
Naujausios
Rašytojas giminės istoriją randa ir Šiauliuose
„Anglų kalba yra mano instrumentas, o Lietuva – melodija“, – sakė Šiauliuose viešėjęs angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas Antanas Šileika. Rašytojo tėvas kilęs iš Vijolių kaimo, jaunystėje Šiauliuose gyveno ir mama. A. Šileika iki šiol turi kur sugrįžti: Vijoliuose tebegyvena giminės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Lietuviškas Džeimsas Bondas
Šiaulių universiteto bibliotekoje A. Šileika pristatė naujausią romaną „Laikinai jūsų“. Renginį vedė Šiaulių universiteto Kanados auditorijos kuratorė dr. Regina Kvašytė.
Tai – penktoji autoriaus knyga, išversta į lietuvių kalbą.
Šiemet Knygų mugėje A. Šileikos atsiminimai „Basakojis bingo pranešėjas“ buvo išrinkta „Metų knyga“ suaugusiųjų prozos kategorijoje.
Romanas „Pogrindis“ 2011 metais buvo įtrauktas į „Globe and Mail“ geriausių knygų šimtuką, o apsakymų knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 metų Lietuvos „Metų knygos“ rinkimų penketuką.
Knygos „Laikinai jūsų“ veiksmas vyksta 1921–1923 metais Kaune.
Pagrindinis veikėjas yra Justas Adamonis, buvęs caro armijos kontržvalgybos agentas, sugrįžęs į laikinąją sostinę Kauną.
Romano įkvėpėjas – Jonas Budrys (iki 1922 metų Jonas Polovinskas), kontržvalgybos viršininkas, pirmasis Klaipėdos krašto gubernatorius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu JAV, vėliau tapo ūkininku, paukščių fermos savininku. Jo sūnus Algis Budrys – žymus amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojas.
A. Šileiką sužavėjo Jono Budrio prisiminimų knyga: „Aš jį pavadinau Lietuvos Džeimsu Bondu. J. Budriui patiko brangūs restoranai, greitos mašinos ir gražios moterys.“
Dar vienas įkvėpimo ir žinių šaltinis – Tado Ivanausko prisiminimai „Aš apsisprendžiau“. A. Šileikos nuomone, T. Ivanauskas apie seno dvaro gyvenimą rašo taip įdomiai, kaip Česlovas Milošas.
Tarpukario Kauno atmosferą padėjo pajausti ir generolo leitenanto Konstantino Žuko gyvenimas, Valentino Gustainio prisiminimai „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“, amerikiečių diplomato Robert W. Heingartner dienoraštis.
Pasak rašytojo, knygos veikėjai nori sukurti saugią, teisingą, katalikišką Lietuvą, bet susiduria su komplikacijomis, išbandymais meile, pinigais.
„Apie šią knygą draugai literatai klausė: tu rašai apie šnipus?! Gal išprotėjęs?! Aš einu ten, kur veda mano medžiaga“, – juokėsi rašytojas.
Vakaruose, sako A. Šileika, žmonės nežino, kur yra Lietuva ir kas šioje šalyje vyko.
„Ten, kur aš gyvenu, Pirmasis karas užsibaigia 1918 metų lapkričio 11 dieną ir viskas tvarkoje iki Antrojo karo. Kas vyko čia, Rytuose, nežino net mokyti žmonės. Žino, kad revoliucija buvo, staiga atsiranda Lenkija, bet apie Pabaltijo šalis – nieko. Noriu informuoti Vakarų pasaulį apie tą sudėtingą pasaulį, kuris buvo čia.“
Kad Kanados skaitytojams būtų lengviau orientuotis, kur vyksta veiksmas, angliškame knygos „Laikinai jūsų“ variante pateikiami tarpukario žemėlapiai.
Romanas „Laikinai jūsų“ pirmiau išėjo lietuvių kalba, po mėnesio – anglų.
Susitikime dalyvavęs kalbininkas, profesorius Kazimieras Župerka A. Šileikos teiravosi apie bendravimą su vertėjais: ar jiems pavyksta gerai atspindėti, išreikšti autorių?
„Mano lietuvių kalba negili, negaliu pagauti visų niuansų, turiu pasitikėti savo vertėju“, – sakė A. Šileika.
Rašytojas su humoru prisiminė, kaip bėgdavo nuo šeštadieninės mokyklos, o tėvas, veždamas iš priemiesčio, entuziastingai sakydavo: „Na, vaikai, palinksniuokime!“
Gudraudami vaikai į mokyklą vėluodavo 15 minučių, nes žinodavo: jei pavėluos 20 minučių, bus pranešta tėvams.
