„Bangų mūša“ nubloškė į Sibirą

„Ban­gų mū­ša“ nu­bloš­kė į Si­bi­rą

„1949 III 27 va­ka­re paė­mė iš na­mų, 28 iš­ve­žė iš Rad­vi­liš­kio, 29 iš­ve­žė iš Lie­tu­vos“, – prieš 70 me­tų trem­ti­nių va­go­ne ant „Sin­ger“ siu­vi­mo ma­ši­nos dė­žu­tės iš­rai­žė tuo­met vie­nuo­lik­me­tis Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis. Iš Rad­vi­liš­kio į Tu­lu­ną (Ir­kuts­ko sri­tis) bu­vo iš­trem­ta vi­sa Ste­po­nai­čių šei­ma: tė­vas Ka­zys, ma­ma Ele­na ir du vai­kai: Sta­nis­lo­vas ir Ja­ni­na. Per di­džiau­sią ma­si­nio gy­ven­to­jų trė­mi­mo ope­ra­ci­ją Bal­ti­jos ša­ly­se „Pri­boj“ ("Ban­gų mū­ša") iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ta apie 32 tūks­tan­čiai žmo­nių.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vai­kys­tės na­mas

Sta­nis­lo­vas ir Onu­tė Ste­po­nai­čiai pa­si­tin­ka na­muo­se Šiau­liuo­se. Kar­tu po­ra jau be­veik 60 me­tų. Žmo­na ge­rai ži­no vy­ro gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, rū­pes­tin­gai pri­me­na apie vie­ną ar ki­tą de­ta­lę – kad ne­pa­si­mirš­tų.

Abu jie – iš Rad­vi­liš­kio. Mo­kė­si pa­ra­le­li­nė­se kla­sė­se, bet drau­gys­tė už­si­mez­gė S. Ste­po­nai­čiui jau grį­žus iš Si­bi­ro.

O. Ste­po­nai­tie­nė pri­si­me­na paaug­lys­tės aki­mir­ką, kai prieš pat trem­tį su Sta­nis­lo­vo pus­se­se­re Ste­po­nai­čiams ne­šė rū­ky­tos mė­sos. Da­bar vy­ras šyp­so­da­ma­sis svars­to: ar tik va­go­ne ne­val­gė bū­si­mos žmo­nos lauk­ne­šė­lį?

Tė­ve­lio Ka­zio Ste­po­nai­čio (1904–1994) šei­ma bu­vo di­de­lė: aš­tuo­ni vai­kai iš maž­daug 30 hek­ta­rų že­mės pra­gy­ven­ti ne­ga­lė­jo. Ka­zys iš­mo­ko siu­vė­jo ama­to, o pa­skui per­si­me­tė į pre­ky­bą: Rad­vi­liš­ky­je ati­da­rė par­duo­tu­vę.

„Už tai ga­vo­me ga­li­my­bę pa­si­sve­čiuo­ti Si­bi­re. Tu­rė­jo­me vie­ną tar­nai­tę, ji, ma­tyt, ir­gi „pa­dė­jo“ iš­va­žiuo­ti į trem­tį: bu­vo pa­sa­ky­ta, kad nau­do­ja­mės sam­do­ma dar­bo jė­ga. Bu­vo toks kab­liu­kas“, – sa­ko S. Ste­po­nai­tis.

S. Ste­po­nai­čio vai­kys­tės na­mai li­ko Rad­vi­liš­ky­je. Prie žie­di­nės san­kry­žos te­bes­to­vi ap­leis­tas na­mas. S. Ste­po­nai­čio pri­si­mi­ni­muo­se jis te­bė­ra su bal­ko­nė­liu, vo­nia rū­sy­je, vei­kian­čia par­duo­tu­ve, ku­rio­je bu­vo vi­so­kiau­sių pre­kių – nuo sal­dai­nių iki sil­kės.

Iš įrė­min­tos nuo­trau­kos žvel­gia iš­si­puo­šu­si šei­ma: tė­vas Ka­zys, ma­ma Ele­na, Sta­nis­lo­vas ir dviem me­tais vy­res­nė Ja­ni­na.

Fo­tog­ra­fui šei­ma su pa­gal­bi­nin­ke pa­po­za­vo ir par­duo­tu­vė­je, prie pre­kys­ta­lio. Sta­nis­lo­vas sto­vi cent­re, pa­si­rė­męs ant di­de­lės sal­dai­nių dė­žės.

