Pašaukimą surado gimtajame mieste

"Ne­tu­rė­jau min­čių dirb­ti did­mies­ty­je"

Kai Ra­sa pa­si­rin­ko teat­ro re­ži­sū­ros spe­cia­ly­bę ir įsto­jo į gar­saus re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo kur­są, ji jau ta­da ži­no­jo, kad dirb­ti no­rės tik gim­ta­ja­me mies­te.

"Nie­ka­da net min­čių ne­bu­vo dirb­ti did­mies­ty­je, nors ga­li­my­bių tu­rė­jau. Man ge­rai se­kė­si, vai­di­nau Klai­pė­dos Pi­lies teat­re, bet lik­ti ten net ne­sva­jo­jau".

Iš vi­sų stu­di­jų me­tų Ra­sai į at­min­tį įsi­rė­žė ke­tu­rios sto­ja­mų­jų die­nos, kai pa­si­bai­gus kiek­vie­nai iš jų, au­go aša­ro­jan­čių­jų bū­rys ir ma­žė­jo lie­kan­čių­jų vyk­dy­ti ki­tas už­duo­tis, kol jų, įsto­ju­sių­jų, be­li­ko dvy­li­ka.

Ta­čiau kol at­ra­do sa­vą­jį ke­lią į pa­šau­ki­mą, bū­si­mo­ji re­ži­sie­rė me­tus mo­kė­si siu­vi­nių di­zai­no.

"Gal tam įta­kos tu­rė­jo vi­są gy­ve­ni­mą siu­vyk­lo­je dir­ban­čios ma­mos no­ras tu­rė­ti sa­vo pa­se­kė­ją, ta­čiau bū­tent tie vie­ne­ri me­tai man pa­dė­jo su­pras­ti, ko iš tik­rų­jų aš no­riu.

Ki­ta ver­tus, ge­nai, tur­būt, pa­da­rė sa­vo – už pir­mą­ją sa­vo re­ži­sū­ri­nę al­gą aš nu­si­pir­kau ne ką ki­ta, o bū­tent siu­vi­mo ma­ši­ną ir ja sėk­min­gai nau­do­juo­si iki šiol", – juo­kia­si re­ži­sie­rė, šie­met švę­sian­ti pe­da­go­gi­nio ir re­ži­sū­ri­nio dar­bo de­šimt­me­tį.

Ra­sa dė­kin­ga li­ki­mui, kad ja, dar dip­lo­mo ne­tu­rin­čia jau­na pra­kti­kan­te, pa­ti­kė­jo Liz­dei­kos gim­na­zi­jos va­do­vy­bė ir įdar­bi­no ne tik pra­kti­kai, bet ir nuo­la­ti­niam dar­bui. Kad jai taip ir ne­te­ko da­ly­vau­ti dar­bo po­kal­by­je, ra­šy­ti įmant­rių gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mų – tie­siog ko­ne tuo pa­čiu me­tu pra­dė­jo dirb­ti Rad­vi­liš­kio kul­tū­ros cent­re ir gim­na­zi­jo­je.

Įkū­rė teat­riu­ką ma­žiau­siems

"Per die­ną ma­ne gim­na­zi­jo­je "su­pa­ka­vo", mat, va­do­vai jau se­niai no­rė­jo tu­rė­ti teat­ro dis­cip­li­ną gim­na­zi­jo­je, tik iki tol ne­bu­vo ra­dę tam spe­cia­lis­to", – dar­bo Liz­dei­kos gim­na­zi­jo­je pra­džią me­na mo­ky­to­ja, vė­liau, kad ga­lė­tų dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą, bai­gu­si ir pe­da­go­gi­nes stu­di­jas.

R. At­ko­čiū­nie­nė džiau­gia­si, kad gy­ve­ni­mas jai nuo pat pra­džių ne­gai­lė­jo kū­ry­bi­nės įvai­ro­vės, ne­lei­do už­si­sė­dė­ti vie­na­me amp­lua.

Per de­šimt­me­tį re­ži­sie­rė dir­bo su įvai­riau­siais ak­to­riais – mė­gė­jais ir pro­fe­sio­na­lais, me­ti­nu­kais vai­ku­čiais ir bran­daus am­žiaus žmo­nė­mis, sa­vo po­mė­gį at­ra­du­siais vai­dy­bo­je.