„Iki šios dienos nežinau, kaip atėjo „i“ trumpoji su nosine į vidurį žodžio, man atrodo, kaip ornamentas. Mano lietuvių kalba, neduok Dieve, jei reikia rašyti“, – juokėsi A. Šileika.
Lietuva – tėvų jaunystė
Po susitikimo A. Šileika atsakė į „Šiaulių krašto“ klausimus.
– Kokios jūsų tėvų sąsajos su Šiauliais, kokia jų istorija?
– Mano mama savo jaunystę praleido Šiauliuose, nors gimė Smolenske, gyveno Biržuose. Buvo šeši vaikai: trys lietuvaitės ištekėjo ir gyveno Lietuvoje, trys broliai gyveno Latvijoje. Kai augome Toronte, namuose uždraudėme latvišką kalbą, nes mama su seserimi vis bandydavo mus apgauti, kai lošdavome „tūkstantį“ kortomis – kalbėdavosi latviškai.
Mama – Liuda (Liutgarda) Malvina Garastas, iš savo tėvo pusės ji nieko nežinojo. Kiek žinome, su treneriu (Vladu Garastu ) – ne giminės.
Mama gimusi 1917 metais, į Lietuvą atvyko 1921 metais, Šiauliuose gyveno nuo kokių 5–7 metų. Baigė studijas Kaune.
Romane yra vietų iš mamos prisiminimų apie Kauno dienas.
Lietuvoje mama buvo mokytoja, bet turėjo įvairiausių pareigų.
Tėvas Kazys buvo kilęs iš Vijolių kaimo. Šeimoje buvo dvi seserys ir trys broliai. Tėvas gimė 1905 metais ir buvo jauniausias.
Per pirmąją sovietų okupaciją tėvas slapstėsi, nes dėdė Antanas buvo paimtas į kalėjimą. Sėdėjo metus, išdaužė jo dantis. Jis spėjo perspėti tėvą, kad slapstytųsi.
Tėvai apsivedė Vilniuje. Į Vakarus bėgo iš Alytaus.
Arvydo Anušausko knygoje apie Adolfą Ramanauską-Vanagą mama yra dviejose nuotraukose su A. Ramanausku. Lietuva – toks mažas kraštas, atsitiktinai surandu šeimos trupinių.
– Kokią Lietuvą tėvai prisimindavo?
– Mamai tai buvo jos jaunystė. Kanadoje ji jautėsi nuvertinta. Ir ypač tėvas – nežinau, kokios buvo tiksliai jo pareigos, bet Lietuvoje jis poziciją turėjo.
Į Kanadą emigravo vėlai, 1948 metais, 43 metų. Tais laikais jau per senas, darbas jam buvo fabrikai. Fabrikai dažnai laikinai užsidarydavo, jei nebūdavo užsakymų.
Išėjo į statybas. Buvo kilęs iš ūkio, ūkininkai viską sugeba padaryti. Dirbo statybose, staliumi.
Tėvas mirė 1987 metais, 82 metų, mama 1999 metais. Mama ne tik sulaukė nepriklausomos Lietuvos, bet ir apsilankė.
Mama buvo rami: Lietuva bus nepriklausoma, ji tikėjo, jai nebuvo jokio siurprizo.
– Ar tėvai turėjo daiktų – relikvijų – iš Lietuvos?
– Turėjome tėvų „tašę“, kurią su dokumentais išsivežė iš Lietuvos.
Mama pasiprašė pažįstamo, kuris išėjo į menininkus, kad nutapytų lietuviško kaimo vaizdą. Dideliame paveiksle buvo viskas: ir rūpintojėlis, ir kryžiai, bakūžė, upė – visa Lietuva sukišta!
– Kai jūs pirmą kartą pamatėte Lietuvą, kiek atitiko vaizdinys, susidarytas iš tėvų pasakojimų?
– Mano pirma kelionė į Lietuvą neturėjo nieko bendro su Lietuva. Tai buvo 1975 metais, buvau penkioms dienoms.
Tai buvo pirmas pasimatymas po karo su giminėmis. Tai buvo ne Lietuva, o giminės. Tarp kitko, tik motinos giminės. Mama labai įdomiai padarė, sako, su tėvo gimine galėsi kitą sykį susitikti.