Tė­vai, pri­si­me­na S. Ste­po­nai­tis, ruo­šė­si ant­ro na­mo sta­ty­boms: įsi­gi­jo ply­tų, jau džiū­vo rąs­tai. Vė­liau, Si­bi­re, tos ply­tos mai­ti­no: tė­vai jas bu­vo per­da­vę Rad­vi­liš­kio baž­ny­čios sta­ty­boms, o baž­ny­čia po tru­pu­tį at­si­ly­gi­no – į Si­bi­rą siųs­da­vo pi­ni­gų.

Kai šei­ma grį­žo iš trem­ties, na­me gy­ve­no su­grūs­tos aš­tuo­nios šei­mos. Na­mų nie­kas nea­ti­da­vė ir neį­lei­do. Glau­dė­si pas gi­mi­nes.

„Pas­kui ati­da­vė su vi­sais gy­ven­to­jais. Va­di­na­si, tu bū­si šei­mi­nin­kas, re­mon­tuo­si, žiū­rė­si, o gy­vens ki­ti. Greit iš­kel­din­ti ga­li­my­bės ne­bu­vo. Pa­si­ta­rė­me. Tė­vas pa­klau­sė, kas ei­si­te gy­ven­ti? Par­da­vė­me na­mą 1996 me­tais, kai tė­vu­kas mi­rė.“

Ne­ži­no­my­bė

Lem­tin­gas bel­di­mas į Ste­po­nai­čių na­mų du­ris pa­si­gir­do 1949 me­tų ba­lan­džio 27 die­ną. Bu­vo sek­ma­die­nis.

„Mus paė­mė pa­sku­ti­nė­mis die­no­mis. La­bai ne­jau­kiai pri­si­me­nu ve­ži­mą. Gy­ve­no­me ne­to­li ram­pos, kur žmo­nes kro­vė vež­ti. Tuo kar­tu ne­bu­vo­me įra­šy­ti į są­ra­šus, bet bu­vo vyk­do­mi pla­nai. Kai ku­rie pa­si­trau­kė – o pla­ną rei­kia vyk­dy­ti. Tė­vu­kas bu­vo dar­be, mes na­muo­se. Atė­jo, per­skai­tė, kad iš­veš. Da­vė lai­ko, gal ko­kias dvi va­lan­das pa­ka­vo­mės. Ki­šo­me į mai­šus daik­tus, mais­tą ir me­tė­me per laip­tus. Bet ge­res­nius daik­tus – ava­ly­nę, me­džia­gas – vis­ką stri­bai pa­vo­gė.“

Tre­mia­mi Ste­po­nai­čiai te­be­gy­ve­no sa­vo na­me, tik bu­vo iš­kraus­ty­ti į pa­lė­pę. Pir­ma­me aukš­te įsi­kū­rė Rad­vi­liš­kio gar­ni­zo­no va­das, bet to­mis die­no­mis jo na­muo­se ne­bu­vo.

„Ži­no­jo ar ne­ži­no­jo? – svars­to S. Ste­po­nai­tis. – O gal iš­vy­ko, kad ne­rei­kė­tų už­tar­ti...“

Tė­vas dir­bo „Za­got­zer­no“ punk­te, kur py­lia­vą, grū­dus gur­guo­lė­mis at­vež­da­vo ūki­nin­kai. Vi­sai ša­lia sto­vė­ju­sių va­go­nų.

„Kai tė­vą par­si­va­rė, daik­tus su­dė­jo­me į pa­lu­tar­ką, tė­vas iš­va­žia­vo. Iki va­go­no bu­vo apie pus­ki­lo­met­ris. Ma­mą, ma­ne, se­se­rį stri­bas, at­ki­šęs pis­to­le­tą, nu­si­va­rė. Ma­ma su mai­šu ant kup­ros, mai­še svo­gū­nai ir puo­das su tau­kais. Ir mes kaž­ką ne­šė­me. O stri­bas – vis pis­to­le­tą at­ki­šęs..."

Trau­ki­nio va­go­nas bu­vo pil­nas žmo­nių ir daik­tų – pri­krau­tas iki lu­bų. Ki­tą die­ną per­kė­lė į lais­ves­nį va­go­ną. Su­for­muo­tas są­sta­tas pa­ju­dė­jo. Ne­ži­no­my­bėn. Užsk­lęs­to­mis iš lau­ko du­ri­mis ir vie­lo­mis už­suk­tais lan­gais.