"Prieš pen­ke­rius me­tus į mū­sų "ABC teat­riu­ką" pa­kvie­čiau atei­ti ma­my­tes su sa­vo ma­žy­liais. Kai ku­rie vai­ku­čiai dar net vaikš­čio­ti ne­mo­kė­jo. Tai bu­vo teat­ro te­ra­pi­ja ma­moms, ku­rios tą jaus­mą per­duo­da­vo sa­vo vai­kams.

Kaip ki­lo min­tis dirb­ti su ma­žiu­kais? Gal iš to, kad ir ma­no vai­kai dar bu­vo ma­žiu­kai, o už­si­da­ry­ti su jais na­muo­se ne­si­no­rė­jo, no­rė­jo­si ko­kios nors veik­los.

Ta­da pa­si­do­mė­jau, ko ga­li­ma bū­tų iš­mo­ky­ti to­kio am­žiaus vai­kus, kaip juos la­vin­ti. Į vi­sa tai įdė­jau teat­ro ele­men­tų ir išė­jo teat­ri­nės pa­mo­kė­lės, o vai­ku­čiai ta­po mū­sų ren­gi­nių puoš­me­na.

Ar­gi ne gra­žu, kai ka­lė­di­nia­me ren­gi­ny­je sce­no­je pa­si­ro­do pa­si­puo­šu­sios ma­my­tės su pa­puoš­tais me­ti­nu­kais ant ran­kų, kai į ra­te­lį su­sto­ja tri­me­čiai ir lau­kia sa­vo­jo pa­si­ro­dy­mo. Net ir jų klai­dos bū­da­vo ža­vios ir mie­los.

O teat­riu­ke ne tik jie iš­mo­ko drą­sos. Daug iš jų iš­mo­kau ir aš – tai vi­sai ki­toks dar­bas ir ki­to­kia pa­tir­tis nei dir­bant su suau­gu­siais", – sa­ko R. At­ko­čiū­nie­nė, teat­riu­ke vai­ku­čius su­tin­kan­ti tai su Ka­kės Ma­kės, tai su ki­to­kia ap­ran­ga, su­so­di­nan­ti juos ant pa­gal­vė­lių, pri­gal­vo­jan­ti veik­los ir pa­ties ma­žiau­siems, ir dar­že­li­nu­kams.

Ma­mos gy­ve­ni­mą teat­re ge­rai ži­no ir du vai­kai – sū­nus Vė­jas ir duk­ra Upė.

"Šei­ma įtrauk­ta į ma­no dar­bus. Vai­kai va­ka­rus lei­džia Kul­tū­ros cent­re, čia jie vis­ką ži­no. Ir ne­ma­nau, kad jie yra nu­skriaus­ti ma­mos dė­me­sio at­žvil­giu dėl to. Jiems čia dar ge­riau, ne­gu sė­dė­tų prie te­le­fo­nų.

Di­džiau­si ma­no kri­ti­kai ir­gi yra vai­kai, nes jie ne­mo­ka me­luo­ti. Jei vai­kų dė­me­sio ne­pri­kaus­tei, va­di­na­si, rei­kia kaž­ką keis­ti. Kai "ABC teat­riu­ke" mo­kiau­si dirb­ti su ma­žiu­kais, vi­sus žai­di­mus ir etiu­dus pir­miau­sia iš­ban­dy­da­vau su sa­vo vai­kais", – šyp­so­si 35-me­tį šie­met švę­sian­ti ma­ma.

Kai dar­bas – gy­ve­ni­mo bū­das

Dar­bas su suau­gu­siais ak­to­riais – Ra­sai vėl ki­toks. Jos at­min­tin įsi­rė­žė va­ka­ras, kai su­ži­no­jo, jog mi­rė dvie­jų ak­to­rių spek­tak­ly­je "Pu­pos" vai­di­nęs pe­da­go­gas.

"Mums jau po sa­vai­tės rei­kia ro­dy­ti spek­tak­lį, o žmo­gaus ne­bė­ra. Il­gą lai­ką po to ne­ga­lė­da­vau priei­ti prie to spek­tak­lio de­ko­ra­ci­jų – taip ma­ne su­krė­tė tas išė­ji­mas", – pa­sa­ko­ja re­ži­sie­rė.

