Nebūtame pagrobime liko nutylėtų detalių

Taš­ką mer­gai­tės pa­gro­bi­mo is­to­ri­jo­je pa­dė­jo Vil­niaus ap­skri­ties VPK vir­ši­nin­kas Sau­lius Ga­gas. Jis pa­ti­ki­no, kad su­rink­ti duo­me­nys ir jų ana­li­zė pa­rei­gū­nams lei­do pa­da­ry­ti iš­va­dą, jog to­kio įvy­kio, kaip ga­li­mas as­mens pa­gro­bi­mas, ne­bu­vo.

„As­me­nys, ma­tę įvy­kį, ga­lė­jo jį in­terp­re­tuo­ti sa­vaip. Kaž­koks įvy­kis bu­vo, ta­čiau ne­tu­ri­me duo­me­nų, kad tai bū­tų vai­ko pa­gro­bi­mas. Su­rink­ta in­for­ma­ci­ja lei­džia teig­ti, jog tai ne­bu­vo me­la­gin­gi pra­ne­ši­mai“, – sa­kė S.Ga­gas.

Koks tai bu­vo įvy­kis, tei­sė­sau­gi­nin­kai neatsk­lei­dė. Tad li­ko tik spė­lio­ti. Ką in­ter­ne­to pla­ty­bė­se žmo­nės ir da­ro. Rea­liau­sia ir po­pu­lia­riau­sia ver­si­ja – apie pa­gro­bi­mą pra­kal­bę liu­dy­to­jai ma­tė, kaip mer­gai­tę į au­to­mo­bi­lį įso­di­no tė­vai ar ar­ti­mie­ji.

Il­giau nei tris de­šimt­me­čius kri­mi­na­lis­tu dir­bęs šiau­lie­tis Ar­vy­das Au­gas nea­be­jo­ja, kad po­li­ci­nin­kai pa­sa­kė tiek, kiek ga­lė­jo ir kiek rei­kė­jo.

„Jei po­li­ci­ja pa­sa­kys dau­giau nei rei­kia pa­sa­ky­ti, vi­suo­me­nė­je vėl kils di­džiu­lis ažio­ta­žas, vėl pa­si­pils gan­dai ir įvai­riau­sios ver­si­jos. Taip ga­li­ma nu­ke­liau­ti ir iki be­ga­ly­bės ar net iki ne­val­do­mos si­tua­ci­jos. Nors, kaip ro­do pa­tir­tis, kad ir ką sa­ky­tum, in­ter­nau­tai vi­sa­da pa­ko­men­tuos taip, kaip jiems ge­riau­siai at­ro­do. Nes­var­bu, kad ne­ži­no, bet to­kių pri­gal­vos da­ly­kų, ku­rių są­mo­nin­gam žmo­gui net į gal­vą ne­šau­tų. Pas mus kū­ry­bin­gų žmo­nių ne­trūks­ta. Ir ypač per pil­na­tį. Jei ne­klys­tu, mer­gai­tės pa­gro­bi­mo is­to­ri­ja taip pat pra­si­dė­jo per pil­na­tį. To­dėl pa­rei­gū­nai ir sten­gia­si pa­da­ry­ti taip, kad vi­suo­me­nė bū­tų „so­ti“ ir neatsk­leis­tų to, ko ne­rei­kia. Nė­ra ko žmo­nių er­zin­ti ir kel­ti emo­ci­jas. Nie­kam nuo to ge­riau ne­bus. Juk kai ku­rie tik ir lau­kia kuo bai­ses­nių nau­jie­nų. Tuo la­biau kad dar yra ir ope­ra­ty­vi­nis dar­bas, ne­vie­ša ir net slap­ta in­for­ma­ci­ja. Nu­si­kal­tė­liai vi­są in­for­ma­ci­ją taip pat se­ka ir ja nau­do­ja­si“, – sa­kė A.Au­gas.

Kal­bė­da­mas su „Va­ka­ro ži­nio­mis“ pa­ty­ręs kri­mi­na­lis­tas kaip pa­vyz­dį pa­tei­kė Šiau­lių po­li­ci­nin­kų tir­tą krau­pų moks­lei­vės nu­žu­dy­mą, ku­rį įvyk­dė dvi jos bend­ra­moks­lės.

„Ta­da taip pat din­gu­sios ne­pil­na­me­tės ieš­ko­jo ne tik po­li­ci­ja ir tė­vai, bet ir vi­suo­me­nė. Ir ją, kaip paaiš­kė­jo vė­liau, nu­žu­džiu­sios drau­gės pa­sa­ko­jo įvai­rias ga­li­mo din­gi­mo ver­si­jas. Po kiek lai­ko mes jau tu­rė­jo­me „ga­lus“, bet ne­ga­lė­jo­me nie­kam at­skleis­ti. Ir ne tik dėl to, kad ne vis­kas dar bu­vo ži­no­ma. Žmo­nės bū­tų pa­siu­tę ir to­kį bai­sų nu­si­kal­ti­mą pa­da­riu­sias moks­lei­ves su­dras­kę į ga­ba­lus. In­for­ma­ci­ja do­za­vo­me ir ką ga­lė­jo­me, pa­sa­kė­me po tru­pu­tį“, – pri­si­mi­nė A.Au­gas.

Šiau­lie­čio tei­gi­mu, po­li­ci­ja į pra­ne­ši­mą apie ne­va Vil­niu­je pa­grob­tą mer­gai­tę su­rea­ga­vo taip, kaip pri­va­lė­jo.„Pra­ne­ši­mas at­ro­dė la­bai rim­tas. Prie­žas­tis pa­kel­ti ant ko­jų to­kias gau­sias pa­jė­gas bu­vo. Kaip kaž­kas ir už­si­mi­nė, šis įvy­kis ta­po ge­ro­mis pra­ty­bo­mis. O moks­lų nie­ka­da per daug ne­bū­na. Ko­dėl gi ne, jei yra lė­šų ir ga­li­my­bių. Tik, aiš­ku, la­bai svar­bu at­si­jo­ti in­for­ma­ci­ją. Jei į vis­ką rea­guo­si, neuž­teks nei lai­ko, nei pi­ni­gų. Pa­rei­gū­nų pa­tir­tis nu­le­mia, ką pir­miau tik­rin­ti, o ką ga­li­ma į ša­lį ati­dė­ti ar kas ap­skri­tai yra fan­ta­zi­ja“, – sa­kė A.Au­gas.