Lietuvoje išsiskleidė talentai

Į Lon­do­ną try­li­kos me­tų

Į Lon­do­ną Vla­dą Choc­ke­vi­čių iš­si­ve­žė tė­vai. Jam tuo­met bu­vo try­li­ka me­tų. Kau­ne gy­ve­nu­siam ir mo­kyk­lą čia lan­kiu­siam paaug­liui te­ko pri­pras­ti prie nau­jos ap­lin­kos, nau­jų kla­sės drau­gų ir ki­to­kių mo­ky­mo pro­gra­mų.

Vla­das ne­skaus­min­gai pri­si­tai­kė. Pri­si­tai­kė ir ge­ro­vę kur­ti Ang­li­jo­je nu­spren­dę jo tė­vai bei bro­liai Jo­nas ir Pau­lius.

Vla­das sėk­min­gai bai­gė mo­kyk­lą, įsto­jo į ko­le­džą, vė­liau – ir į uni­ver­si­te­tą. Stu­di­ja­vo pro­gra­ma­vi­mą. Ir jau nuo ant­ro kur­so pra­dė­jo dirb­ti lais­vai sam­do­mu pro­gra­muo­to­ju.

Dar­bas jam pa­dė­jo su­si­pa­žin­ti su dau­gy­be žmo­nių, pa­kil­ti kar­je­ros laip­tais.

Gy­ve­ni­mas Ang­li­jo­je tru­ko de­vy­ne­rius me­tus. Sve­ti­ma kal­ba ta­po be­veik gim­tą­ja. Kad ne­pa­mirš­tų sa­vo­sios kal­bos Vla­das lan­kė sek­ma­die­ni­nę lie­tu­vių kal­bos mo­kyk­lė­lę.

Lais­va­lai­kiu vai­ki­nas mu­zi­kuo­da­vo. Mat, dar gy­ven­da­mas Kau­ne, lan­kė sak­ra­li­nės mu­zi­kos mo­kyk­lą. Lon­do­ne pa­te­ko į mo­kyk­lą, ku­rio­je bu­vo su­stip­rin­tai dės­to­ma mu­zi­ka. Bu­vo at­ski­rų vo­ka­lo pa­mo­kų. Stu­di­juo­da­mas ko­le­dže mo­kė­si mu­zi­kos tech­no­lo­gi­jų ir kom­po­zi­ci­jos. Nuo­to­li­niu bū­du klau­sė vie­no ame­ri­kie­čio pro­diu­se­rio vo­ka­lo pa­mo­kų.

Vie­ną die­ną Vla­das su­ti­ko lie­tu­vai­tę Lai­mą. De­vy­nio­lik­me­tė mer­gi­na, vos bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, iš pro­vin­ci­jos kai­me­lio, ne­to­li Ža­ga­rės, at­va­žia­vo į Lon­do­ną už­si­dirb­ti pi­ni­gų stu­di­joms.

Pa­ju­tę, jog yra skir­ti vie­nas ki­tam, du jau­ni žmo­nės nu­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą ir kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą gim­to­jo­je ša­ly­je.

Vla­do tė­vai ir bro­lis Pau­lius pa­si­li­ko Lon­do­ne. Ta­čiau po ku­rio lai­ko jie taip pat grį­žo į Kau­ną.

Na­mo – į Gul­bi­nus

Sug­rį­žę į Lie­tu­vą Lai­ma ir Vla­das nu­spren­dė ap­si­sto­ti kai­me. Kad ga­lė­tų val­gy­ti eko­lo­giš­ką sa­vo už­siau­gin­tą mais­tą ir gy­ven­ti lais­vė­je.

Pra­dė­jo ieš­ko­ti so­dy­bos ap­link Kau­ną ar­ba ap­link Ža­ga­rę.