Va­go­ne tuo­met vie­nuo­lik­me­tis Sta­nis­lo­vas ant „Sin­ger“ ma­ši­nos dė­žu­tės dug­no iš­rai­žė tris da­tas ir įvy­kius: ka­da bu­vo paim­ti iš na­mų, ka­da iš­vež­ti iš Rad­vi­liš­kio, ka­da iš­vež­ti iš Lie­tu­vos. Dė­žu­tę iš­sau­go­jo kaip re­lik­vi­ją.

„Bu­vau skai­tęs drau­džia­mas kny­gas apie Rai­nius. Ten per­skai­čiau, kad ka­li­niai ant „bliū­du­ko“ ži­nu­tę už­ra­šy­da­vo. Gal­vo­jau, gal kas nors ka­da nors... Juk ne­ži­no­jo­me, kaip baig­sis.“

Ga­li­my­bė pra­si­da­ry­ti lan­ge­lį at­si­ra­do tik įva­žia­vus į Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­ją, Mo­lo­deč­ny­je.

Ši sto­tis įsi­rė­žė į S. Ste­po­nai­čio at­min­tį: kaž­kas prie trau­ki­nio at­ne­šė par­duo­ti le­dų. Tai bu­vo pa­tys ska­niau­si gy­ve­ni­me le­dai.

Kas­die­ny­bė

Tu­lu­ną pa­sie­kė per šv. Ve­ly­kas. 1949 me­tais Kris­taus Pri­si­kė­li­mo šven­tė bu­vo vė­ly­va – ba­lan­džio 17 die­ną.

Išk­rau­tus žmo­nes su­ve­žė į punk­tą. Pir­mą­sias Ve­ly­kas trem­ti­niai su­ti­ko po at­vi­ru dan­gu­mi. Da­li­jo­si, kas tu­rė­jo kiau­ši­nį, kas ki­tą gar­des­nį kąs­nį.

„Ten mus su­dė­jo su vi­sa man­ta, pirk­liai at­va­žia­vę pir­ko. Bu­vo iš Rad­vi­liš­kio toks Ra­ma­naus­kas, vais­ti­nin­kas, moks­lus bai­gęs Pe­ter­bur­ge, ge­rai mo­kė­jo ru­siš­kai. Kaž­koks KGB ma­jo­ras at­va­žia­vo pirk­ti, sa­ko rei­kia 80 šei­mų ir pa­ro­dė į kal­ną: ten rei­kės dirb­ti, už upės. Tė­vai, kaip mies­tie­čiai, ten pri­si­ra­šė. At­va­žiuo­da­vo ir ko­lū­kių pir­mi­nin­kų, nu­pirk­da­vo po ma­žes­nį kie­kį šei­mų, ko­kį de­šimt“, – apie XX am­žiaus ver­gų tur­gų pa­sa­ko­ja S. Ste­po­nai­tis.

Su­ve­žė į du ba­ra­kus, anks­čiau juo­se gy­ve­no ja­po­nų, len­kų be­lais­viai. Ba­ra­kas bu­vo ko­ne vien­ti­sa erd­vė. Pa­si­kir­to pu­še­lių, pa­si­da­rė ke­lių aukš­tų na­rus.

Per va­sa­rą pa­si­sta­tė du nau­jus ba­ra­kus, kiek­vie­na­me – po 22 kam­ba­rius.

Iš na­mų įsi­dė­tos at­sar­gos greit bai­gė­si.

„Pir­mi me­tai bu­vo sun­kiau­si, bul­vių be­veik nie­kas ne­nu­si­ve­žė, kad ga­lė­tų pa­si­so­din­ti. Nu­si­pir­ko­me iš vie­ti­nių, pa­si­ro­do, „sko­ros­pel­kos“ – anks­ti užau­ga, bet la­bai smul­kios, der­lius ma­žas. Ki­tais me­tais at­siun­tė iš Lie­tu­vos.“

Pag­rin­di­nis mais­tas žie­mą bu­vo ro­pės. Pa­va­sa­rį pri­si­leis­da­vo iš ber­žų su­los, pa­rau­gin­da­vo. Rink­da­vo gir­tuok­les ir bruk­nes, lau­ki­nius juo­duo­sius ir rau­do­nuo­sius ser­ben­tus. Pjau­da­vo ir sū­dy­da­vo kel­mu­tes.