Bu­vo at­ve­jis, kai ak­to­rius prieš pat prem­je­rą neat­lai­kė įtam­pos ir pra­din­go. Ta­da te­ko per nak­tį su­ras­ti jam pa­mai­ną. Pri­si­me­na ir tą at­ve­jį, kai, su­mai­šę da­tas, į spek­tak­lį su­si­ruo­šė per va­lan­dą, nes į į jau rin­ko­si žiū­ro­vai.

"Bet tai ir yra gy­ve­ni­mas – su sa­vo džiaugs­mais ir sa­vo įtam­pa. Ir tuo jis yra ža­vus", – re­ziu­muo­ja li­ki­mų sce­no­je dė­lio­to­ja.

Jai įdo­mu ste­bė­ti ir mo­ki­nių au­gi­mą, jų to­bu­lė­ji­mą teat­re, kai su ne­be pir­mus me­tus vai­di­nan­čiais abi­tu­rien­tais jau ga­li ir pa­dis­ku­tuo­ti, kai jie jau pa­tys mąs­to, ku­ria ir siū­lo, jų ma­ny­mu, ge­riau­sius iš­pil­dy­mo va­rian­tus.

"Ir bū­na la­bai gai­la, kai dvy­lik­to­je kla­sė­je su jais jau ga­lė­tum sta­ty­ti vi­sai ki­to­kius da­ly­kus, o jie ima ir išei­na. Bet aš jau iš­mo­kau su tuo su­si­gy­ven­ti.

Ste­biu: vai­kai tam­pa ki­to­kie. Jie ne tik vai­di­na, jie ve­da ren­gi­nius, da­ly­vau­ja kom­po­zi­ci­jo­se, pa­tys pra­šo­si pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti me­ni­nio skai­ty­mo kon­kur­sui, nors pra­džio­je į tai žiū­rė­da­vo krei­va aki­mi".

Ra­sa pri­si­pa­žįs­ta, kad pa­mo­ko­se ji bū­na vie­no­kia, re­pe­ti­ci­jo­se – ki­to­kia, po pa­mo­kų – dar ki­ta.

"Man vis­kas tin­ka. Esu ir ma­miš­ka, ir griež­ta, ir reik­li. Drau­gė, auk­lė­to­ja, psi­cho­lo­gė. Ma­no dar­bas ne­si­bai­gia pa­si­bai­gus dar­bo va­lan­doms. Mes su vai­kais su­si­ra­šo­me ir va­ka­rais, o į gal­vą šo­vus ne­ti­kė­tai min­čiai, ten­ka ir nak­tį šok­ti iš lo­vos.

Grįž­tu po sep­ty­nių va­lan­dų tru­ku­sios re­pe­ti­ci­jos ir džiū­gau­ju, kad pa­vy­ko pa­sta­ty­ti ke­lias kū­ri­nio mi­nu­tes. Ar­ba gau­nu po prem­je­ros iš šir­dies pa­ra­šy­tą ži­nu­tę ir kaip­mat pa­si­mirš­ta juo­das dar­bas iki spek­tak­lio.

Šir­dis ap­są­la, kai re­pe­ti­ci­jo­se, prem­je­ro­se ar pa­mo­ko­se su­lau­ki bu­vu­sių mo­ki­nių, kai ku­ris nors pa­skam­bi­na: "Mo­ky­to­ja, gal ga­lim su­si­tik­ti, pa­pa­sa­ko­siu, ko nau­jo iš­mo­kom".

Ir ta­da nu­blanks­ta vi­si eks­per­tiš­ki laips­niai. Iš­min­ties pri­de­da ne jie, o pa­tir­tis (R. At­ko­čiū­nie­nė yra mo­ky­to­ja eks­per­tė, – aut. pa­sta­ba). Ta­da su­pran­ti: tik­rai ne jie ta­vo dar­be svar­biau­si, o tai, kas su­šil­do šir­dį ir dar­bą pa­ver­čia po­mė­giu, tie­siog ta­vo gy­ve­ni­mu", – lie­te lie­ja­si žo­džiai, ne­ju­čia ver­čian­tys su­si­mąs­ty­ti, ar ir tu ga­lė­tum tą pa­tį pa­sa­ky­ti apie sa­vo dar­bą.

