Apie genetiką, svogūnus ir detaliuosius planus

Kaimynų patirtis

Nauja Lietuva Druskininkuose

Šiaulių valdžia giliai įklimpo į korupcijos skandalą. STT įtarimai pareišti ir pirmiesiems miesto asmenims. Galima būtų lietuviškai džiūgauti — taip jiems ir reikia. Jei dėl valdžios neveiksnumo, nevaisingų ginčų ir korupcijos nekentėtų miestas.

O ar galėtų būti Lietuvoje kitaip? Ar apskritai gali ką nors padaryti išmintinga valdžia? Ar įmanoma mieste turėti vieną partiją (pavyzdžiui, Šiaulių) ir dirbti —–tiesiog miesto labui?

Tokį modelį prieš aštuoneris metus įgyvendinęs Druskininkų meras Ričardas Malinauskas su komanda dabar gali džiaugtis klestinčiu, įspūdingų idėjų, projektų ir architektūros miestu. Kol kiti riejasi, Druskininkai pamažu įgyvendina savo ambicingą fantaziją: „Lietuva prasideda nuo Druskininkų“.

Nijolė KOSKIENĖ

nikos@skrastas.lt

Druskininkų fantazija

— Kaip rasti savivaldybę?

— Sorry, do you speak english, ili možno po ruski?

Net šiais sunkiais laikais Druskininkuose turistų daugėja 6-7 procentais per metus (tai laikoma labai geru rodikliu), o pastaruosius keletą metų jų skaičius augo neįtikėtinais tempais — 16-24 procentus per metus. Pastačius vandens parką, latvių pagausėjo trigubai, lenkų — pustrečio karto.

Miesto valdžios fantazija, gimusi 2001-aisiais, išties buvo ižūli: „Lietuva prasideda nuo Druskininkų“. Nors tuo metu pagrindo optimizmui buvo mažai.

1999-2000–ieji Druskininkams buvo krizės ir bankrotų metai. Nedarbas siekė 33 procentus, miestas pradėtas laidoti. Druskininkams buvo užkabintos pensininkų, bankrotų, narkomanų miesto, mirštančio kurorto etiketės, o dar muselių invazija...

Tokius Druskininkus „paveldėjo“ 2000-taisiais į mero postą iš verslo atėjęs 34-erių Ričardas Malinauskas, pradėjęs dirbti su nauja komanda.

Druskininkų partija

R. Malinauskas teigia Lietuvoje įsigalėjusį politikavimą išgyvendinęs per tris mėnesius. Kaip?!

„Po trijų mėnesių karo buvo labai griežtai pasakyta: jeigu jūs nepasakysit, kaip būtų geriau, o tik trukdysit teikti siūlymus, kuriuos mes laikome geriausiais, aš mūsų leidinyje paskelbsiu, kas konkrečiai kuriam projektui trukdo, — pasakoja meras. — Nežinau, ar tai padėjo, bet po trijų mėnesių mes baigėm politikuot ir nusprendėme, kad Druskininkuose yra viena — Druskininkų partija“.

R. Malinauskas išsitaria, kad dvi kadencijas dirba praktiškai be opozicijos.

„Tikiu, kad mūsų specialistai įdeda dūšią į kiekvieną projektą. Pirmiausia labai daug diskutuojame ir analizuojame kiekvieną sprendimą. Bet jei mes jį priimam, ir aš teikiu tarybai, tai už jį galiu atsakyti savo sprandu“, — tvirtina meras.

Ne savivaldybė, o UAB-as

Į politiką atėję nauji žmonės priėmė sprendimą dėl naujos kurorto plėtros vizijos: kurortas veiks ištisus metus, bus patrauklus ir mažam, ir suaugusiam, jame — sanatorinis gydymas, poilsis, turizmas, komercinis sportas.

Deja, pasakoja meras, visa ši vizija buvo tarsi uždaryta rate: nėra poilsiautojų, nes nėra traukos centrų, traukos centrų nėra, nes niekas neinvestuoja, o neinvestuoja, nes nėra žmonių.

Tada pati savivaldybė ėmė rengti projektus, juos teikti, įtikinėti visus — nuo premjerų iki ministrų.

„Tuo metu mums sakė: “Jūs ne savivaldybė, o kažkokia uždara akcinė bendrovė“. Tai priėmėm, kaip komplimentą“, — pasakoja R. Malinauskas. Anot jo, savivaldybė ėmėsi vykdyti funkcijas, kurios nėra būdingos savivaldai.