„Užau­go­me ant rau­do­nos žu­vies – ke­ta, „gor­bu­ša“ (kup­rė), sau­sas ki­sie­lius par­duo­tu­vė­je bu­vo, pa­skui at­si­ra­do mar­ga­ri­nas. Mais­to vi­sa­da trū­ko. Duo­nos par­duo­da­vo nor­mą. At­vež­da­vo anks­ti, rei­kė­da­vo at­sto­vė­ti ei­lė­je. Gau­ni ke­pa­liu­ką for­mi­nės duo­nos, plu­ta, kol pa­rei­ni na­mo, jau ap­val­gy­ta.... La­bai daug esu pri­val­gęs pa­plo­tė­lių iš juo­dų mil­tų.“

Gel­bė­da­vo siun­ti­niai iš Lie­tu­vos – nie­kas iš gi­mi­nės ne­nu­si­su­ko. Te­ta at­siųs­da­vo iš­kep­to su­džio­vin­to ir su­tru­pin­to py­ra­go. Toks gar­dus bū­da­vo!

Pra­ku­tę įsi­gi­jo ož­kų.

„Ar ro­dei nuo­trau­ką, kur ož­kos kam­ba­ry­je?“ – S. Ste­po­nai­čiui pri­me­na žmo­na.

Ne tik ož­kas – ir viš­tas žie­mą su­neš­da­vo ba­ra­ko vi­dun. Šal­čiau­sią trem­ties žie­mą spau­dė apie 54 laips­nių šal­tis.

Is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja nuo­trau­kos

Tė­vas dir­bo vie­nas, ma­ma sir­gu­lia­vo, nuo­la­ti­nio dar­bo ne­tu­rė­jo – kar­tais mo­te­rį nu­vež­da­vo į ko­lū­kį dar­žų ra­vė­ti.

1953 me­tų va­sa­rą, bai­gęs aš­tuo­nias kla­ses, į dar­bą lentp­jū­vė­je ki­bo ir S. Ste­po­nai­tis. Pi­ni­gų bu­vo la­bai striu­ka.

Tu­lu­ne, su­skai­čiuo­ja, bu­vo ati­trem­ta apie 300 lie­tu­vių šei­mų – apie tūks­tan­tis trem­ti­nių.

Ste­po­nai­čių šei­mos al­bu­me gau­su Si­bi­ro me­to nuo­trau­kų. Fo­tog­ra­fuo­da­vo ir pa­ts S. Ste­po­nai­tis – moks­lei­vių pa­si­da­ry­tu me­di­niu fo­toa­pa­ra­tu.

Si­bi­ro nuo­trau­kos pa­sa­ko­ja ir apie trem­ties kas­die­ny­bę, ir šven­tes. Mo­kyk­la, dar­bas, spor­tas, lais­va­lai­kis. Tik lai­do­tu­vių nuo­trau­kų nė­ra – vi­sa Ste­po­nai­čių šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą.

„Bu­vo­me vai­kai, jau­nys­tė – vis­kas ki­taip! Tė­vams sun­kiau­sia. Da­bar mai­ny­čiau se­nat­vę į jau­nys­tės me­tus“, – šyp­so­si bu­vęs trem­ti­nys.

Kur tik jau­ni­mas, ten ir mu­zi­kan­tas – S. Ste­po­nai­tis su akor­deo­nu. Bu­vo su­bur­tas or­kest­riu­kas, ša­lia ba­ra­kų vei­kė klu­bas, ten pa­gro­da­vo.

Inst­ru­men­tą at­si­ve­žė iš Lie­tu­vos. Rad­vi­liš­ky­je tė­vai bu­vo nu­sam­dę mu­zi­kos mo­ky­to­ją. Ar­mo­ni­ka ati­tar­na­vo vi­sus trem­ties me­tus ir grį­žo į Lie­tu­vą. Ir da­bar te­bes­to­vi se­sers na­muo­se. Tik ne­beg­ro­ja.

„Ir šo­kiai bū­da­vo. Ba­ra­ke 22 kam­ba­riai, di­des­nė sa­ly­tė, duon­ke­pis pe­čius, ten šok­da­vo­me.“

Prie klu­bo bu­vo su­bur­tas ir mo­kyk­los dra­mos bū­re­lis.