Tarp mo­ky­to­jos pa­se­kė­jų – bu­vu­si R. At­ko­čiū­nie­nės mo­ki­nė, miu­zik­lo "Ta­das Blin­da" vie­no iš pa­grin­di­nių vaid­me­nų at­li­kė­ja Mig­lė Re­mei­kai­tė, be­bai­gian­ti re­ži­sū­ros ma­gist­ran­tū­rą, Mig­lė Pra­ne­vi­čiū­tė, pra­dė­ju­si krims­ti ak­to­rys­tės moks­lus, mu­zi­kos pro­diu­sa­vi­mo be­si­mo­kan­tis Gab­rie­lius Ver­din­gas, Klai­pė­do­je stu­di­juo­jan­ti To­ma Pau­rai­tė.

Re­ži­sie­rius be ko­man­dos – nie­kas

Re­ži­sie­rę Ra­są dau­ge­lis rad­vi­liš­kie­čių ži­no kaip miu­zik­lų, ro­ko ope­rų kū­rė­ją. Per de­šimt jos dar­bo me­tų Liz­dei­kos gim­na­zi­jo­je bu­vo pa­sta­ty­ti še­ši to­kio žan­ro kū­ri­niai.

Pas­ku­ti­nis iš jų – "Vel­nio nuo­ta­ka" pa­ro­dy­tas prieš Ka­lė­das – "juo­dą­jį penk­ta­die­nį", gruo­džio 13-ąją.

R. At­ko­čiū­nie­nė ir čia sau lau­rų ne­pri­sii­ma: "Vie­nas re­ži­sie­rius yra nie­kas be ko­man­dos. Miu­zik­las, ypač – pa­sta­ra­sis, – tai di­džiu­lis ko­man­di­nis dar­bas, ku­ria­me vien sce­no­je pa­si­ro­dė per 50 žmo­nių.

Daug me­tų ran­ka ran­kon dir­bo­me su mu­zi­kos mo­ky­to­ju Egi­di­ju­mi Kab­liu, sce­ni­nių dra­bu­žių kū­rė­ja Ole­sia Kab­lie­ne. O kur dar ap­švie­tė­jai, ap­ren­gė­jai, siu­vė­jai, de­ko­ra­to­riai... Su­si­da­ro di­džiau­sias bū­rys prie miu­zik­lo pri­si­lie­tu­sių žmo­nių".

Pa­sak re­ži­sie­rės, teat­re yra dau­gy­bė ga­li­my­bių sa­ve rea­li­zuo­ti, pa­si­jaus­ti ko­man­do­je, bū­ti nau­din­gu ta­me di­džiu­lia­me dūz­gian­čia­me bi­čių avi­ly­je, ir tai yra di­de­lis ma­lo­nu­mas.

Be "Vel­nio nuo­ta­kos", R. At­ko­čiū­nie­nė pa­sta­tė miu­zik­lus "Mu­zi­kos gar­sai", "Ug­nies me­džiok­lė", "Ma­ma Mia", ro­ko ope­ras "Ta­das Blin­da", "Mei­lė ir mir­tis Ve­ro­no­je".

Pa­rė­ju­sią va­sa­rą, per mies­to šven­tę, bu­vo pa­ro­dy­tas jos re­ži­suo­tas spek­tak­lis "Aš my­lė­siu ir lauk­siu", skir­tas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės mū­šio su ber­mon­ti­nin­kais 100-osioms me­ti­nėms.

Be­ne dau­giau­sia kar­tų žiū­ro­vams bu­vo ro­dy­tas spek­tak­lis "Ka­ra­lai­tė Gar­ba­nė­lė".

Su abi­tu­rien­tais pa­sta­ty­tas spek­tak­lis "Be cen­zū­ros", ku­ria­me ne­bu­vo nei kos­tiu­mų, nei mu­zi­kos, nei švie­sų, o bu­vo ak­to­rių tarp žiū­ro­vų vai­di­na­mos is­to­ri­jos, jai – vie­nas mie­liau­sių ir ge­riau­sų spek­tak­lių.

R. At­ko­čiū­nie­nė sa­ko, kad taip jau yra jos kū­ry­bo­je – po tran­kaus ir gar­saus miu­zik­lo, no­ri­si dra­mi­nio kū­ri­nio, o po jo – vėl mu­zi­kos, švie­sų, gar­sų ir ju­de­sio.