Kas mieste — mūsų reikalas

Kokia vis dėlto buvo naujosios politikos esmė? „Jeigu iki 2000-tųjų Druskininkai laikėsi politikos: ne man priklauso — neužsiiminėsiu, tai po 2000-tųjų — kas yra mieste, tai jau mūsų reikalas“.

Kai valdžia pamatė, kad neįmanoma išsaugoti geležinkelio, paprašė stotį atiduoti miestui, sutvarkė ir įsteigė Turizmo informacinį centrą. Buvusio perono vietoje pastatė keturių žvaigždučių kempingą.

Kai bankrutavo Sveikatos ministerijai priklausiusios miesto gydyklos — vienos didžiausių Europoje — R. Malinauskas Vyriausybės posėdyje paprašė jas atiduoti miestui. Mainais turėjo pažadėti, kad neprašys pinigų jų rekonstrukcijai.

„Ačiū Dievui, kad valdžia greitai keičiasi“, — juokiasi meras. Buvo greitai parengtas techninis projektas, pusė sumos gauta iš valstybės, ir po trijų metų — 2004 — aisiais atgimė miesto gydyklos — su žiemos sodais, aprūpintos naujausiomis technologijomis. Pasaulinė kurortologijos organizcija R. Malinauską apdovanojo aukso medaliu.

Savivaldybė iš valstybės perėmė bankrutavusią 200 vietų mineralinio vandens gydyklą sanatoriją „Vilnius“. Bendradarbiaujant su verslu per keletą metų pastatytas daugiau nei 120 milijonų kainavęs sveikatingumo centras “SPA Vilnius“ su vandens parku.

Aukščiausias lygis

„Jei keli tiksląį, turi kelti nepamažindamas. Ne visada pasieki tai, ką svajojaio, bent jau fantazuoti turi gerai“, — toks mero požiūris.

Jei daryt „bele kaip“, anot R. Malinausko — geriau nedaryt. Turi galvoti apie patį geriausią rezultatą ir patį aukščiausią lygį.

Meras neneigia, kad valdžia kišasi ir į privačius projektus, jų architektūrinius sprendimus. Sutarti, kaip turėtų atrodyti objektas dažnai pavyksta iš 5 ar 10 karto.

Pavyzdžiui, 2006-ųjų pabaigoje atidarytas Druskininkų akvaparkas — visiškai kitoks, negu įprasti parkai. Po vienu stogu telpa viešbutis, konferencijų centrai, salės, restoranai, barai, naktiniai klubai, boulingai, SPA centrai, vandens parko kompleksas, 20 skirtingų pirčių kompleksas.

Ir pirtys, anot mero, ne „tep lep“. Jei japoniška, tai piešė piešinius japonų meno žinovė, jei darė skulptūras, tai tikri menininkai, jei tailandietiškas masažas, tai masažuotojos — iš Tailando.

Meras prisimena, kaip konkursą laimėjusius architektūros profesorius beveik prievarta teko vežioti po Vokietijos vandens parkus ir rodyti, koks elementas tinka, o kokio miestas matyti nenorėtų. „Jau po trečio objekto priėjo vienas iš architektų prie manęs ir paklausė, ar gali pakeisti savo siūlymą. Atsakėm: “Mes jums tam ir atsivežėm“, — pasakojo R. Malinauskas.

Kontroliavo meisto valdžia ir statybų procesą. „Nė vieno kvadratinio metro vandens parke nėra, prie kurio nebūtume prisilietę. Ne vienas kostiumas sutrintas“, — tvirtina meras.

Verslas kelia kartelę

Matydami savivaldybės pastangas ir užmojus, į Druskininkus drąsiau ėmė investuoti verslininkai: jie statė laisvalaikio ir sporto centrus, boulingus, naktinius klubus, viešbučius. Pradėta investuoti ir į komercinį sportą: privatūs investuotojai įrengė teniso kortus, kitą rudenį bus baigti 18 duobučių golfo laukai — žadama, vieni geriausių Rytų Europoje. Juos projektuoja Škotijos ir JAV architektai.