Iš vi­sų ap­žiū­rė­tų so­dy­bų la­biau­siai pa­ti­ko bu­vu­si Gul­bi­nų kai­me, Ak­me­nės ra­jo­ne. Ten, nu­pir­ku­si so­dy­bą, jau­na po­ra ir ap­si­sto­jo.

Prieš pen­ke­rius me­tus Lai­mos tė­viš­kė­je su­si­tuo­kė pa­gal se­nuo­sius lie­tu­vių pa­pro­čius, po at­vi­ru dan­gu­mi, prie tai pro­gai pa­sta­ty­to au­ku­ro.

Dar po me­tų Choc­ke­vi­čiai su­si­lau­kė ir pir­mo­sios at­ža­los. Da­bar jau­na šei­ma au­gi­na du sū­nus.

Įgy­ven­di­no ir sa­vo sva­jo­nę val­gy­ti pa­čių už­siau­gin­tą mais­tą. Prie so­dy­bos bu­vo pu­sant­ro hek­ta­ro že­mės. Tris­de­šim­ty­je arų už­so­di­no miš­ke­lį. Li­ku­sia­me plo­te au­gi­na įvai­riau­sių dar­žo­vių ir ne­tgi ru­gių, iš ku­rių ma­la mil­tus, ke­pa duo­ną. Val­go sa­vo so­do vai­sius.

Au­gin­ti eko­lo­giš­ką mais­tą vien sau – la­bai nee­ko­no­miš­ka. Ge­riau au­gin­ti di­des­niais kie­kiais ir da­lin­tis.

De­šimt pran­cū­zų al­pi­nių ož­kų

Vie­ną die­ną vaikš­ti­nė­da­mi po so­dą Choc­ke­vi­čiai pa­gal­vo­jo, ar ne­nu­si­pir­kus ož­ky­tės. Ji nuės­tų so­do žo­lę – ne­rei­kė­tų pjau­ti. Pa­si­do­mė­ję ra­do ož­kų au­gin­to­ją Šiau­lių ra­jo­ne, Bri­duo­se. Iš ten ir par­si­ve­žė pir­mą­ją gra­žuo­lę rus­vo kai­lio pran­cū­zų al­pi­nę ož­ky­tę.

Pas­kui bu­vo pa­kvies­ti į ož­kų au­gin­to­jų su­si­ti­ki­mą Šiau­liuo­se, kur daug kal­bė­ta apie tai, kaip pa­si­ga­min­ti ož­kų pie­no sū­rį. Pra­dė­jo kir­bė­ti min­tis, ar ne­nu­si­pir­kus dau­giau ož­kų. Juk dar­bo ir prie vie­nos ož­ky­tės – ga­na ne­ma­žai. Tuo pa­čiu bū­tų ga­li­ma pri­žiū­rė­ti dau­giau ra­guo­tų­jų ir gau­na­ma nau­da da­ly­tis su ki­tais.

Da­bar ūky­je de­šimt ož­kų ir ožys. Kol kas dau­giau jų pirk­ti ne­ke­ti­na. Jei plės­tų ban­dą, tek­tų di­din­ti tvar­tą.

"Pran­cū­zų al­pi­nės ož­kos – la­bai iš­vaiz­džios, gra­žiai rus­vos spal­vos. Be to, la­bai pie­nin­gos, – pa­sa­ko­ja Vla­das. – Kai ku­rios duo­da iki pen­kių lit­rų pie­no per die­ną. Kai ku­rios – ma­žiau. Vi­sos ban­dos vi­dur­kis išei­na apie trys lit­rai. Pie­nas – rie­bus, bal­ty­min­gas, mais­tin­gas."

Iš ož­kų pie­no Choc­ke­vi­čiai ga­mi­na fer­men­ti­nius sū­rius. Pie­no ne­vi­ri­na, tik pa­šil­do iki 40 laips­nių. To­kie sū­riai va­di­na­mi ža­lio pie­no sū­riais, ku­rie iš­lai­ko vi­sas pie­no sa­vy­bes. Rau­gą ir fer­men­tus ūki­nin­kai per tie­kė­jus gau­na iš Pran­cū­zi­jos.