"Esu tas pe­da­go­gas, ku­ris mo­ki­niams lei­džia da­ry­ti, klys­ti ir ieš­ko­ti sa­vęs.

Šie­met lei­dau iš­ban­dy­ti sa­ve Ie­vai Vai­čiu­ly­tei, ku­ri "Vel­nio nuo­ta­ko­je" bu­vo at­sa­kin­ga už rū­bus. Iki šiol in­di­vi­dua­liai kū­ru­si avan­gar­di­nius rū­bus, pa­si­tar­da­ma su re­ži­sie­re, ji pie­šė, kū­rė, py­nė vir­vu­tes, ieš­ko­jo tin­ka­miau­sios vi­zi­jos. Man džiu­gu. Va­di­na­si, jau pa­ki­lom į aukš­tes­nį ly­gį. Ir vai­kai ja­me jau­čia­si rei­ka­lin­gi, reikš­min­gi, vi­sa­ver­čiai".

Iš­šū­kis baž­ny­čio­je

Be­ne di­džiau­siu kū­ry­bi­niu iš­šū­kiu R. At­ko­čiū­nie­nė va­di­na bend­rą pro­jek­tą, ku­rio va­do­vė – bib­lio­te­kos pro­jek­tų va­do­vė Jo­lan­ta Kve­da­rie­nė.

Tuo­met, prieš dve­jus me­tus, Vals­ty­bės die­nos iš­va­ka­rė­se Rad­vi­liš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo baž­ny­čia sken­dė­jo švie­sos, mu­zi­kos ir ju­de­sio ma­gi­jo­je. Čia prieš vi­dur­nak­tį į baž­ny­čią su­plū­du­siems žiū­ro­vams bu­vo pri­sta­ty­ta kū­ry­bi­nė "Min­dau­go" ma­ni­pu­lia­ci­ja me­nu.

Re­ži­sie­rei tą­kart tal­ki­no ir pro­fe­sio­na­lūs ak­to­riai – Ani­ce­tas Gend­vi­las, Ai­das Ma­tu­tis, In­ga Jar­ko­va, cho­reog­ra­fas ir šo­kė­jas Tau­rū­nas Bau­žas.

"Nak­tis, ta sak­ra­li­nė erd­vė, tvy­ran­ti pa­slap­ties au­ra, vi­sai ki­toks gar­sas, nuo sie­ty­nų la­šan­čios žva­kės, smilks­tan­tis vaš­ko kva­pas.

Iki šiol ne­ga­liu pa­mirš­ti. Ir iki šiol esu dė­kin­ga iš­šū­kį priė­mu­siam kle­bo­nui Ta­dui Ru­džiui, su­ti­ku­siam mus įsi­leis­ti į baž­ny­čią, lei­du­siam ak­to­riams už­kop­ti į sa­kyk­lą. Tai bu­vo kaž­kas ne­pa­kar­to­ja­mo", – su­si­ža­vė­ji­mu skam­ba Ra­sos ta­ria­mi žo­džiai.

2019-ųjų "Min­dau­gas" ir­gi vy­ko prieš vi­dur­nak­tį, tik jau mies­to aikš­tė­je, pliaup­te pliau­piant lie­tui. Bet, anot R. At­ko­čiū­nie­nės, tai ir­gi pri­da­vė kū­ri­niui sa­vo­tiš­ko ža­ve­sio ir iš­skir­ti­nu­mo, kai "Šei­ko" teat­ro šo­kė­jai lie­tu­je pro­fe­sio­na­liai val­dė ug­ni­nius lan­kus.

"Šie­met "Min­dau­gas" vėl bus. Jis ir vėl bus ki­toks. Gal pa­si­ro­dy­si­me ant sto­gų, gal gat­vė­je, ne­ži­nau, bet bus įdo­mu", – suint­ri­guo­ja, bet pa­slap­ties neatsk­lei­džia Ra­sa.

Ji sa­ko sa­vo dar­bo re­zul­ta­tą pa­jau­čian­ti tik ta­da, kai ak­to­riai išei­na į prie­kį ir nu­si­len­kia žiū­ro­vams. "Ir dėl šių ke­lių se­kun­džių ver­ta juo­dai dirb­ti pu­sę me­tų".