienė pereina Vaikų ligų skyriaus koridoriumi ir pro praviras duris peržvelgia pacientus. „Šiandien sunkių ligonių nėra. Bet jei ir atveža sunkesnį, tėvai vis dažniau prašo gydyti vietoje, nevežti į didesnio miesto ligoninę, — aiškina skyriaus vedėja. — Gal todėl, kad kitame mieste bus sunkiau lankyti, o gal todėl, kad ir mumis pasitiki“.
Anądien viena mama, susitikusi gydytoją A. Mikelienę, dėkojo už tai, kad prieš kelerius metus išgelbėjo jos vaiko gyvybę.
A. Mikelienei nedrąsu buvo pripažinti, kad ji aiškiai nebeprisimena savo buvusio paciento, ir nesureikšmina savo indėlio jo ligos istorijoje.
Autorės nuotr.
GYDYTOJA: Radviliškio ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėja Aldona Mikelienė jau 40 metų gydo vaikus, šių vaikų vaikus, dabar — jau trečiąją kartą.