Spor­tiš­kas vy­ru­kas su vel­ti­niais ant ly­giag­re­čių – taip pat S. Ste­po­nai­tis. Spor­ta­vo vis­ką: leng­vą­ją at­le­ti­ką, sli­di­nė­ji­mą, žai­dė krep­ši­nį, tink­li­nį, šach­ma­tais, va­žia­vo dvi­ra­čiu.

Vyk­da­vo ir į spar­ta­kia­das – taip gau­da­vo ga­li­my­bę šiek tiek iš­va­žiuo­ti.

Spor­ti­nę kar­je­rą pri­stab­dė per im­ty­nes su­lau­žy­ta ko­ja. Trau­ma iki šiol at­si­lie­pia: vie­tos gy­dy­to­jas pra­stai su­gip­sa­vo.

Ne tik pa­ts spor­ta­vo, bet ir tre­ni­ra­vo, ta­po tei­sė­ju. Spor­to aist­ra ne­pa­lei­džia iki šiol.

S. Ste­po­nai­tis pa­ro­do nuo­trau­ką: bend­raam­žiai kie­me tarp dvie­jų ba­ra­kų žai­džia krep­ši­nį.

Pa­žais­ti krep­ši­nio, tink­li­nio pas Tu­lu­no trem­ti­nius atei­da­vo ir iš ka­lė­ji­mo pa­leis­tas Vla­das Kal­vai­tis (1929–2018), vė­liau ta­pęs ra­šy­to­ju, kny­gos „Sus­tip­rin­to re­ži­mo ba­ra­kas“ au­to­rius, įver­tin­tas Vy­riau­sy­bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja.

Grį­ži­mas na­mo

S. Ste­po­nai­tis pa­ke­lia dar vie­ną nuo­trau­ką: ket­vir­to sky­riaus moks­lei­vis, iki iš­ve­ži­mo li­kę vie­ne­ri me­tai. Nuot­rau­ka bu­vo pa­ka­bin­ta mies­to gar­bės len­to­je: „ap­skri­tas pen­ke­tu­ki­nin­kas“ pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je.

Pir­mos gim­na­zi­jos kla­sės Lie­tu­vo­je ne­spė­jo baig­ti. Moks­lus tę­sė trem­ty­je. Iš pra­džių bu­vo sun­ku dėl ru­sų kal­bos. Iš­mo­ko.

1955 me­tais bai­gė de­šimt kla­sių. Sto­jo Ir­kuts­ke į geo­lo­gi­ją. Neiš­lai­kė eg­za­mi­no, bet su­lau­kė pa­siū­ly­mo: rei­kia vy­rų į me­di­ci­ną. Pa­ma­tęs, kad gru­pė­je be­veik vien mer­gi­nos, per­si­gal­vo­jo.

„Kai par­va­žia­vo­me į Lie­tu­vą, ne­bep­ri­si­ruo­šiau mo­ky­tis, rei­kė­jo dirb­ti, ieš­ko­ti, kur gy­ven­ti. At­si­li­kau, pa­ts kal­tas – per ma­žai iš­si­moks­li­nęs.“

Už jau­nys­tės moks­lus S. Ste­po­nai­tis at­si­grie­bia da­bar – su žmo­na ak­ty­viai lan­ko Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tą.

Ko la­biau­siai bū­da­vo il­gu trem­ty­je? „Vis tiek tos Lie­tu­vos, kad yra toks kraš­tas... Vai­kys­tė­je kai­me va­sa­ro­da­vo­me pas vie­nus, pas ki­tus gi­mi­nai­čius, ir ma­mos bro­lis, ir se­suo gra­žų ūkį tu­rė­jo, ir ma­no tė­vo gim­ta­sis kai­mas Juk­niš­kiai... O ten, Si­bi­re, išei­ti to­li ne­ga­lė­da­vai. Net į mies­to cent­ri­nį tur­gų, kur šio to at­vež­da­vo, rei­kė­da­vo iš ko­men­dan­tū­ros lei­di­mo. Tik po Sta­li­no mir­ties at­si­lais­vi­no.“

Kai mi­rė Sta­li­nas, pri­si­me­na S. Ste­po­nai­tis, vy­ko pa­mo­ka. Kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas iš­ri­kia­vo miš­ke su sli­dė­mis ir pa­skel­bė ži­nią. Trem­ti­niai pra­dė­jo jaus­ti: gal bus ge­riau?

Prieš trem­ties pa­bai­gą Ste­po­nai­čiai su­lau­kė il­gai lauk­tų sve­čių iš Lie­tu­vos: at­vy­ko tri­se – ma­mos se­suo su duk­ra ir žen­tu. Bu­vo daug džiaugs­mo.