"Sū­rius daž­niau­sia ga­mi­na­me abu. Aš pra­de­du, žmo­na už­bai­gia. Ji mėgs­ta pa­ska­nin­ti žo­le­lė­mis ir prie­sko­niais, su­teik­ti sū­riams pa­trauk­lią iš­vaiz­dą. Ka­dan­gi mū­sų šei­ma mėgs­ta jau­nus sū­rius, juos bran­di­na­me tik apie ke­tu­rias sa­vai­tes. Tai vi­du­ti­nio kie­tu­mo sū­riai. Tech­no­lo­gi­jos iš­mo­ko­me iš va­rė­niš­kio Val­do Ka­va­liaus­ko", – apie ūkio su­bti­ly­bes dės­to Vla­das.

Ūki­nin­kai ga­mi­na ir pe­lė­si­nį, ir pa­pras­tą sū­rį. Rek­la­ma, pa­sak Vla­do plin­ta iš lū­pų į lū­pas. To­dėl klien­tai daž­niau­sia pa­tys at­va­žiuo­ja į Gul­bi­nus, kad nu­si­pirk­tų jų ga­mi­nio. Va­sa­rą, kai dau­giau pie­no, kar­tais į Ak­me­nę sū­rių nu­ve­ža ir pa­tys Choc­ke­vi­čiai. Ten yra ke­le­tas nuo­la­ti­nių klien­tų. Be­je, va­sa­rą jie kar­tais par­duo­da ir pie­no. No­rin­čių ger­ti ar pa­si­gy­dy­ti ož­kos pie­nu vi­suo­met yra.

Ka­dan­gi pa­tys že­mės tu­ri ne­daug, ga­nyk­lų ir šie­nau­ja­mų pie­vų plo­tus ūki­nin­kai nuo­mo­ja­si.

Idė­ji­nis ūkis

Ar bū­tų įma­no­ma pra­gy­ven­ti iš to­kio ož­kų ūke­lio? Vla­das sa­ko, jog pa­si­spau­dus bū­tų įma­no­ma. Ta­čiau jų šei­ma tu­ri ir ki­to­kių pa­ja­mų. Vla­das vi­są žie­mos lai­ko­tar­pį dir­ba pro­gra­muo­to­ju. Be to, kon­cer­tuo­ja.

Lai­ma, Lon­do­ne bai­gė dai­lės kur­sus. Ta­po pa­veiks­lus, ku­ria įsta­bius rank­dar­bius.

Sa­vo ūkį Choc­ke­vi­čiai va­di­na idė­ji­niu. Pag­rin­di­nis jo tiks­las da­lin­tis su ki­tais svei­ku mais­tu.

"Au­gin­ti eko­lo­giš­ką mais­tą vien sau – la­bai nee­ko­no­miš­ka. Ge­riau au­gin­ti di­des­niais kie­kiais ir da­lin­tis ", – sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na Vla­das. Šei­ma šie­met pa­sė­jo "Spel­ta" veis­lės kvie­čių, pra­dė­jo au­gin­ti ir vie­nag­rū­džius se­no­vi­nės veis­lės iš Ang­li­jos par­si­vež­tus kvie­čius "Ein­korn".

Tai nė­ra la­bai der­lin­gi kvie­čiai. Juo­lab, kad au­gi­na­mi eko­lo­giš­kai. Ta­čiau jų sko­nis stip­res­nis ir tik­res­nis. Ir mil­tai iš jų ska­nes­ni už įpras­tus.

To­dėl Choc­ke­vi­čiai iš sa­vo išau­gin­tų grū­dų ma­la mil­tus ir pla­ti­na juos per pa­što­ma­tus vi­so­je Lie­tu­vo­je. Ka­dan­gi šiuo me­tu tu­ri tik bui­ti­nį ma­lū­ną, sva­jo­ja nu­si­pirk­ti ga­lin­ges­nį.