Gal pusę dienos pavaikščiojau po Vilnių ir tik tiek žinau iš tos Lietuvos.
Ilgiau buvome 1987 metais. Su žmona, su sūnumi, tais metais gyvenome Ispanijoje, atvažiavome į lituanistinius kursus. Buvo labai įdomus metas, galas sovietmečio, galėjome ilgiau pasidairyti. Darius Kuolys buvo mūsų lietuvių kalbos mokytojas. Paskui – švietimo ministras.
Užmezgėme ryšį su giminėmis – ir iš tėvo pusės.
Kai prasidėjo Lietuvos išsilaisvinimas, staiga visi užsidegėme! Pradėjau dažnai atskristi į Lietuvą.
Tėvų Lietuva buvo jų vaikystė. Per pusvalandį galėjai matyti, kad tėvų praeitis – ne tas pats, kas dabartis. Bet aš jau buvau tokio amžiaus, kai pats tai žinojau.
Dvejus metus su žmona gyvenome Paryžiuje, ten apsivedėme. Po dvejų metų grįžtame aplankyti: kavinės pasikeitusios, žmonės dingę. Pats patyriau, kaip viskas keičiasi.
Šeimos bruožas – juokas
– Kaip manote, kokie jūsų bruožai rodo, kad esate lietuvis?
– Humoras, tėvo humoras! Žemaitė turėjo tokį vien-du-trys humorą, ji rašė: „Džendobrino, džendobrino, nusidžendobrino“.
Mano tėvo tipas buvo „sakė, sakė ir pasakė": kvailas, kvailas ir tas durnius.
Visada bandau situaciją išgelbėti per juoką. Kas ne tragedija, tas yra juokas.
Tėvas su kanadiečiais bandydavo juokauti angliškai, man taip būdavo gėda, niekas jo nesupranta ir to akcento...
Prie mūsų stalo visi kalbėjo, nieks nesiklausė. Dvejus metus su žmona gyvenome Paryžiuje, kai grįžome, klausia: „Kaip buvo, gerai?“ „Jo, gerai.“ „Tai klausyk, mūsų naujienos yra...“
Todėl pas mus buvo taip: jei ką nori pasakyti, turi būti įdomu ir greitai, kitaip kas nors kitas įdomiau pasakys.
Mano rašymas iš dalies ir atėjo iš stalo šnekos, iš skautų laužų.
– Prie stalo kalbėjotės lietuviškai?
– Sėdime prie vakarienės stalo su tėvais, kalbame lietuviškai, su broliu – angliškai. Prie to paties stalo.
Su žmona kalbėjomės angliškai, kol gimė vaikai – reikėjo vaikus išmokyti lietuviškai.
Lietuvių kalba, kaip prancūzų – reikia daugiau naudoti lūpas, anglų kalba – tinginių kalba. Kiekvieną sykį, kai atvažiuoju į Lietuvą, pirmas dvi dienas, kol raumenys pripranta, lyg ir lūpas skauda po ilgos dienos, ir truputį galvą. Paskui apsipranti.
Nauja knyga parašyta
– Esate Kanados rašytojas, rašote angliškai. Kodėl renkatės lietuviškas temas – norite pristatyti Lietuvą užsienio skaitytojams?
– Taip. Bėda yra tai, kad niekas nežino ir nenori žinoti. Bet jei gali juos užkabinti, yra savotiška egzotika.
Niekas nenori klausyti ilgos paskaitos, reikia pasakojimą suspausti ir pradėti labai greit.
Kita problema – vyriški vardai: Antanas, Petras, Jonas, -as, -as. Visi panašiai skamba, vis tas pats. Yra ir labai gerų lietuviškų vardų, pavyzdžiui, Tomas, bet kiek jų galiu turėti savo romanuose!
Viename romane žaidžiau su vardu Liudas: padariau Liud. Lituanistai kad užpuolė: „Ko nukirpai?!“
– Pernai viename iš interviu minėjote, jog rašote knygą apie Kostą Kubilinską. Kada ją skaitysime?
– Knygą jau parašiau – po dviejų perrašymų. Velnias žino, kiek ilgai užtruks, kol bus išleista.
Visi mano, kad vaikų rašytojai turi būti mieli, minkštaširdžiai. O koks galėjo būti K. Kubilinskas? Skaičiau jo KGB bylą, jis bailys kaip kaži kas. Kagėbistams nurodo, kaip reikės išpurtyti bunkerį ir baiminasi: aš būsiu su baltu chalatu (nes žiema), tik į mane nešaukit.
