
Naujausios
Harmoniją atranda dainuodami
Šiaulių kultūros centro apeiginio folkloro „Rėda“ vadovai Justė ir Dovydas Lipinskai nori, kad kuo daugiau žmonių dainuotų. Vasario pradžioje Justė pakvietė moteris į padainavimus „(Iš)dainuok save“, kovo 12 dieną su vyrais uždainuos Dovydas. Abejojančius dėl balso ar klausos folkloristai nuramina: kiekvienas paukštis turi savo balsą, tad dainuoti gali ir gandras.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pirmas kartas
„Padainavimus pirmieji pradėjo rengti Vilniaus etnokultūrininkai, imame pavyzdį, buriamės į vieną kumštį, kad ne tik vilniečiai uždainuotų, bet ir visi regionai“, – sako J. Lipinskienė.
Pirmieji padainavimai „(Iš)dainuok save“ su J. Lipinskiene vasario 5 dieną vyko Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Muzikos kambaryje.
Pirmajam susitikimui Justė ruošėsi ilgai, pusmetį brandino ir pratinosi mintį, kad dainuos Šiauliuose. Vartė dainynus, ieškojo tekstų, kurie ir pačią užpildytų, ir melodija būtų graži.
Išrinko septynias sutartines ir vieną liaudies dainą, jų tematika – moteriškumas, motinystė, santykis su vyru, anyta, vaikais.
Į pirmąjį susitikimą atėjo labai skirtingos moterys: jaunos ir vyresnės, dainavusios ir ne.
Prieš uždainuojant J. Lipinskienė stengėsi, kad moterys atsipalaiduotų, sukūrė jaukią aplinką: uždegė žvakių, pasitepė kvapiaisiais aliejais. Susipažino, kalbėjosi.
„Pirmas kartas: nejauku vien ateiti, o dar dainuoti! Kad dainavimas duotų kažką gilesnio, reikia pasiruošti, pasistengti, išsivalyti save. Žmonės ateina su savo mintimis, dvasiniais potyriais. Atmosfera, erdvė taip pat suteikia tam tikrą pajautimą ir nuotaiką“, – sako J. Lipinskienė.
Dainuoti moterys rinksis kiekvieno mėnesio pirmąjį antradienį. Jei bus poreikis, galbūt dainuos ir dažniau. Antras kartas, tikisi Justė, bus tykesnis, ramesnis – pabuvimas susikabinus už rankų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nes drauge dainuojant galima atrasti vidinę ramybę, harmoniją, pasisemti teigiamos energijos.
J. Lipinskienės tikslas nėra išauginti naują kolektyvą. Ji nori, kad padainavimai būtų vienkartiniai išėjimai iš namų: galimybė trumpam ištrūkti iš šeimos, buities, kad sugrįžtumei į save, kad save išdainuotumei. Ne „atidirbinėjimas“, o savo gelmės ieškojimas.
„Pasidainavimus rengiame ne dėl to, kad žmones įtrauktume į veiklą, kur įsipareigotumei kaskart ateiti. Tiesiog norime, kad kuo daugiau žmonių dainuotų be jokių sąlygų, įpareigojimų“, – antrina D. Lipinskas.
Dainavimas, mano Justė, kaip druska maistui. Gali maistą valgyti ir prėską, bet kai užsibarstai druskos, skonis jau kitas.
„Noriu dainuoti, noriu, kad žmonės dainuotų“, – sako etninės kultūros specialistė.
Visi turi savo balsą
D. Lipinskas su vyrais pradės dainuoti kovo 12 dieną. Folkloristui repertuare norisi skambių, lauko dainų: tokių, kai ant kalno atsistoję vyrai traukia iš visų plaučių.
„Atsipalaiduoju dainuodamas. Nedažnai tenka dainuoti vyrų būryje, dažniausiai per kalendorines šventes. Sustoja būrys vyrų ir užtraukia: visai kitas jausmas nei mišrioje kompanijoje ar kur vyrauja moterys. Kita jėga“, – vyrišku dainavimu žavisi Dovydas.
Kodėl vyrai ir moterys dainuoja atskirai? Pasak D. Lipinsko, dėl kitokios specifikos. Moterys turi moteriškų temų, ašarų, išsišnekėjimų. Dovydas tiki: atskirai vyrai sugebės uždainuoti pilnais plaučiais!
„Po tokių dainų taip lengva pasidaro ant širdies! Stresas sumažėja, kurio kasdienybėje netrūksta“, – dainavimą giria folkloristas.
Justė pritaria: dainuodamas atsipalaiduoji. O kai išgirsti bendrą skambesį, kai visos moterys sukuria bendrą garsą, apima pasigrožėjimas, pasigėrėjimas savimi, moteriško tembro, sąskambių bendrystės pajautimas.