Vi­sa­val­gių šei­ma sa­ko ne­val­gan­ti bet ko. Va­sa­rą tik tai, kas švie­žia, žie­mą – ką pa­vyks­ta iš­lai­ky­ti. Ūky­je iš­siau­gi­na ir mė­sos. Ož­ky­tės at­si­ve­da ožiu­kų. Viš­tos iš­pe­ri viš­čiu­kų. Užau­gin­tus gai­džiu­kus pa­nau­do­ja mė­sai.

"Mė­nu­lio fa­zė"

Grį­žęs į Lie­tu­vą Vla­das trum­pam bu­vo pri­mir­šęs po­mė­gį mu­zi­kai. Ret­kar­čiais pa­gro­da­vo tik ren­gi­niuo­se.

Nu­sis­to­vė­jus gy­ve­ni­mui, vy­ras su­pra­to, jog be mu­zi­kos ne­ga­li gy­ven­ti. Su­bū­rė gru­pę "Mė­nu­lio fa­zė" ir vėl pra­dė­jo kon­cer­tuo­ti. Kaip tik iš Ang­li­jos grį­žo bro­lis Pau­lius, su ku­riuo kar­tu mu­zi­kuo­da­vo. Bo­si­ne gi­ta­ra gro­ja Vla­do drau­gas Au­ri­mas. Pats Vla­das gro­ja gi­ta­ra ir dai­nuo­ja.

Vla­do žmo­na Lai­ma lai­ko­ma ket­vir­tą­ja gru­pės na­re. Nors ji rū­pi­na­si gru­pės įvaiz­džiu.

"Lai­ma tu­ri daug kū­ry­bi­nės ener­gi­jos, – ge­rų žo­džių žmo­nai ne­gai­li Vla­das. – Ji pa­de­da ra­šy­ti dai­nų žo­džius. La­bai jaut­rus žmo­gus. Vis­ką ku­ria iš šir­dies. Ir tai pa­ver­gia žiū­ro­vus."

Lai­ma su­kū­rė ir vir­še­lį ne­se­niai iš­leis­tam so­li­niam dai­nų al­bu­mui "Ky­lam su sau­le". Ji pa­dė­jo su­kur­ti ir vaiz­do kli­pus. Uni­ka­lu tai, jog sa­vo vaiz­do kli­pus tu­ri kiek­vie­na al­bu­mo dai­na.

"Ma­no kū­ry­ba la­bai pa­si­kei­tė, – sa­ko Vla­das. – Lon­do­ne la­biau mė­gau ro­ką. Šian­dien ma­no dai­nos – lie­tu­viš­kos, grįs­tos ver­ty­bė­mis, ku­rio­mis ti­kiu. Jo­se dau­giau ly­ri­kos, mei­lės, jaus­mų, ma­žiau ag­re­si­jos."

Iš­lei­du­si al­bu­mą gru­pė "Mė­nu­lio fa­zė" pra­dė­jo in­ten­sy­viau kon­cer­tuo­ti. Sa­vo al­bu­mą ruo­šia­si pri­sta­ty­ti ir Vil­niaus kny­gų mu­gė­je.

O pra­si­dė­jus LNK te­le­vi­zi­jos pro­jek­to "Lie­tu­vos bal­sas" nau­ja­jam se­zo­nui, Ak­me­nės ra­jo­no gy­ven­to­jai sa­vo kraš­tie­tį iš­vy­do te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne.

Pro­jek­tui Vla­das pa­si­rin­ko ang­liš­ką dai­ną, su ku­ria užau­go nuo vai­kys­tės. Pa­te­ko į ki­tą pro­jek­to eta­pą. Kaip jam sek­sis to­liau, pa­ma­ty­si­me.