Miesto centre savivaldybė palaimino 7 namų komplekso „Sonata“ statybą. Meras pasakoja, kad skelbtas konkursas ir architektai pateikė labai įdomius darbus. Todėl nutarta statyti kompleksą namų, kurių architektai skirtingi. Šios vilos— apartamentai turės muzikinės gamos pavadinimus: vila do, vila re, ir taip toliau. Už leidimą statyti namus savivaldybė pareikalavo įrengti požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Pasak R. Malinausko, jei tik statoma kas rimto, toks reikalavimas būtinas.

Dar vienas įspūdingas projektas — Kurorto sala (miesto valdžia jį pavadino „Titaniku“). Jį ryžosi įgyvendinti verslininkai, už 12 milijonų litų iš savivaldybės nupirkę sklypą. “Titaniką“ manoma projektuos vienas iš architektų, Dubajuje projektavusių įžymųjį burės formos dangoraižį. Sudėtingų konstrukcijų lenktos stiklo sienos atspindėtų mišką. (Verslinikas Valdas Trinkūnas “Šiaulių kraštui“ patikslino, kad dėl ekonominės recesijos šį apie 400 milijonų vertės projektą teks atidėti keleriems metams — red.past.).

Miesto prieigose įsikurs sportininkų ruošimo ir reabilitacijos centras. („Sporto departamentas ir Olimpinis komitetas pareiškė norą statyti centrą, o mūsų iniciatyva buvo įrodyti, kad Druskininkuose jam ir vieta“, — sako meras), rekonstruojama biblioteka (modernų projektą savivaldybė išsirinko iš 4-5 pasiūlytų variantų).

Idėjos — viena po kitos

Meras vardija toliau: ruošiamas detalusis Sveikatingumo parko planas. „Mūsų vizija — sveikatinimo, SPA, maitinimo paslaugos plius botanikos sodas su japoniško sodo elementais, tam tikromis aromatų giraitėmis, rožių, rododendrų oazėmis“, — pasakoja R. Malinauskas.

Kaip ir kam kyla tokios idėjos?

„Pasėdėjau vienam parke Vokietijoje, ir galvoju, o kodėl negalėtų toks elementas pas mus atsirasti? Parvažiuoju, pasikviečiu architektus, dar priplanuojame, ir viskas vyksta“, — meras esąs ne vienos idėjos autorius. Ypač tos idėjos linkusios gimti bemiegėmis naktimis, vidutiniškai du kartus per mėnesį.

Dar viena idėja gimė, rekonstruojant Druskininkų oro uostą. Tai bus B2 kategorijos, beveik 1200 metrų pakilimo tako aerodromas, kur galės tūpti iki 70 vietų turbopropelerinai lėktuvai, kurie skraidins į Druskininkus iš Rytų ir Vakarų laiką taupančius turistus.

Bet vien oro uosto maža. R. Malinauskas prisipažįsta — Palangoje berungtyniaudamas 1000 kilometrų varžybose, sumąstė: kodėl nepritaikius pakilimo tako automobilių varžyboms? „Padarom nuvažiavimo kelius, uždarom oro uostą ir ten gali vykti netgi čempionatai. Gal pasiūlysim geriau, negu Palangoje?“, — sako.

O kad verslininkams būtų patraukliau investuoti, greta aro uosto numatoma leisti statyti privačių aviatorių namų su lėktuvo garažais kvartalėlį.

Druskininkų ledkalnis

Turbūt pats grandioziškiausiais Druskininkų projektas: 418 metrų dengta slidinėjimo trasa, sujungta su 500 metrų lauko trasa (taip esą niekur pasaulyje nėra). Pasikėlus į viršų, bus galima nuspręsti, ar čiuožti vidinėm, ar lauko trasom.

Ant natūralaus 30 metrų aukščio kalno bus pastatytas 12 aukštų pastatas, nuo kurio žemyn šaus trasos.

Maskvoje R. Malinauskas apžiūrėjęs slidinėjimo trasą, pakeltą ant kolonų ir pagalvojęs: o kodėl tų kolonų dar kitaip nepanaudoti?

Taip gimė antras projektas: po trasa bus ne tuščia vieta, o 170 kambarių viešbutis, barai, restoranai, SPA centrai, dengtų teniso kortų, skvošo, kerlingo aikštynai.

Valdininkai šį projektą pakrikštijo Druskininkų ledkalniu. Ir interjeras toks numatytas: pirmajame aukšte rasi palmių, liftu keliantis į viršų jas keis sniegynai, ledynai ir sniego trasos.