„Kai pavyksta sutartinės, būna taip gera! Išsilieji, išsibūni ir dar girdi grožį! – sako Justė. – Daina kuria bendruomenę. Ne prie kiekvieno išdrįsi dainuoti. Bet kai sueina į būrį su tuo pačiu tikslu ir išdrįsta, lieka grožėtis ir gėrėtis.“
Ar visi gali dainuoti? „Vienas išmintingas žmogus sakė: ne visi gimę vyturiais ar vieversiais. Vienas gimęs būti šarka, kitas varna, kitas gandru. Ir visi turi savo balsą. Tik reikia turėti kantrybės, išminties išbūti šalia to gandro – šitaip augame patys, o ir leidžiame augti šalia dainuojančiam“, – sako J. Lipinskienė.
Dovydas įsitikino: dažnai žmogus turi ir klausą, ir balsą – tiesiog jo nenaudoja ir nelavina.
„Būna, kad į ansamblį ateina žmogus ir iš pradžių atrodo: ką tu čia veiki, ar dainuoti susiruošei? Bet jis dega tokiu noru! Dainuoti nelabai gerai sugeba, bet apjungia žmones, yra lyderis, su kuriuo kitiems linksma. Po truputį ir balsas lavėja, paaiškėja, kad ir klausą turi, tik reikia daugiau padirbėti, daugiau padainuoti, kol galiausiai tampa gana neblogas ansamblietis“, – šypsosi D. Lipinskas.
Daina jungia kartas
Vaikystėje Dovydui lopšines dainuodavo mama, iki dabar dainas tebedainuoja greit 97-erių sulauksianti močiutė. Vyras iki šiol sulaukia močiutės skambučių: „Atsiminiau dar vieną dainą, kurią būtinai turi išmokti!“ Dovydą apima fantastiškas jausmas, kai jo vaikai dainuoja prosenelės išmokytas dainas.
D. Lipinskas pradėjo dainuoti, kai Kurtuvėnų regioniniame parke buvo suorganizuota Žalioji mokykla. Įsijungė į klubą „Aukuras“, pradėjo švęsti kalendorines šventes, susidomėjo folkloriniu judėjimu, paveldu, dainomis.
D. Lipinskas grožisi kuo senoviškesnėmis, mitologinę prasmę turinčiomis dainomis, kurių užkoduotų simbolių iš pirmo žvilgsnio nesuprasi, kai dainoje gali išskaityti kone pasaulio sutvėrimą.
„Manau, kad daugėja norinčių mokytis dainuoti. Buvo laikas, kai liaudies dainos priminė senovę, galbūt kai kam sunkią vaikystę, vargą, skurdą. Dabar užaugo nauja karta be išankstinės nuomonės. Objektyviai pažiūri ir pamato, kad dainuoti smagu, įdomu, savita“, – sako D. Lipinskas.
Justę dainos lydi nuo vaikystės: mama prirašė pilnas kasetes, kaip dainuoja visi trys vaikai. Moters giminė – daininga. Tėvai specialiai važinėdavo iš Šiaulių į folkloro kolektyvą Kelmėje, kad padainuotų ir pašoktų. Noras buvo toks didžiulis!
„Viskas ateina iš tėvų, iš senelių. Labai natūralu ir taip turėtų būti. Jei tėvai neskaito knygų, nenorėk, kad ir vaikai skaitytų. Nedarysi, ko savi nedaro – nori būti panašus į artimiausią žmogų“, – sako Justė.
Vytauto Didžiojo universitete J. Lipinskienė yra baigusi etnologijos ir folkloristikos studijas, Kaune vadovavo folkloro ansambliui „Goštauta“. Specialybę įgijo, kad galėtų pagrįsti, giliau suvokti liaudies dainų tekstus, melodijų specifiką. Turėdama žinių, jaučiasi ant tvirtesnio pamato.
Lipinskų šeimoje auga ketveriukė: 7-erių Jonas, 5-erių Povilas, 3-ejų Domicelė ir 8 mėnesių Motiejus. Dainas jie girdėjo dar būdami įsčiose. Justė džiaugiasi, kad pirmaklasis sūnus, specialiai nemokomas, tėvų dainuojamas dainas traukia mintinai – nuo pradžios iki pabaigos.
„Vaikas mato, girdi ir sugeria į save. Nuostabus jausmas! Norisi dar daugiau dainuoti“, – džiaugiasi J. Lipinskienė.
Justė ir Dovydas dažnai uždainuoja dviese. „Dovydo labai gražus tembras, – giria žmona. Man apskritai vyrų dainavimas tai – ohoho! Grožiuosi, gėriuosi, kai vyrai dainuoja.“
„Kas gali būti gražiau negu dainuojančios moterys?“ – retoriškai klausia vyras. Ir sulaukia žmonos atsakymo: „Dainuojantys vyrai!“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Justė ir Dovydas Lipinskai nori, kad kuo daugiau žmonių dainuotų.
Justė Lipinskienė sako, kad drauge dainuojant galima atrasti vidinę ramybę, harmoniją, pasisemti teigiamos energijos.
Justės ir Dovydo Lipinskų šeima auga dainuodama.