Tė­vai, sa­ko S. Ste­po­nai­tis, la­bai il­gė­da­vo­si na­mų. Kai 1957 me­tais ga­vo lei­di­mą iš­vyk­ti, tė­vas il­gai ne­lau­kė: iš­va­žia­vo į Rad­vi­liš­kį. Si­bi­re li­ko tri­se, nes S. Ste­po­nai­tis no­rė­jo baig­ti vai­ruo­to­jo kur­sus.

Tei­sės grįž­ti į Lie­tu­vą šei­ma ne­tu­rė­jo. Ne­pai­sė. Bet gy­ve­ni­mo tė­vy­nė­je iliu­zi­jos iš­si­sklai­dė.

„Tė­vas par­va­žia­vo, bet nei kur gy­ven­ti, nie­ko... Kai pa­ma­tė, kad taip sun­ku įsi­kur­ti, kad ne­pa­gei­dau­ti­ni, pa­ra­šė: „Ne­si­pa­kuo­ki­te, ne­sku­bė­ki­te, gal aš grį­šiu at­gal...“

Vis­gi po ke­lių mė­ne­sių, kai S. Ste­po­nai­tis bai­gė moks­lus, šei­ma iš­vy­ko į Lie­tu­vą. Išt­rem­ti anks­ty­vą pa­va­sa­rį, po aš­tuo­ne­rių me­tų na­mo grį­žo va­sa­rą.

Gel­bė­jo di­de­lė, ge­ra, drau­giš­ka gi­mi­nė. Ap­sis­to­jo pas vie­nus, ki­tus. Iš pra­džių S. Ste­po­nai­tis ra­do na­mus Man­kiš­kių kai­me, pas te­tą, ma­mos se­se­rį – ten, kur pra­bė­go vai­kys­tės va­sa­ros.

„Lie­tu­va ne­bu­vo la­bai pa­si­kei­tu­si, tik žmo­nės bu­vo ki­to­kie. Drau­gai mo­kė­si aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se, o aš toks tru­pu­tį no­sį nu­ka­bi­nęs... Bet kar­tu su jais ir į Dai­nų šven­tes nu­va­žiuo­da­vo­me“, – pa­sa­ko­ja S. Ste­po­nai­tis.

Rei­kė­jo su­si­ras­ti dar­bą. Tal­ki­no pa­žįs­ta­mi. Įsi­dar­bi­no Zok­nių ae­rod­ro­me, pas ka­riš­kius. „Nu­ve­žė ma­ne, ten nie­kas ne­pak­lau­sė, ar re­gist­ruo­tas. Bu­vo rei­ka­lin­gas žmo­gus, maž­daug to­kio am­žiaus, kaip ka­rei­vis. Dar ir ru­siš­kai mo­kė­jau.“

Zok­niuo­se S. Ste­po­nai­tis vai­ruo­to­ju dir­bo iki pen­si­jos – ir so­viet­me­čiu, ir po Ko­vo 11-osios.

Be pyk­čio

Lie­tu­vai at­kūrus ne­prik­lau­so­my­bę ar­chy­vai at­sklei­dė, kad Ste­po­nai­čių šei­mos trem­ties do­ku­men­tą pa­si­ra­šė dvie­se: vy­ras ir mo­te­ris. Abu pa­žįs­ta­mi.

Da­bar, su žmo­na ei­da­mi lan­ky­ti tė­vų ka­pų, kas­kart praei­na pro pa­si­ra­šiu­sio­jo žmo­gaus ka­pą.

Tė­vas ana­pi­lin išė­jo 1996, ma­ma – 2011 me­tais, su­lau­ku­si net 105 me­tų.

„Ma­no ma­ma bu­vo la­bai to­le­ran­tiš­ka“, – sa­ko S. Ste­po­nai­tis.

Žmo­na jį pa­pil­do: „Aš sa­ky­da­vau: kaip vis­ko gai­la, ar nė­ra pyk­čio, kad taip su­si­klos­tė? Ne, sa­ky­da­vo, vai­ke­li, nė­ra.“

Mo­te­ris pri­si­me­na any­tos pa­sa­ko­ji­mą: grį­žu­si iš trem­ties, vie­nuo­se na­muo­se pa­ma­tė sa­vo spin­tą. Ti­kė­jo­si, gal žmo­nės grą­žins... De­ja.