„Garantuojam, kad šis kompleksas bus tarp geriausių pasaulio dengtų slidinėjimo trasų penketuko. Pekinas, Dubajus, Tokijas... ir Druskininkai“, — įsitikinęs meras.

Slidinėjimo trasoms sujungti su miestu (neapkraunant miesto centro transportu) reikia naujo tilto. Jis jau statomas.

Apie genetiką, svogūnus ir detaliuosius planus

Planuotas pusvalandžio interviu su R. Malinausku išsitęsė į pustrečios valandos pokalbį. Entuziastingai pristatęs miesto planus, meras nenorom sutiko kalbėti apie save.

— Kokios savybės būtinos miesto vadovui? Kokios jums padėjo pasiekti tokių rezultatų?

— Man svarbiausia — žodžio laikymasis ir sugebėjimas dirbti su komanda. Iš vykdomosios valdžios reikalauju vieno — aš turiu viską žinoti. Labai negerai jaučiuosi, jei kažkas užduoda klausimą, o aš apie tai nesu girdėjęs.

— Kalbant apie jūsų asmenybę, negalima nepaminėti Malinauskų giminės verslumo ar veržlumo geno. Jūsų tėvas įkūrė Grūto parką, dėdė — savo laiku visoje Lietuvoje garsėjusį „Draugo“ kolūkį su baseinais. Kaip manote, tai genai ar auklėjimas?

— Gal tai „vriednumo“ genas. To tai mūsų vyriškoj giminėj užtenka. Šiaip tai esu visiškai eilinis, bet auklėjimas iš tiesų buvo labai griežtas, kažin ar griežčiau galima. Malinauskai visi griežti.

Aš nieko gyvenime negavau veltui. Nuo septintos klasės auginau šimtus nutrijų. Pirmąjį dviratį, ir tą turėjau užsidirbti, po to mopedą, motociklą... Viską iš savo bendraamžių turėjau pirmas, bet didžiąja dalimi užsidirbdavau pats.

Man buvo 17 metų, kai tėvas pasikvietė ir paklausė: nori mašinos? Noriu. Sako: ten yra 23 arai žemės, o čia — pusė tonos svogūnėlių. Pasikviečiau talką, ir su klasiokais pasodinom. Klasiokai net dainą sukūrė: „Cibul cibul cibuly, ir užaugo žiguly“.

— Dabar populiaru rašyti verslo knygas. Jei rašytumėte, kaip rekomenduotumėte prikelti miestą iš mirusių ir paversti klestinčiu?

— Ko reikalausi iš kitų, įsivaizduok, kad reikalautų iš tavęs. Pas mus nėra rietenų — yra sprendimai. Iš pradžių turime nuspręsti, ko norime, susikurti viziją ir jos siekti. Jei būtume politikavę nuo 2000-tųjų, tai ir dabar būtume kapstęsi.

— Idėjos, vizijos atsiremia į pinigus. Biudžete nėra lėšų — toks dažnas valdininkų atsakymas. Iš kur gauti pinigų?

— Jei jūs man atsakytumėte į tą klausimą, aš čia dar ne tokią revoliuciją sukelčiau. Visur ta pati problema. Po truputį dėliojam. Mūsų nė vienas centas nėra panaudotas pravalgymui. Imti kreditą ir asfaltuoti kelią — ne. Jei jau imam kreditą, tai investuojam į tą objektą, kuris sukurs pridėtinę vertę mūsų žemei, turtui.

— Kreditas — vienas iš būdų, o kokius dar kelius, surėmę pečius, randate?

— Greičiausias ir paprasčiausias — nuoma. Pavyzdžiui, dabar jokių šansų nėra gauti pinigų parkams tvarkyti. Tai per porą naktų ir sugalvojau — galim koncesininko prašyt, kad jis sutvarkytų parkus, šaligatvius, o paskui jam mokėsim už priežiūrą keletą metų. O kodėl ne? Jau paskambinom ir paklausėm: ar domintų, ir jei domintų, tegul važiuoja į savivaldybę, bus būrys specialistų — kalbėsimės.

Arba dėl slidinėjimo trasos. Maišo pinigų pas mane po stalu nėra — davėm skelbimus į laikraščius, kad domėtųsi — jau kreipėsi, diskutuojame, skaičiuojame...