Kitas įdomus momentas – buvo didelis K. Kubilinskas ir jo draugas, mažasis A. Skinkys. K. Kubilinskas – poetas, A. Skinkys irgi, bet prastesnis. K. Kubilinskas – išdavikas, didelis, A. Skinkys irgi, bet mažesnis. Paminklas K. Kubilinskui didelis, A. Skinkiui mažesnis. Fantastika! Aš negalėčiau tokių dalykų sugalvoti.
– Knygoje dominuoja kūrėjo ir išdaviko tema?
– Prasideda tuo, bet tuo nesibaigia. Paimkime Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, jis labai romantiškai rašo, gali matyti, inteligentas, vargšas partizanas, neturi daug bendro su kaimo vyrais. Kaimo vyrai geri kareiviai, bet nėra šnekos, jam taip trūksta tų inteligentų! Ir atsiranda K. Kubilinskas. Broliška romantika, žmogus, su kuriuo galiu kalbėtis! Ir čia – pagrindinis išdavikas.
Aš nenorėjau rašyti apie K. Kubilinską. Bet man parašė žmogus iš Lietuvos. Jo tėvas užaugo Lynežeryje. Lynežeryje K. Kubilinskas buvo mokytojas. Aš nuvažiavau į Lynežerį. Fantastiškai įdomi vieta, lyg iš pasakų – dingusi vieta, dingęs kaimas, telefonas rodo, kad jau Baltarusijoje. Įdomios vietos, įdomūs pasakojimai – nėra galo.
– Jūsų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ buvo paskelbta „Metų knyga“. Ar turite savo metų knygą?
– Rašytojai neturi knygų favoritų: per daug gerų knygų, kad vieną išrinktum.
Paskutiniu laiku skaičiau R. Kmitos romaną apie Šiaulius, man buvo labai juokinga. Labai patiko.
– Nebuvo sunku skaityti šiaulietiškai?
– Mano tėvai taip kalbėjo – visiškai paprasta.
Naujas pasaulis
– Kaip Lietuva atrodo iš Kanados?
– Man Lietuva buvo egzotiška vieta, kur renku medžiagą. Bet dabar viskas pasikeitę, sūnus čia gyvena jau 5 metus, anūkui liepą bus penkeri. Man Lietuva yra nebe Lietuva, o „Maxima“. Skrendu į „Maximą“. Vieną dieną penkis sykius nuėjau į „Maximą“, sūnaus butas labai arti, aš irgi netoli nuomoju. Ir amžinai einu į „Maximą“.
– Gal planuojate į Lietuvą grįžti visam laikui?
– Mano literatūros pasaulis buvo Kanadoje, buvau anglų literatūros specialistas, gana giliai į tą pasaulį įlindęs. Dabar Lietuvoje įlindau į literatūrinį pasaulį, bet kažkaip per šoną. Skaitau daugiausia prisiminimus, naivius prisiminimus, ne literatūrinius. Lietuvių rašytojai man nėra labai gerai žinomi.
– Dalyvaujate Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje. Gegužę Lietuvoje vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Kokia jūsų pozicija?
– Negaliu suprasti, kaip galima būti prieš! Amerika, Kanada – turime dvigubas, trigubas, keturgubas pilietybes.
Aš turiu Lietuvos pilietybę, bet Lietuvai nieko nekainuoju.
Visi bandėme, kiek galima, padėti Lietuvai, kai buvo krizės momentas 1989 metais. Žinau, kad mano telefono numeris buvo užrašytas Vilniaus oro uoste ant sienos, skambindavo žmonės iš Lietuvos, duodu vakarienę, 100 dolerių. Po savaitės naujas žmogus pasirodo.
Amerikoje, jei sieki aukštos pozicijos, kai kurių darbų negali dirbti be Amerikos pilietybės. Ir turi atsisakyti Lietuvos pilietybės? Nesuprantu, kokia nauda.
Ar nekeista: aš, gimęs Kanadoje, mano sūnus, gimęs Kanadoje, jo sūnus turime Lietuvos pilietybę, o kas emigravo prieš 20 metų, jau neturi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
"'Mano gyvenime viskas baigiasi juokais“, – sako Antanas Šileika, paveldėjęs šeimos humoro jausmą.
Antanas Šileika – emocionalus ir šmaikštus pasakotojas.
Šiaulių universiteto bibliotekoje Antanas Šileika pristatė knygą „Laikinai jūsų“.