„Ką ten be­pyk­si! – tę­sia S. Ste­po­nai­tis. Kad ir aš ant to žmo­gaus. Esu jam „po bla­tu“ šie­no at­ve­žęs Rad­vi­liš­ky­je. Ta­da ne­ži­no­jau, gal ne­bū­čiau da­vęs. Bet gal tam žmo­gui pa­sa­kė: jei ne­pa­si­ra­šy­si, pa­ts iš­va­žiuo­si. Ne­ga­li per daug kal­tin­ti.“

Į Si­bi­rą, kur pra­lei­do jau­nys­tę, S. Ste­po­nai­tis ne­bu­vo grį­žęs. Bet tu­ri bu­vu­sios kla­sės drau­gės do­va­no­tą nuo­trau­ką, ku­rio­je ma­ty­ti ba­ra­kai apie 1989 me­tus. Fo­tog­ra­fuo­ta nuo kal­no, ku­ris pa­va­sa­rį, kai pra­žys­da­vo lau­ki­nis roz­ma­ri­nas, nu­si­da­žy­da­vo ro­ži­ne spal­va.

Po Si­bi­rą S. Ste­po­nai­tis da­bar „pa­ke­liau­ja“ kom­piu­te­rio ek­ra­ne – sun­ku beat­pa­žin­ti jau­nys­tės vie­tas.

„Tu­lu­nas apie 1970-uo­sius bu­vo išau­gęs iki maž­daug 70 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Da­bar vėl žlu­gęs, fab­ri­kai ne­be­dir­ba. Lentp­jū­vė, kur va­sa­rą dir­bau, ir­gi. Sta­čiau ce­chą spi­ri­tui, dve­jus me­tus dir­bau šalt­kal­viu-mon­tuo­to­ju. Da­bar – kiau­ry­mės vie­to­je lan­gų.“

S. Ste­po­nai­tis Tu­lu­ne sta­tė ir til­tą per Ijos upę. Nuot­rau­ko­je se­na­sis til­tas te­bė­ra, bet rea­ly­bė­je jau sto­vi ki­tas.

S. Ste­po­nai­tis iki šiol te­bebend­rau­ja su kla­sės drau­gė­mis: Si­bi­re, Lie­tu­vo­je, Aust­ri­jo­je. Per­nai į Tu­lu­ną nu­siun­tė svei­ki­ni­mą bu­vu­siam mo­kyk­los di­rek­to­riui 90-ojo gim­ta­die­nio pro­ga. Tik mo­kyk­los jau ne­bė­ra – ten įsi­kū­rė se­ne­lių prie­glau­da.

Ry­šiai su bu­vu­siais Tu­lu­no trem­ti­niais ne­nut­rū­ko – su­si­tin­ka są­skry­dy­je Ario­ga­lo­je. Tik kas­met at­vyks­ta vis ma­žiau.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis neap­lei­do jau­nys­tės aist­ros – iki šiol pa­spor­tuo­ja.

Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis trem­ti­niu ta­po vie­nuo­li­kos.

Ona ir Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­čiai su­si­tuo­kė 1962 me­tais. Žmo­na pui­kiai ži­no vy­ro is­to­ri­ją.

Ste­po­nai­čių šei­ma tar­pu­ka­riu: tė­vai Ele­na ir Ka­zys, at­ža­los Sta­nis­lo­vas ir Ja­ni­na.

Ste­po­nai­čiai su pa­dė­jė­ja (ša­lia tė­vo) sa­vo par­duo­tu­vė­je Rad­vi­liš­ky­je. Cent­re – Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis.

Jau­ni­mas krep­ši­nį žais­da­vo ir Si­bi­re.

Spor­ti­nin­kas Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis su vel­ti­niais ant ly­giag­re­čių.

Si­bi­ro an­samb­liu­kas: Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis su akor­deo­nu.

Dė­žu­tė, ku­rio­je tre­mia­mas Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis iš­rai­žė svar­biau­sias da­tas ir įvy­kius.

Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis su se­se­ri­mi Ja­ni­na prie ba­ra­ko.

Trem­ti­nių ba­ra­kai Tu­lu­ne apie 1989 me­tus.

Trem­ti­niai prie ba­ra­ko.

Sta­nis­lo­vas Ste­po­nai­tis iš­ne­ša viš­tas iš ba­ra­ko – žie­mą paukš­čius lai­ky­da­vo vi­du­je.