— Šiauliuose yra du ežerai, vienas — tvarkomas, antras — ne. Buriuotojai sako, kad ten galima rengti pasaulio buriavimo ir ledrogių čempionatus, bet valdininkai nesugeba išspręsti žemės klausimų? Ką darytumėte jūs?

— Negaliu dalinti receptų, nes situacijų būna įvairių. Tačiau iš principo reikėtų įvertini, kokią naudą tie ežerai gali duoti. Ar tik tokią, kad pasivaikšioti mamytėm su vaikučiais? Bet jei gali atsirasti bazės, viešbučiai, vykti tarptautiniai renginiai — daryk žalią gatvę, rėk ant visos Lietuvos ir už jos ribų, kad vykdomas toks projektas.

Mes neklausiame, kaip kas uždirbo, mums nesvarbu — rusiškas kapitalas ar nerusiškas. Yra tarnybos, tegul jos domisi.

— Dabar savivaldybes krečia korupcijos skandalai, ir Šiaulių valdžia į tai įsivėlė. Ar jūsų savivaldybėje buvo tokių skandalų? Ar daromos kliūtys verslui, kad už palankų sprendimą būtų sumokėta?

— Tfu, tfu, kol kas ne. Dėl kliūčių verslui yra pasakyta: einate, tvarkotės, man visiškai nesvarbu, bet jei kur užkliūva — tiesiai duris atidarote ir pas mane.

Prastūminėti planus irgi nėra kaip. Įvedėme tvarką, kad visi detalieji planai, projektai pristatomi komisijoje, aš — pirminikas. Atėjo komisija ir pažiūrėjo, kas netinka. Tada paprašom iki kito posėdžio pateikti medžiagą. O posėdžiai sukviečiami ne kartą per mėnesį, o tada, kai pas vyriasusiąjį architektą prisikaupia medžiagos. Pas mus detalieji planai patvirtinami per 5-6 mėnesius. Kitur, girdėjau, per 2-3 metus.

Citata: „Po trijų mėnesių mes baigėm politikuot ir nusprendėme, kad Druskininkuose yra viena — Druskininkų partija“

 

 

 

 

MERAS: Druskininkų meras Ričardas Malinauskas teigia gyvenime sulaužęs du sau duotus pažadus: niekada neiti į politiką ir niekada negerti alkoholio. Jų laikėsi iki 34-erių metų, kai buvo išrinktas tuomet jauniausiu Lietuvos meru.

 

GYDYKLOS: Apgriuvusiose caro laikų gydyklose dabar įsikūręs keturių žvaigždučių viešbutis „Europa Royal“, o rekonstruotos gydyklos pripažintos vienomis moderniausių Europoje.

KOLONADA: Buvusi orkestro stoginė, tarybiniais laikais — valgykla, buvo išnuomota verslininkams, kurie čia įrengė populiarų muzikinį klubą „Kolonada“. 

INDĖLIS: Už miesto gydyklų atgaivinimą Druskininkų meras R.Malinauskas apdovanotas aukso medaliu „Už indėlį į kurortologiją“.

LEDKALNIS: Druskininkų ledkalniu vadinamas grandiozinis savivaldybės vykdomas uždaro kalnų slidinėjimo centro projektas. Šis objektas, tikėtina, atsidurs pasaulio uždarų slidinėjimo trasų penketuke. Vien trasų (be viešbučio komplekso) sąmatinė vertė — 154 milijonai litų. Projektas bus įgyvendinamas taikant valdžios ir privataus verslo partnerystę.

AKVAPARKAS: 2006 metų pabaigoje atidarytas 125 milijonų litų kainavęs Druskininkų vandens ir pramogų parkas. Teigiama, kad jame sudėta viskas, ką geriausio pavyko rasti pasaulio vandens parkuose. 

PASKUTINIS: Dažnai mero mašina nuo savivaldybės išvažiuoja paskutinė.

BIBLIOTEKA: Iš kelių variantų Druskininkų savivaldybė išsirinko tokią viešosios bibliotekos koncepciją.

TITANIKAS: Ateities statinys „Kurorto sala“, kurį savivaldybė pavadino “Titaniku“. Jį projektuoti manoma kviesti garsiosios Dubajaus burės bendraautorį.

SONATA: Pačiame miesto vidury iškils septynių namų kompleksas „Saulės sonata“, kurio kiekvienas namas projektuotas skirtingų architektų.

Jono TAMULIO ir Druskininkų savivaldybės nuotr.